Dailė

Kebli situacija, arba Ką pasakytų Alfonsas Andriuškevičius

Tarptautinis performansų festivalis „Dimensija 1“ Šiuolaikinio meno centre

Julija Fomina

iliustracija
Aurelijos Maknytės performansas
A. Maknio nuotr.

Ką tik perverčiau naują (ir kada jis viską spėja?) nuosekliausio lietuvių dailės metraštininko Alfonso Andriuškevičiaus knygą „Lietuvių dailė 1996–2005“ ir tebesimėgaudama aiškia jo tekstų struktūra bei skaidriai pateiktomis mintimis nusprendžiau jam būdinga rašymo maniera išdėstyti savo nuomonę apie ką tik praėjusį ir didžiulį rezonansą visuomenėje sukėlusį meno renginį. Šio eksperimento rezultatą pateikiu žemiau.

1. Paskutinis performansų meno festivalis Lietuvoje „Dimensija 0“ įvyko beveik prieš dešimt metų. Tai – gana ilgas laiko tarpas, kad ši pas mus atsiradusi nauja dailės rūšis įsišaknytų ir taptų vietinių dailininkų kūrybos tradicija. Deja, kaip parodė praėjęs festivalis „Dimensija 1“, performansai šiuolaikinėje Lietuvos dailėje vis dar yra marginaliniai reiškiniai, tebeieškantys sau tinkamos terpės margame nūdienos dailės gyvenime. Tiesa, reikėtų pripažinti, kad ir pati performanso sąvoka Lietuvoje nuo to laiko pradėta vartoti dažniau ir ne vien dailės publikos, o jos turinys dėl to pasidarė dar labiau miglotas. Ar šiuolaikinis performansas artimesnis dailei, ar teatrui? Ar vienkartiniai, čia ir dabar sugalvoti vieši menininkų veiksmai (prisiminkime menininkės Eglės Rakauskaitės baravyko įteikimą Vilniaus miesto merui per paskutinį parodos atidarymą Šiuolaikinio meno centre) irgi yra performansai? Kokia yra jų išliekamoji (meninė) vertė? Kokią vietą jie užima mūsų dailėje? Atsakymus į šiuos klausimus pasufleravo praėjęs renginys.

2. Jau prieš penkerius metus dailės kritikas Helmutas Šabasevičius, kalbėdamas apie šiuolaikinės Lietuvos dailės teatrališkąjį matmenį, atkreipė dėmesį į tai, kad lietuvių dailininkų kūryboje pastarąjį dešimtmetį ėmė dominuoti ne plastiniai, bet veiksmo aspektai, o ir patys dailininkai ėmė dažniau migruoti tarp dailės kūrinių eksponavimui skirtų erdvių ir teatro. Matyt, šie tiesioginės teatro ir dailės idėjų apykaitos laikai praėjo. Tiksliau – teatrinės raiškos priemonės tapo kai kurių dailininkų (postmodernistinės krypties) kūrybos savastimi, praturtindamos jų kūrinius turinio ir formos atžvilgiu (galime prisiminti kad ir Gintaro Makarevičiaus, Eglės Rakauskaitės videofilmus arba Martos Vosyliūtės kūrybą). Ar tokia situacija palanki performanso meno plėtrai? Panašu, kad ne. Tenka konstatuoti, kad performansas mūsų šiuolaikinėje dailėje išgyvena ne pačius geriausius laikus. Bet dėl to nereikėtų kaltinti nei dailininkų, nei specifinės mūsų dailės aplinkos. Panaši situacija, kaip parodė festivalio svečiai, susiklostė ir kaimyninėje Estijoje. Prieš kelerius metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengtas vienas didesnių performanso menui skirtų renginių. Joje viena žymiausių estų performansų atlikėjų grupė „Non Grata“ visą vakarą galerijos patalpose demonstravo savo nuogus kūnus, rėkė, spjaudėsi, vėmė ir kitomis radikaliomis priemonėmis deklaravo savo požiūrį į kūrybą. „Dimensija 1“ metu parodyti estų menininkų performansai savo išraiškos priemonėmis mažai kuo tesiskyrė nuo jau matytų ir sukėlė mintį apie performanso, kaip išskirtinai su paties menininko kūnu susijusios dailės rūšies, krizę. Šiuolaikiniai Lietuvos dailininkai su savo kūnais elgiasi kur kas atsargiau ir linkę savęs fiziškai nekankinti. Maža to – jiems net nelabai rūpi tiesioginis kontaktas su publika. Dainius Liškevičius ir Linas Jablonskis savo hardcore elektrinių gitarų partiją (su pjūklu) atliko Šiuolaikinio meno centro tualete, tiesiogiai transliuodami veiksmą į fojė stovintį televizorių. Tiesa, norėtųsi pasidžiaugti nepabijojusia viešos erdvės dailininke Aurelija Maknyte, kuri šiame festivalyje debiutavo kaip performansų atlikėja. Kas žino, gal ji papildys Lietuvos performanso dailininkų gretas (ir įneš naujų vėjų)?

3. Dabar – šiek tiek apie pačios performansų sąvokos pasikeitimą. Kur kas geriau nei praėjęs festivalis jį iliustruoja Šiuolaikinio meno centre dabar vykstančioje parodoje „101,3 KM: konkurencija ir bendradarbiavimas“ eksponuojamas „ŠMC TV“ etiudas „Nepaprasti kauniečių nuotykiai Vilniuje“, kuriame buvę garsios performansų atlikėjų grupės „Post Ars“ nariai Robertas Antinis ir Česlovas Lukenskas stabdo praeivius Vilniaus gatvėse ir kitaip viešai išdykauja, bei minėtas Eglės Rakauskaitės veiksmas parodos atidarymo metu. Abu šie veiksmai parodė, kad šiai dailės rūšiai nebūtinos galerijos erdvės ir tiksli režisūra. Vienkartinis viešas ir sąmoningai improvizuotas veiksmas gali būti taip pat laikomas performansu. Jo išliekamąją vertę tokiu atveju sudaro ne tiek kruopšti įvykio dokumentacija, vėliau eksponuojama kaip meno kūrinys, kiek paties kūrėjo pozicijos manifestacija meno (ir ne tik) pasaulyje, kurią per šį veiksmą įsisąmonina ir dailininkas, ir veiksme dalyvavusi publika.

4. Ir dar keletas pastabų apie organizacinį šio reikalo (festivalio) aspektą ir sociokultūrinį kontekstą, kuriame jis įvyko. Festivalio idėja (koncepcija, dalyvių atranka, programos sudarymu) rūpinosi Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, o Šiuolaikinio meno centras jam suteikė erdves, pasirūpino technine pagalba ir renginį anonsavo. Būtent tokia centro pozicija sudrumstė gan inertišką (šiuolaikinės dailės suvokimo požiūriu) Lietuvos bendruomenę. Visą praėjusį dešimtmetį daugiausia dėmesio sutelkdavęs ties naujausių meno reiškinių pristatymu, šįkart ŠMC atsidūrė keblioje padėtyje. Viena vertus, per šį laiką susiformavusi šiuolaikinio meno dirva lyg ir tapo derlinga, šalia šios institucijos ėmė rastis kitų darinių, kad ir minėta tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. Su jomis bendradarbiaujama, keletas šios sąjungos projektų sėkmingai įgyvendinti (arba rodyti) ŠMC patalpose. Žiūrovai per šį laiką irgi pasidarė pakantesni įvairiems dailės eksperimentams. Tačiau jų (realių, o ypač – išpopuliarėjusio šiais laikais interneto vartotojų) reakcija į festivalio metu taip ir neįvykusį (dėl jų pačių kaltės) Evaldo Janso performansą, kurio metu jis turėjo atlikti viešą ėriuko egzekuciją, parodė, kad ilgai brandinta Lietuvos šiuolaikinės dailės vartotojų terpė vis dėlto nepasiryžusi priimti radikalesnių projektų, ne tik kvestionuojančių meno prigimtį, bet ir žadinančių jų, kaip mokesčių mokėtojų valstybei, proteguojančiai tokį meną, vaizduotę. Jansui dėl savo projekto nemaudžia nei kepenų, nei sąžinės. Kažin ar ją maudžia renginio organizatoriams?

5. O pabaigai pateiksiu keletą įstabiausių šio renginio anoniminių komentarų, kurie parodo, kad Lietuvos žiūrovai vis dėlto po truputį perima naujosios dailės žodyną ir yra ne mažiau susirūpinę moraline savo pačių, kaip šiuolaikinės visuomenės atstovų, morale. „Aš vakar klausinėjau, klausinėjau, niekas nežino, ar yra konceptas už ėriuko aukojimo, ar nėr? Dar laukiu nuo vakar 1001 komentaro. Audra stiklinėj...“. „Kas penktas komentaras – nužudyt menininką!!! Pasižiūrėkit į veidrodį – kokie jūs žiaurūs. Jansas sustojo, ar sustotumėt jūs?“

6. O ką pasakytumėte Jūs, Alfonsai?