Kinas

Pakartojimai

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
"Gyvenimas kaip stebuklas"

Vakarais, kai vedžioju šunelį, už per karščius plačiai atvertų langų girdžiu uoliai burzgiančius televizorius, nors futbolas jau baigėsi ir bent italai tikrai laimingi. Suprantama, per tokį karštį nieko kito nelieka – tik bukai spoksoti į kadaise žydruoju vadintą ekraną. Tiesą sakant, ten taip pat atostogos. Rodo dešimtkart rodytus filmus, ir patenkinti. Kiekvienas jau galėjo išmokti Barbeto Schroederio "Desperatiškus veiksmus" (LNK, 15 d. 21.05) ar Stepheno Frearso "Merę Raili" (LNK, 16 d. 23.05) atmintinai, bet man nuo to ne geriau, nes neturiu apie ką rašyti, juk nesiimsiu Jums, mieli skaitytojai, rekomenduoti kokio nors vokiečių televizijos filmo "apie meilę" ar trilerių apie korumpuotus (dorus, dvejojančius, ar būti dorais, įsivėlusius į nusikaltimus) policininkus, ar begalinių serialų apie rusų "mentus". Ir pats nežiūriu, ir kitiems nelinkėčiau. Tačiau jei imsiu šioje skiltyje Jus agituoti už knygas, nes vasarą mieste nuo nusivylimų ir depresijų gali išgelbėti tik skaitymas, juk nesuprasite mano kilnių tikslų. Todėl – pirmyn į drumstus televizijų programų vandenis, kuriuose dar plūduriuoja keli politiniai lavonai, o naujų aukų laukti lyg ir per anksti: vasarą ir seimūnai, ir prokurorai, viliuosi, kad ir geležinis Rimvydas Valatka laukia atostogų. Tiesa, namudiniai prokurorai nerimsta: vienoje Rūtos Grinevičiūtės laidoje pasirodė seniai niekur nematyta aktorė ir politikė. Supratau, kad, matyt, artėja rinkimai. Pati Grinevičiūtė iš inercijos vis dar kažką demaskuoja ir smerkia, bet aš žiūrėdamas tas laidas noriu kaip Stanislavskis ištarti: "Netikiu!". Netikiu, nes laidos vedėja niekuo – nei manieromis, nei patosu, nei žodynu nesiskiria nuo savo demaskuojamų personažų. Ji tokia pat, kaip ir jie. Iš to paties lizdo. O varnas varnui… Todėl suprantu, kad viskas yra tik žaidimas. Dar viena televizijos loterija, dar vienas iškreiptos realybės šou.

Aš, žinoma, nesiskundžiu, nes turiu dar ir kabelinę televiziją, taigi ji ir malšina televizijos apetitą. Žinoma, čia irgi daug greito maisto, bet jis geresnis už lietuvišką. Šiuo požiūriu tikrai nesu patriotas, kad ir kaip mane smerktumėt. Tiesa, kažką iškapsčiau ir šios savaitės lietuviškose programose. Bet labai nedaug. Manau, niekam nepakenks dar kartą įsijungti (LNK, 16 d. 20.50) Herberto Rosso "Plienines magnolijas". Luizianoje nufilmuota moterų šeimos istorija yra ganėtinai universali, kad viena iš gausių filmo damų – grožio krautuvėlės savininkė, miesto keistuolė, dukters ligos prislėgta tvirtuolė ir pan. bei jų problemos ir nelaimės galėtų padėti jums atpažinti save arba savo drauges, mamas, pažįstamas. Atpažinimo džiaugsmas – didelis džiaugsmas, nes pasijunti ne vienišas šioje įkaitusioje dykumoje. Vyrai šiame filme neblizga, bet jų čia ir nereikia, nes "Plieninės magnolijos" – pirmiausia puikaus moterų aktorių ansamblio pavyzdys. Filme laukia susitikimas su Shirley MacLaine, Dolly Parton, Sally Field, Daryl Hannah ir dar visai jaunute Julia Roberts. Manau, kad amerikietiško optimizmo dozė niurzgliams lietuviams visada tik į naudą.

iliustracija
"Alkani kūnai"

Naująja prancūzų kino viltimi dažnai pavadinamo Xavier Giannoli debiutinis filmas "Alkani kūnai" (LNK, 20 d. 22.35) taip pat pasakoja apie susidūrimą su baisia liga. Šarlotei ir Poliui – po dvidešimt metų. Jie myli vienas kitą. Šarlotė suserga vėžiu. Jie kartu kovoja su liga, bet paskui Polis sutinka kitą merginą. Šarlotės pusseserė Ninon jam yra būdas pabėgti nuo Šarlotės ligos, tiksliau, nuo jos sukeltos baimės. Ši tai žino. Režisierius yra sakęs, kad kūrė "instinktų istoriją, ją lengva suprasti, bet sunku paaiškinti".

Be abejo, jaunas režisierius juto didžiulę Maurice’o Pialat įtaką. Tai matyti ir iš pastangų išsaugoti filmuojamą realybę, surasti tiesą. Giannoli nerūpi rutulioti siužetą, jis fiksuoja kasdienybės pasireiškimus, bet kartu ir Šarlotės ligą, kai kamera beveik dokumentiškai seka ją ligoninėje. Nuo nesėkmės filmą iš esmės išgelbsti jauni aktoriai, kuriais norisi tikėti. Režisierius sako, kad jų personažai "per jauni, kad rastų tinkamus žodžius, jie randa gestus". Tačiau aktoriai puikiai suvokia tuos nepasakytus žodžius, tarp jų tūnančius švelnumą ir pavydą. Šią keistą menage a trois sudaro Nicolas Duvauchelle’is (Polis), Marie Denarnaud (Ninon) ir prancūzų žiūrovų numylėtinių – aktoriaus ir dainininko Johnny Hallyday bei aktorės Nathalie Baye – dukra Laura Smet (Šarlotė). Filmas pigus – jis buvo kurtas videojuostoje, bet 2003 m. atsidūrė Kanų festivalio programoje.

Kanuose buvo rodytas ir Emiro Kusturicos 2004 m. filmas "Gyvenimas kaip stebuklas" (LNK, 14 d. 20.10). Gausūs režisieriaus gerbėjai, be abejo, atpažins visas jo filmų sudedamąsias dalis – sarkastišką humorą ir paminklą Balkanų mačo, mėgstančiam muštynes, šaudynes, rakiją, moteris ir besididžiuojančiam savo vyriškumu bei nacionaline vėliava. Ras ir ekstazišką paties režisieriaus parašytą muziką, karštą meilę kraštovaizdžiui ir tolerantišką požiūrį į visas be išimties žmogiškas silpnybes. Ir, žinoma, kare gimstančią Romeo ir Džuljetos meilę: serbas inžinierius Luka, norėdamas atgauti savo nelaisvėn paimtą sūnų, paima įkaite bosnę musulmonę. Jų meilei iš pradžių trukdo karas, o paskui ir taika, jos palaikymo jėgos. Iš esmės Kusturica šiame ilgame 154 min. filme kalba apie tai, kaip karas sumaišo žmonių gyvenimus. Tačiau Kusturicai karas – dar ir teatras, kuris neleidžia žmonėms gyventi jų gyvenimų, primeta lyriškiems aktoriams tragikų ar klounų vaidmenis. Viskas būtų gerai, jei filmas nesiremtų pasikartojimais. Tačiau Kusturica, matyt, nemato, kad jo mėgstami motyvai ir net kaip visada žavūs bei išmintingi šunys, katinai ar asilai (juos, tiesą sakant, įsiminiau geriau už aktorius) jau tapo banalybėmis. Palauksime, kol pamatys.

Jūsų – Jonas Ūbis