Užburtų garsų dešimtmetis

M. Raškovskio nuotr.

Edmundas Gedgaudas: Liepos 15 dieną Nidoje prasidės dešimtasis Thomo Manno festivalis. Kokių būta paskatų šiam kasmetiniam renginiui atsirasti?

Ona Narbutienė: Jis atsirado netikėtai. Bent man. Tikrasis festivalio iniciatorius – Vytautas Balčiūnas. Sakė pastebėjęs padrikus, netolygius koncertus Thomo Manno namuose, o tai nėra vieta atsitiktiniams renginiams. Pasiūlė man pagalvoti apie nuoseklesnę jų programą, gal ir sukonkretintas laiko ribas. Labai susidomėjau, nes intrigavo galimybė tą susieti su Thomu Mannu, kuriam muzika juk buvo artima ir svarbi. Prisiminiau savo patirtį rengiant televizijos laidas… Idėją ėmėsi plėtoti Thomo Manno kultūros centras ir jo kuratoriumas. Pabandė. Pirmasis festivalis dar buvo labai kuklus – keli koncertai, atliepiantys Thomo Manno muzikinius pomėgius. Iš pradžių vos ne "paraidžiui" jų laikėmės.

Dešimtmetis tokią nuostatą pakoregavo. Netgi labai. Nuo rašytojui mielų kūrinių perėjome prie jo pamėgtų kompozitorių. Atsirado festivalio "leitmotyvai". Tarkim, Schubertas. Vienas jam skirtas monografinis koncertas, greta to – į kitus festivalio vakarus įterpti Schuberto kūriniai. Paskui sekė įdomus – irgi Vytauto Balčiūno pasiūlytas – lyg ir koks trejų metų ciklas. Mažumėlę biografinis. Rašytojo vaikystei ir jaunystei skirta tema "Thomas Mannas ir šiaurė", toliau buvo "Thomas Mannas ir egzilis" (jungėme su lietuvių išeivijos muzikais ir literatais), ir paskutinis, skirtas jau pokario Europai. Tokiai, kokią jis rado iš Amerikos sugrįžęs. Ir vis plačiau dairėmės. Tai vedė tolyn, tai tebeveda. Neįpareigoja kartotis. Tema išsiplečia, dažnokai nebūna lengva suformuoti ją atliepiančią muzikos programą.

E. G.: Geri kultūros reiškiniai juk būna kažko ribojami. Gal tiksliau – gerai, kai apsiribojama. Kad ir kaip mėgčiau, tarkim, Andalūzijos flamenką, jo Thomo Manno festivalyje neįsivaizduoju. Kaip ir argentiniečių tango. Bet Andalūzijos čigonei juk puikiausiai derėtų "suskelti" liepsningą flamenką švento Kristupo ir Donato Katkaus garbei! Nidoje festivalio dienomis ypač įsibuvo tiek koncertų salėms (verčiau nedidelėms), tiek namams rašyta kamerinė muzika. Neišsenkantis lobynas…

O. N.: Ne visi taip galvoja. Kitiems atrodo, kad pravartu būtų kaip nors festivalį "paįvairinti". Įsileisti ir pramoginės muzikos, dar ko nors. Tada aš klausiu – kodėl džiazo festivaliuose niekam nešauna į galvą juos įvairinti kamerinės muzikos koncertais? Ir niekas ten jos nepasigenda, nes būna nusiteikę klausytis džiazo. Mūsų festivalį, manau, gerai veikia ir apribota jo erdvė.

E. G.: Kurią jūs, palyginti su ankstesniais metais, dar sumažinote. Juk skambėjo ten kažkada Haydno "Pasaulio sukūrimas", toli nuo vasarnamio. Dabar jau keleri metai, kai ribojate ir žanrų, ir vietos erdvę.

O. N.: Veikė ir finansiniai dalykai. Įsibėgėjant – choras, simfoninis orkestras… Paskui ir Donato Katkaus kamerinis. Galiausiai Muzikos akademijos studentų orkestras, kadangi pigesnis (pinigų vis mažėjo). O dabar mes dar paprasčiau išsiverčiam. Manau, kad taip gal ir gerai. Specifika. Per visą dešimtmetį puoselėta. "Gundymams" nepasidavėm. Festivalis konservatyvokas, bet juk šiandien tą vis rečiau aptinkam.

E. G.: Privalumas?

O. N.: Kodėl ne? Ir tai tampa vertybe. Sutelkėm publiką, kuri tikrai šito nori. Nidoj tuo metu būna ir daug kitokių renginių. Nustebau, kai pernai tuo pat metu vykusiam lengvesnių žanrų koncertui pristigo klausytojų, o mūsiškėj bažnyčioj jų buvo pilna. Erdvė tarp vasarnamio ir bažnyčios įgijo trauką. "Užburtas kalnas"… Nuo jo ir nebenusileidžiam.

E. G.: Tai festivalį daro savaip vienintelį. Gal ateityje jį vadins legendiniu (nors to dabar taip nuvalkioto žodžio jam nelinkėčiau). Kai kas sako šį renginį esant elitinį (irgi šiandien pamėgta, dažnai netikusiai pavartojama sąvoka). Festivalis, beje, turi tokių bruožų. Ar tai jam kenkia?

O. N.: Bet juk žmonės kartais net stebisi, kad mūsų parinktos klasikinės muzikos taip lengva klausytis. Penkmečio proga "Dienovidyje" Viktorija Daujotytė rašė apie laiptus į kalną, apie tai, kaip mes keičiamės jais lipdami. Ten, viršuje, iš tiesų daromės kiek kitokie.

E. G.: Gal ir Evangelikų liuteronų bažnyčioje?

O. N.: Taip. Prisiminkime kad ir pernykštį Adorno ir Schönbergo muzikos koncertą. Programą su puikia amerikiečių dainininke Audrey Luna parengęs pianistas Rimantas Vingras abejojo…

E. G.: Taip! Adorno, kurio ir Amerikoje atlikėjai vengia. Kas bus? Kaip bus?

O. N.: O juk puiku buvo! Nuo pirmų iki paskutinių garsų.

E. G.: Išgirdome stebuklingą koncertą. Pašėlusiai sugestyvų. Kiek apie jį vėliau kalbėtasi! Apmaudu, kad liko neįrašytas. Tokie dalykai nepasikartoja. Kaip ir mūsų kompozitorių monografiniai koncertai. Akimirkos, kurių nepatiriame Vilniuje. "Užburto kalno" magija, atverianti tau, tarkim, Stasio Vainiūno muziką taip, lyg būtum vienas iš užsienio klausytojų. Jie atranda Nidoje ir mūsų kompozitorius, kurių nebepamiršta. "Stebuklinga muzika, ypatinga koncertų atmosfera", – rašo laiške Tau apie Vainiūną klausytoja iš Miuncheno. Nida sutelkia žmones, tebemokančius rašyti laiškus…

O. N.: Tas festivalis – tikras užburtas kalnas. Įkliuvau į jo traukos lauką.

E. G.: Juo, kaip ir Thomo Manno knygomis, užsikrečiama.

O. N.: Po trečio festivalio vis galvojau, kad kiekvienas tolesnis – "jau paskutinis". Taip ir dešimtas atėjo. Tiesą sakant, aš juk ištisą žiemą, pavasarį nuolat apie tą artėjantį galvoju. Tai visai nepanašu į darbą, kurio imiesi, jį padarai, atidedi… Tai jau kaip ir tavo gyvenimo dalis. Labai svarbi. Vis prisimeni, vis mąstai, kaip ten toliau bus. Burtai. Kad ir toj bažnyčioj. Atlikėjai neatsistebi. O juk prastu fortepijonu ten pianistai groja.

E. Gedgaudo nuotr.

E. G.: Unikali atmosfera. Ir ideali akustika. Įrašinėti, įrašinėti…

O. N.: Šiemet programoje bus Karaliaučiaus kompozitorių kūrinių apie Kuršių neriją. Tai mums visai negirdėta muzika. Gal pavyks kaip nors ją įrašyti.

E. G.: O eseistinė, literatūrinė, savaip gal ir filosofinė festivalio dalis? Memuarinė? Nuo Frido Manno, Tomo Venclovos iki Manto Adomėno. Apmąstymai, kultūros akiračiai. Arba – autoportretai (Krzysztof Zanussi). Dar ir kino seansai. Vasarnamyje ir prie švyturio, naktiniai.

O. N.: Ir viskas į tas kelias dienas telpa.

E. G.: Galėtume kalbėti ir apie užburtą laiką. Dar kasmet ir parodos. Adomo Galdiko abstraktai iš Amerikos. Prieškario Nidos ekspresionistų kolonijos tapytojai. Skaudi užmaršties ir priminimo sankirta. Nidos kerai tada veikė dailininkus, dabar jie tą patį daro su muzikais. Kadaise po visą Vokietiją buvo pasklidę "Nidos žmonės", kažkuo į anuos panašių esama ir dabar. Nidos žymė. Labai savita dvasios polėkio ir kameriškumo sąsaja. Šiandien vis labiau nykstanti. Į Nidą braunasi tai magiškai vietai absoliučiai svetimi barbarai.

O. N.: Ekspozicija buvusiame Blodės viešbutyje. Paveikslų reprodukcijos. Bet kokios ten žmonių nuotraukos! Kokių žmonių! Pamatęs juos ir šiandien į Nidą imi kitaip žiūrėti.

E. G.: Dar sugrįžkim prie kitų portretų. Prie mūsų kompozitorių. Juk jie ypač daug visokeriopų pastangų pareikalauja.

O. N.: Taip. Nes programas rengia ir solistai (dainininkai, smuikininkai, pianistai), ir įvairūs ansambliai, ir "Aidijos" choras. Turėjome Čiurlionį, Gruodį, Naujalį, Banaitį, Vainiūną, Kutavičių, Balsį. Šiemet – Stasio Šimkaus monografinis.

E. G.: Ir visada – sąveika, auditorijos atsakas. Ir koks! Jau įprantam, kad tie autoriniai vakarai įgyja kitur neaptinkamos šventės atspalvių. Tada galvoji – kodėl mūsų "Klasikos" radijas rytais šitų kūrinių, šitų kompozitorių neprisimena? Koks lakoniškas pernykštis Balsio portretas, bet – nuo pirmų iki paskutinių opusų.

O. N.: Šiemet Šimkaus vakarui Sergejus Okruško rengia ir visiškai neatliekamus "Lietuvos siluetus". Pažiūrėsim. Juk nedaug iš anų laikų turime muzikos fortepijonui.

E. G.: Sergejaus Okruško dėka išgirdome Kazimiero Viktoro Banaičio "Sutemos giesmes ir vizijas", irgi neįsibuvusias pianistų praktikoje. Dabar tam variacijų ciklui jau aštuoniasdešimt metų…

O. N.: Koncertų atmosferą kuria ir atlikėjai. Turime tarp jų nuolatinių. Kai kas tada sako, kad festivalis kartojasi. Taip nėra, juk kūriniai vis kiti. Kasmet kitokios pagrindinės temos. Šiemet numatomi "Kultūros kraštovaizdžiai". Miestai lūžio metu. Trys miestai – Gdanskas (Dancigas), Kaliningradas (Karaliaučius), Klaipėda (Mėmelis). Daugybė nepajudintos (bent pas mus) medžiagos. Pranešėjai – lenkai, vokiečiai, rusai, lietuviai. Muzikos programoje vyraus praeitis. Tikiuosi, kad labai įdomus bus tik Karaliaučiui skirtas koncertas. Amžių sandūroje ten gyvenę kompozitoriai. Mums visai nežinomi. O šalia jų – Liudvikas Rėza. Dešimtmetį ženklins ir būrys festivalyje įsibuvusių atlikėjų.

E. G.: Tas "dalyvių branduolys"?

O. N.: Taip. O aplink jį nuolat būna debiutantų. "Aidijos" choras – nebeatsiejama festivalio dalis. Jie dainuoja ne tik koncertuose, bet ir atidarant parodas, jų repeticijos rytais skamba nuo bažnyčios kalno, žmonės džiaugiasi, pajaučia festivalio pulsą. Neabejotinai festivalio branduolį sudaro Vilniaus, Čiurlionio, Kauno kvartetai, dainininkai Regina Maciūtė ir Edgaras Montvidas, Asta Krikščiūnaitė, Sigutė Stonytė, pianistai Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai, Petras Geniušas, Jurgis Karnavičius. Juk Okruško festivaliui paruošdavo naujus kūrinius fortepijonui, kurių vėliau niekur (taip manau) nebeatlikdavo. Tik pamanykim – jis parengė Nietzsche’ę (!), Hoffmanną, Wagnerio Sonatą (dedikuotą Mathildai von Wesendonk ). Tai vis – didžiausios koncertų programų retenybės. Kitiems juk stigtų tam laiko. Turime tam žmogui nusilenkti. Kas jį skatina? Muzikinis idealizmas? Įsipareigoja, parengia. Ir dar kokiu lygiu! Beje, Nietzschę išgirdęs Frido Mannas nustėro – nežinojo, kad jis komponavo muziką fortepijonui. Nemažai būna dalyvių iš kitur. Ypač išskirčiau vokietį Johannesą Carsteną Hustedtą, puikiai prie festivalio pritapusį (jį, kaip nuostabų fleitininką, pažįsta ir kitų Lietuvos miestų žmonės). Jis dalyvavo šešis kartus, sudarydamas vis kitokius ansamblius su mūsų atlikėjais – su Audrone Pšibilskiene, su Petru Geniušu, su Raimundu Katilium, Jurgiu Karnavičium. Arba – irgi ryškia festivalio savastim tapusia smuikininke Ingrida Armonaite. Hustedtui nesvarbūs honorarai, buities sąlygos.

Koncertus dviem kalbomis komentuoti ėmėsi ir Vytautė Markeliūnienė. Labai vykusiai. Tikiuosi, kad ji bus iš tų, kurie festivalį ves (ne tik tardama žodį kitą publikai) per tolesnius metus.

E. G.: Tie koncertų komentarai – irgi jau susiformavusios tradicijos, vertintino pastovumo dalis. Kaip ir vakarinis kregždžių krykštavimas. Apibendrinant belieka pasakyti, kad nors kartą festivalyje pabuvoję, manau, suvokia, kad kitur jis vykti negalėtų.

O. N.: Kitur jis "neskambėtų".

E. G.: Kaip nepajudinamai tiktai Nidoje galėjo klestėti ir garsioji dailininkų ekspresionistų kolonija.

Parengė Edmundas Gedgaudas