Kinas

Still Alive

Kino festivalis Lagove

Skirmantas Valiulis

iliustracija
"Visi esame kaip Kristus"

Režisierės Marijos Zmarz-Koczanowicz dokumentiniu filmu "Still Alive" ("Vis dar gyvas") bei dokumentinių filmų retrospektyva Tarptautiniame Rytų ir Vidurio Europos kino festivalyje Lagove (Lenkija) buvo paminėtos režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio dešimtosios mirties metinės. Varšuvoje galima įsigyti visų jo dokumentinių filmų rinkinį DVD formatu. Galima sakyti, kad ir 36-asis Lagovo festivalis vis dar gyvas dokumentikos retrospektyvomis (greta K. Kieślowskio, labai įdomi buvo ir režisieriaus Mareko Koterskio kitokios – suvaidintos, supoetintos – kino dokumentikos retrospektyva ir naujienos). Mūsiškis Arūnas Matelis net 4 dokumentiniais filmais sujungė sena ir nauja – nuo "10 minučių prieš Ikaro skrydį" iki "Prieš parskrendant į Žemę". Daugeliui originalesnis pasirodė pirmasis, nors, tiesą sakant, dėl dokumentikos per daug ir nesiginčyta. Oras buvo kur kas karštesnis už kasdienes rytines diskusijas. Ankstesnis diskusijų kiršintojas profesorius Andrzejus Werneris retai kada iškišdavo galvą iš ežero, o programos sudarymui vadovavęs Tadeuszas Sobolewskis tupinėjo apie jaunų dokumentininkų grupę "Paladino", sudarytą daugiausia iš Andrzejaus Wajdos privačios kino akademijos studentų, šiemet Lagove pristačiusią itin įdomią programą – Rusija lenkų akimis ir Lenkija rusų žvilgsniu. Ši grupė ir buvo vainikuota "Aukso kekėmis", kurių... nebuvo, nes "aukso" nebuvo iš viso, o vien tik šio prizo verti pinigai.

Žiuri, vadovaujama Roberto Glińskio, tarp 16 vaidybinių filmų nerado nė vieno, verto festivalio čempiono vardo. Lagovui tai – ne pirmiena. Anksčiau tai buvo aiškinta kino smuktelėjimu, vėliau – lenkų kino išsisėmimu ar diplomatinėmis gudrybėmis (nesukelti pavydo!), o dabar teisintasi dėl festivalių gausos. Jų privisę tiek daug, kad nebeužtenka gerų filmų mažesniems festivaliams, visi veržiasi į Kanus, Berlyną ar bent į Karlovy Varus Čekijoje. Štai ir Algimanto Puipos filmas "Dievų miškas" veik tą pačią dieną parodytas Karlovy Varuose ir Lagove, tik Čekijoje jis buvo konkursinis, o Lagove – pažintiniam malonumui. Festivalio organizatoriai jį įvertino kaip vieną geriausių šių metų programoje (savo tema jis labai tiko prie kai kurių dokumentinių filmų), bet lyg ir džiaugėsi, kad nereikėjo sukti galvos dėl apdovanojimo. Konkurse dalyvavę Janinos Lapinskaitės "Stiklo namai" pagirti už Algimanto Mikutėno indėlį į filmą, tad su kauniečiu Gediminu Jankausku nesigailėjome autobusais ir traukiniais šį filmą metalinėse dėžėse tempę per visą Lenkiją. Atrodo, kad tik ukrainiečiai šiemet Lagove mus lenkė filmų gausumu, na, be abejo, ir festivalio šeimininkai. Pastarieji, kaip visada, rodė daug naujienų, nors po lenkų kino festivalio Vilniuje Lagove tik papildžiau kai kuriuos įspūdžius.

Jaunimas Vilniuje karštai rekomendavo trijų jaunų režisierių debiutą – "Odę džiaugsmui", tad Lagove jo nepraleidau. Supratau, dėl ko tas džiaugsmas: filmas sukurtas ir mums priimtina finansine forma – trys debiutantai susikabino į vieną traukinį. Antra, tas traukinys pilnas šių dienų naujų herojų, kurie, kaip ir lietuviai, traukia į Londoną. Ir priežastys panašios – trūksta pinigų butui nusipirkti, neturtingą vaikiną atstumia pralobusios šeimos dukra arba paprasčiausiai žmogus su diplomu neranda bent kiek įmanomesnio darbo. Džiaugsmo nedaug, todėl "Odė džiaugsmui" skamba gana ironiškai. Gyvenimas be odės parodytas kito debiutanto Roberto Krzempeko filme "Mūsų laukia pasaulis". Trisdešimtmetis Piotras vis dar minta iš motinos pensijos, todėl ir sapnuoja siurrealistiškai: kramto kruviną motinos ranką. Kelis kartus pakartota scena nebedaro jokio įspūdžio net kanibalams, bet kai kur satyra prasiveržia ir meniškesniais vaizdeliais. Ypač netikėtas finalas: laikraščiai praneša, kad bedarbis lenkas ruošiasi pasauliniam rekordui – 40 dienų prabus po žeme nei valgęs, nei gėręs ir net nekvėpavęs Tėvynės oru.

Lenkų kino klasikai sau ir savo tėvynainiams buvo kur kas atlaidesni. Januszas Majewskis filme "Po sezono" su aktoriumi Leonu Niemczyku ramiai sau leido žiemą provincijos pensionate. Sylwestras Chęcińskis filme "Atjojo ulonai" pamėgino kepštelėti naujų laikų tradiciją – kalti garbės lentas prie sienų pilsudskininkams, kovojusiems prieš bolševikus. Filme kažkodėl buvo kalbama apie Rygą, ne Vilnių. Pastarajį kartu su aktoriais A. Sakalausku, J. Dapkūnaite ir V. Martinaičiu į filmą "Rupūžės kurkimai" įtraukė režisierius Robertas Glińskis. Filmo mintis – kur gimei, ten turi būti ir palaidotas, bet visa bėda, kai iš to norime padaryti neblogą versliuką. Gdanske vokiečiai su lenkais lyg ir sutaria, Vilniuje lietuviai su lenkais neranda bendros kalbos, todėl finalinis sprendimas paprastas – naujųjų kapinių iniciatoriai patys lekia automobiliu į prarają.

Poetinėmis keistenybėmis Lagovą nuolat džiuginęs režisierius Janas Jakubas Kolskis šiemet filme "Jazminas" įsisuko į kamaldulių vienuolyną. Kino žvaigždžių Januszo Gajoso, Bogusławo Lindos, Franciszeko Pieczkos ir kitų atsiradimas labai sustiprino vienuolių ir šventųjų gretas, bet ne filmo temą, kuri užbaigiama ode kvapams ir himnu meilei. Iš "pornografininkų" ("Porno", "Nieko juokingo" ir kiti) į šventuosius pasitraukė ir Marekas Koterskis, kartu su sūnumi Michału sukūręs filmą "Visi esame kaip Kristus". Lietuvoje jam galima rasti paralelių su Karolio Jankaus "Jėzumi iš Lietuvos", dar nepasiekusiu platesnio žiūrovo. M. Koterskio Jėzus irgi iš gyvenimo dugno – kantriai nešantis savo kryžių alkoholikas, kultūrologijos profesorius, nevykėlis intelektualas Adamas Miauczińskis, apie kurį režisierius Lagove sakė, kad jis kuriąs vieną ir tą patį filmą apie žmogų su kompleksais, o labiausiai kompleksuotas esąs pats – filmavimo bijąs kaip velnias kryžiaus. Visgi jo retrospektyva Lagove buvo įvykis, ypač nemačiusiems debiutinio jo filmo "Pamišėlių namai".

iliustracija
"Odė džiaugsmui"

Tiems, kurie buvo matę vengrų režisierių Istvano Szabó ir Mikloso Jancsó filmus, jų naktinė retrospektyva irgi buvo įvykis, kurio ilgai neužmiršime. Tai irgi Lagovo "still alive" įrodymas. Mūsiškė kino klubų federacija Vilniaus Mokytojų namuose irgi parodo vieną kitą retą vengrų filmą, tik ji negauna 4 milijonams zlotų prilygstančios dotacijos, kurią iš valstybės biudžeto užsitikrino lenkų retų filmų kino salių gynėjai. Lagovas vengrų filmams surado gerą rubriką: "Laisvė cenzūros sąlygomis", o diskusijai apie šių dienų kiną sugalvojo lyg ir jos tęsinį "... ir vėl kyla sienos". Šioje diskusijoje A. Werneris vėl pasijuto savo kailyje. Ir jis, ir Luboras Dohnalas bei Peteris Mihalovičius iš Čekijos, lygindami Čekoslovakijos kino "aukso laikus" 7-ajame dešimtmetyje su dabartimi, kalbėjo, kad už populizmo, nacionalizmo, praeities smerkimo ir visų kitų priešpriešinimo tendencijų kyšo naujojo totalitarizmo ausys, tik labiau užmaskuotos. Ir veikiama ne tiek ideologinėje, kiek ekonominėje sferoje, ypač operuojant valstybės pinigais.

Lagovo programa ir diskusijos tuo ir įdomios, kad čia kaimynas nebijo kaimyno (filmus rodė ne tik lietuviai, bet ir rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, žinoma, ir vengrai, vokiečiai, austrai), o kitaminčiai nevaromi į kampą. Kiek prisimenu, nuo pat 1990 m. festivalio organizatoriai visą laiką ieškojo naujosios Europos gyvenimo ir sugyvenimo tendencijų, žvelgdami atgal, į savo ir kaimynų istoriją, ir gindami laisvę ateičiai. Net kiek stebinantis festivalio prizų paskirstymas šiemet atspindi tą tendenciją. "Sidabrą" gavo vokiečiai už filmą "Kuskus – tavo laimė mano rankose" (rež. Sören Senn), kurio ir tema, ir kūrybinė grupė tarptautiškos, ir slovakai už filmą "Tyla" (rež. Zuzana Liovį), kuris išsiskyrė nebent šiuolaikinės šeimos gyvenimo tikrumu: keturių vaikų tėvas nenori penkto, nes nebeuždirba, o vaikai džiaugiasi, kad jie dar yra vaikai. "Bronzą" gavo čekų režisierius Danas Wlodarczykas už filmą "Indėnas ir slaugė", kurio herojė romė įsimyli indėnišką gyvenimo būdą propaguojantį jaunuolį.

Ar neliko už borto lenkų kinas? Tai irgi Lagovo tradicija – neteikia visoms sesėms po kekę kaip Gdynėje. Solidus ir vardu, ir pinigais. J. Burskio prizas atiteko filmui "Du žmonės, truputis laiko" (rež. A. Barańskis), kuriame aktoriai Andrzejus Hudziakas ir Krystyna Janda sukūrė intymų ir intelektualų rašytojo Mirono Białoszewskio ir aklos jo gyvenimo bičiulės, irgi rašytojos Jadwigos Stańczakowos duetą.

Kino klubininkai apdovanojo dokumentinius slovakų filmus "Kiti pasauliai" ir "Vierka". Svaraus piniginio Vokietijos ir Lenkijos draugijos prizo sulaukė vokiečių režisierės Helgos Hirsch pilnametražis dokumentinis filmas "Kavos pupelės už gyvybę". Jis gerai atstovavo gausiai dokumentinių portretinių filmų grupei. Užpernai režisierė sukėlė diskusijas dokumentiniu filmu apie vokiečių persikėlėlių nostalgiją Vakarų Lenkijai. Šiemet ji irgi mėgino įžiebti ugnį klausimu, ar po karo "Armia Krajowa" gretose už Lenkijos laisvę kovojo žydai?

Vieną tokį herojų su gana painia tų kovų istorija autorė rado JAV – ir įkalbino 89 metų Natalį Saleszicą kartu su didele šeima po 60 metų aplankyti gimtąjį Kolbušovo miestelį. Dabar filmų ir knygų apie gimtinės ir giminių lankymą, džiaugsmus ir apraudojimus daug. Kuo išsiskiria H. Hirsch filmas? Neslepia sugrįžimo dramatizmo. Lenkai neįsileidžia žydo į jo buvusius namus, nes bijo, kad teks grąžinti juos atvykėliui. Žydas irgi parodo charakterį: "Amerikoje aš turtingas žmogus, turiu 3000 namų, kam man jūsų namiūkštis?!" Aistroms aprimus svečias apžiūri savo gimtąjį kampą, atpažįsta jaunystės metų lenkus, sako, kad 300 metų išgyvenę greta žydai negali neturėti lenkiško patriotizmo ir net traukia kartu su kitais populiarias jaunystės dainas. Ir linksma, ir graudu. Ir Lagovas vėl gyvas, nes rodo kiną, kuris mus jungia, o ne stato barikadas.