Kinas

Inteligentai turi būti nepriklausomi

Aleksandro Sokurovo planai

Birželį garsiam rusų režisieriui Aleksandrui Sokurovui sukako penkiasdešimt penkeri. Dabar jis kuria vaidybinį filmą "Aleksandra" ir rengiasi premjerai Didžiajame teatre.

Ar naujojo filmo herojai bus mūsų amžininkai?

Taip. "Aleksandros" siužetas labai paprastas. Aplankyti mūsų kareivio į dalinį kažkur Kaukaze, pasižiūrėti į jį atvažiuoja pagyvenusi giminaitė, senelė. Senelė susipažįsta su vietos gyventojais, su čečėnų moterimis. Tai paprastas filmas, kuriame nieko neužmuša, pasakojimas apie žmonių santykius. Aš pirmąkart parašiau scenarijų, paprastai tai darydavo Jurijus Arabovas, bet jis dabar užsiėmęs serialais.

Tai vienintelis Jūsų kino projektas?

Dabar dar dirbame prie dviejų valandų filmo "Gyvenimo elegija". Tai Rostropovičiaus ir Višnevskajos gyvenimo istorija. O su jais susiję ir Šostakovičius, ir Prokofjevas, ir Solženicynas. Kartu tai – gyvenimo, muzikos istorija. Šiemet turime baigti filmą, norėčiau, kad jis būtų parodytas Višnevskajos jubiliejaus išvakarėse. Rengiamės ir dar vienam gana brangiam filmui, "Faustui". Bet jis dar tik prasideda. Ir dar – kitų metų balandžio 24 d. Maskvos Didžiajame teatre manęs laukia "Borisas Godunovas".

Ar spėjate sekti, kas vyksta šių dienų mene?

Žiūriu mažai filmų, tik kokius nors retus dalykus. Neseniai mačiau Sergejaus Karandašovo filmą "Piligrimas" ("Strannik"). Puikus darbas, nepriklausomas, gana jaunas jo kūrėjas. Nors man vis dėlto svarbiausias menas yra literatūra, nes iki šiol nieko negaliu palyginti su jos daroma įtaka. Tik šiuolaikinėje literatūroje man stinga… literatūros. Likau ten, kur Andrejus Platonovas, ten, kur Dickensas. Po Čechovo, Dostojevskio, Zola skiepų labai sunku "persijungti" į literatūrinius juokus. Žinoma, laikas parodys, kas liks iš šiuolaikinių literatų. Tačiau aš kol kas jų nematau.

Koks turi būti menininko ir valdžios bendravimas, ar jo reikia?

Sunku pasakyti. Remdamasis tvirtu ir ne vienerius metus trunkančiu bendravimu, pavyzdžiui, su Jelcinu, galiu pasakyti, kad mano, menininko, požiūris turėjo įtakos kai kurių sprendimų priėmimui. Viskas priklauso nuo valdžios žmogaus charakterio ir jo humanitarinių žinių, išsilavinimo. Jei valdžia dehumanizuota, ji negali priimti sprendimų remdamasi humanitarinėmis prielaidomis. Būtent inteligentija gali būti tarpininku tarp valdžios ir liaudies. Nors, žinoma, inteligentija pati turi būti nepriklausoma.

Aš švęsite jubiliejų?

Aš ne artistas, kad švęsčiau jubiliejus. Apskritai neturiu tradicijos švęsti gimtadienius. Taip susiklostė gyvenimas. Kartu su bendradarbiais pasėdėsim, išgersim arbatos. Ir eisime dirbti.

Sutrumpintai pagal "Ogoniok" parengė Kora Ročkienė