Dailė

Šviesos taškai

Lizos Lou paroda Londone

Jeanette Winterson

iliustracija
Liza Lou. "Priekaba". 1999–2000 m.

Lizos Lou atvykimas į "White Cube" galeriją Londone jau yra kūrybos aktas. 1875 m. jaunas prieglaudos berniūkštis, gatvių šlavėjas ir žiurkiagaudys, tapęs smulkiu prekiautoju su vežimėliu, pastebėjo Rytų Londono dalies, senojo Spitalfildso turgaus, gatvės pardavėjų švarkų ir kelnių siūles, dekoruotas perlinėmis sagelėmis. Šie tviskantys berniukai savo "tviskančiais berniukų kostiumais", kaip jie tai vadino, norėjo išsiskirti iš savo vaisių ir daržovių piramidžių. Jaunuolis be galo susižavėjo pačių pasigamintais poviškais apdarais ir pasiėmęs savąjį kostiumą bei skrybėlę juos visiškai padengė sagelėmis, blizgančiais žvyneliais ir karoliukais. Kiekvienas paviršiaus colis švytėjo. Taip gimė Perlų karalius.

Perliniai vartai buvo Lizos Lou įėjimas į švytintį pasaulį. Ji augo Amerikos protestantų sekmininkų šeimoje Minesotoje – savo istoriją ji įtaigiai pasakoja priešais videokamerą trumpametražiame filme "Gimusi vėl".

"Gimusi vėl" – keistas, linksmas, provokuojantis pasakojimas, visiškai priešingas Lizos Lou baigtiems darbams; darbams, kur aiškiai išsiskiria struktūra, spalvos ir karoliukai. O pačių karoliukų – nesuskaičiuojama galybė. Darbai susideda ir dauginasi nuo pat pradžios; filmas apsinuogina pradedant nuo pabaigos. Jis siūlo pačią Lizą Lou kaip naują neapdorotą medžiagą. Tai yra tai, su kuo ji dirba – skausmas, kova, prarastos Niujorko šviesos, kankintas šuo Ezekielis, pavadintas pranašo garbei. Maldininkų susitikimai, įniršis, ekstazė, pasitikėjimas savimi (ji – karaliaus Jėzaus vaikas), abejonės (viskas yra blogai).

Menininko darbas negali būti suvokiamas supaprastintai, perskaičius apie jo ar jos gyvenimą. Kūrinys nėra kryžiažodis, o gyvenimas – ne užšifruotų atsakymų rinkinys. Greičiau atskleistas gyvenimas pasakoja mums apie kūrybiškumą – patį procesą, bet ne atliktą kūrinį.

Užbaigti darbai – tai išlaikyti momentai, pagautos energijos kūriniai. Nuo tos akimirkos, kai parodomi, jie egzistuoja savarankiškai, visiškai atskirti nuo žmogaus, kuris juos sukūrė. Mūsų garsenybių kultūra, kelianti asociacijų su realybės šou manijomis ir tikro gyvenimo išpažintimis, trukdo menininkams atsiskleisti nepasirodant kaip reklamos narkomanams ar neišeksponuojant pačių darbų iki autobiografinių reikšmių banalybės.

Lizos Lou asmeninė istorija nėra nei jos darbo komentaras, nei jo aiškinimas. Svarbiausia, kad tai nėra ir surogatas. Truputis žinių apie menininkę yra privilegija, tačiau tai klausimas, o ne atsakymas. Tai, kas jai atsitiko ar atsitiks, neaiškina jos pačios darbų. Kūriniai atsiranda iš transformacijos. Autobiografija tampa kūrybingumu, praeitis – durimis, kurios yra plačiai atvertos, o ne uždaros.

Ką mums per savo gyvenimo prizmę rodo menininkai, yra kūrybiškumo galia nepaklusti istorinėms pretenzijoms – ne jas neigti, bet mesti iššūkį. Kūrybiškumas negali paveikti to, kas buvo – tiek individualybės, tiek pasaulio už privatumo ribų. Bet jis gali atpalaiduoti praeities gniaužtus – ir asmeninius, ir kolektyvinius – dėl to mes nesame įkalinti medūziškame patirties žvilgsnyje. Vaikystės košmarai, tėvo ar meilužio prievarta, karo baisumai ir žmogiškosios nesėkmės, kurias tie karai reklamuoja, paverčia mus akmenimis. Mes – nebesujaudinami, kaip ir daugelis žmonių šiais laikais. Netgi pasibjaurėtinos scenos palieka mus abejingus; esame įstrigę, nepajudinami, neveiklūs. Per sunku pakelti mūsų gyvenimo, istorijos naštą. Šį bejėgiškumo jausmą bandome numalšinti raminamaisiais arba pykčio protrūkiais. Vieni atsikerta, kiti nusileidžia. Tačiau niekas nesikeičia.

Kad ir kokios būtų menininkų asmeninės kovos, istorija jas su malonumu liudija, kadangi menininkai sukuria puikius pasakojimus, nutapo kankinamo, savitvardą praradusio, beviltiško žmogaus paveikslą, kuriuo publika neapsakomai žavisi. Tiesa yra ta, kad kūrybiškumas iš kiekvienų tokių grumtynių išsikovoja šį bei tą vertinga. Našta, kad ir kokia triuškinanti, yra pakeliama – nors laikinai. Istorija yra čia – savižudybės, alkoholis, narkotikai, beatodairiškumas: pasaulis, kuriantis sau pragarą ir į jį besiveržiantis. Tai amžina istorija. Menas yra netikėtumas.

Galima teigti, kad viskas, kas nemechaniška, yra stebuklas. Vadinasi, visa, kas yra nenuspėjama, nestatistiška, neįprasta, neužprogramuota, nesuplanuota, neskuba su laiku, kiekybiškai nevertinama ir vyksta be priežasties, yra dalykai, kurių mes vienodai trokštame ir bijome.

Stebuklai visuomet atsitinka pačiu netinkamiausiu momentu. O dar būna ir baisių stebuklų, kurie, kaip netikėtas sprogimas, apverčia gyvenimą aukštyn kojom. Stebuklas yra permainos akimirka sustingusioje situacijoje. Stebuklai, kuriuos daugelis esame patyrę – tai įsimylėti ar susilaukti kūdikio. Viskas keičiasi kitaip nei tikėjomės. Liza Lou užaugo tikinčiųjų pasaulyje, grįstame stebuklais, tik šie tarp jų buvo visiškai nepastebėti. Čia augo maža mergaitė, kuri ketino visą tikinčiųjų pasaulio prievartą ir žiaurumą per savo kūrybiškumą transformuoti į laisvę ir galimybes. Jos tėvas, užsidaręs nuo tokio gyvenimo, šaukdavo "Negaliu to pakęsti!" – tylus didžiosios žmonių dalies klyksmas. Liza Lou, kaip menininkė, taip pat negali to pakęsti, taigi ji tai pertvarko.

Menas mus kantriai atkalbinėja nuo mechaniškumo, vesdamas prie nuostabos. Vadinamasis meno nenaudingumas būtent ir yra raktas į transformacijos galią. Nes menas nėra mechanizmo dalis. Menas prašo mus mąstyti kitaip, matyti kitaip, girdėti kitaip ir galiausiai elgtis kitaip – štai dėl ko jis pasižymi moraline jėga. Ruskinas teisingai, nors dėl klaidingų priežasčių, kalbėjo apie meną kaip apie moralinę galią. Menas nėra geras elgesys – kada paskutinį kartą matei stebuklą gražiai elgiantis? Menas mus paverčia geresniais žmonėmis, nes reikalauja iš mūsų absoliutaus žmogiškumo, o žmogiškumas yra – ar bent jau turėtų būti – visiškai priešingas paprasčiausiam mechaniškumui. Mes nesame mašinos, nors tai užmirštame. Menas – tai atmintis, kuri yra kiek kitokia nei istorija. Menas nori, kad mes prisimintume, kas esame, ir dažniausiai šis noras turi būti išreikštas provokacija – štai kodėl jis dažniausiai griauna visas taisykles bei tabu ir tuo pačiu metu veikia kaip moralinė galia.

iliustracija
Liza Lou. "Apsauginė tvora". 2005 m.

Naujai atgimusių Lizos Lou tėvų, visas knygas ir paveikslus sudeginusių Niujorko palėpės krosnyje, amoralumą išpirko pačios Lizos Lou darbai. Ką jie sunaikino, ji turėjo sukurti iš naujo. Tai yra tikra įtūžio, pykčio ir daugybės religingų žmonių nemokšiškumo transformacija bei jų tikėjimo perversija. Meno kūrinys – ne tik paprastas prievartos ir veidmainystės parodymas; jis priešinasi tam pasiūlydamas alternatyvą. Vietoje griovimo – kūrimą. Vietoj aklo įniršio – regėjimą ir pažinimą.

Krikščionys fundamentalistai ir Talibano nariai (ir tai tik dvi iš daugelio ekstremistinių religijų, kurios abi nusitekusios prieš meną) įrodo meno poveikio jėgą. Kiekvienas, manantis, kad menas yra prabanga arba žaidimas, nepaiso faktų – jei menas būtų tik tai, jis nesukeltų tokio įniršio. Tai, kas nesvarbu, nėra naikinama. Ekstremistai yra teisūs, pripažindami meno jėgą, drausdami bei degindami. Meno provokacijos visuomet nukreiptos prieš intelektualinę ir dvasinę vergiją. Kai kas nors – kaip Liza Lou – išsilaisvina, jis įrodo, jog pats gyvenimas yra svarbesnis už bet kokį dirbtinį autoritetą. Jos darbas turi būti tęsiamas ir istorija pasakojama vis iš naujo, net kai gyvenimo aplinkybės seniai pasikeitusios. Iš tiesų nėra svarbu, kas atsitiko Caravaggio toje moskitų užtvindytoje pakrantėje, kurioje jis mirė. Svarbu yra tai, kad galime tyliai kontempliuoti sėdėdami priešais "Šv. Mato nužudymą". Kūrinį, pergyvenusį menininką.

Mirtininkų kamera, visiškai padengta mažyčiais karoliukais, yra monumentas visiems, mirusiems už savo nusikaltimus, tikrus ar spėjamus, ne tik Teksase, bet ir visose kitose mirtininkų kamerose, kad ir kur jos būtų. Mirties bausmė padalija žmones kaip niekas kitas, išskyrus pačią mirtį, tačiau kol toliau ieškoma argumentų ir kaliniai miršta, Lizos Lou instaliacija siūlo kitokį atsakymą – vengiantį konfrontacijos ir skatinantį kontempliaciją. "Pažiūrėkit į tai, – sako ji, – pažiūrėk, kas tai yra."

Keista, nes negali atspėti, kas tai, kol atidžiai neįsižiūri; karoliukai visą kūrinį daro kur kas skausmingesnį. Išplėšta iš konteksto, kameros skulptūra yra provokuojanti – net jei įmanoma žiūrėti į tokius vaizdus prisiverčiant ar iš įpročio, mums iš tiesų nereikia to daryti – juk nežiūrime į griaučius skerdykloje ar lavonus mūšio lauke. Kontekste viskas yra sušvelninta ar prislopinta, nukenksminta. Už konteksto ribų kūrinys turi būti matomas toks, koks yra. Įtampa kyla – puošiant karoliukais narvą konfliktas tampa nepakeliamas. Karoliukai yra gražūs ir blizgantys; tai mirtininkų kamera. Karoliukai yra paviršutiniški ir dekoratyvūs; tai yra mirties ir gyvybės klausimas. Susidūrimas nejaukus, net labai, bet jis ir kontempliatyvus, kadangi paviršius sulaiko žvilgsnį, įtraukia mus, tad karoliukai atlieka tarsi vedlio vaidmenį žiūrovo ir menininko mintims.

Norėčiau, kad šį darbą įsigytų Teksaso valstijos valdžia ir pastatytų priešais gubernatoriaus rezidenciją. Arba šis narvas galėtų keliauti tiesiai ant Baltųjų Rūmų pievelės.

Ankstesni Lizos Lou darbai buvo buities transformavimas. "Virtuvė" yra natūralaus dydžio visiškai padengta karoliukais virtuvėlė, net su dėmėmis ir sausais pusryčiais. "Vidinis kiemas" – pievelė su gėlėmis, taip pat padengta mažyčiais karoliukais. "Priekaba" – dykaduoniškas jos gyventojų išmestų atliekų vaizdas: senos kojinės ir sumaigyti cigarečių pakeliai, viskas padengta karoliukais. Rezultatas primena Williamo Blake’o stiliaus metafizinius stebuklus – nepastebėtų ir pražiūrėtų kasdienių daiktų žavesys. Juokiesi iš džiaugsmo, o paskui sutrinki, kad kažkas įdėjo tiek pastangų, norėdamas priversti mus žiūrėti į daiktus, kuriuos matome kiekvieną dieną, bet kurių niekada nepastebime.

Vėliau Lizos Lou darbai pasidarė niūresni. Netvarkingai numestas žmogaus pavidalo daiktas, pavadintas paprastai – "Apklotas", pribloškia pažeidžiamumu. Visgi mažyčiai karoliukai, kurie dengia apklotą, slepiantį žmogaus figūrą, atrodo tarsi vilties kibirkštėlė. Figūros gali nieko nežinoti apie jaukų juos gaubiantį švytėjimą, bet jis juos apsaugo. Liza Lou angelus iš tradicinių religinių paveikslėlių paverčia karoliukais.

Ji nėra katalikė, bet kartais, kai žiūriu į jos darbą, atrodo, kad tai – ilgiausias planetoje rožinis: kiekvienas rutuliukas primena, kad gyvenime yra kažkas daugiau, negu mato akys, ir kad menas, paviršių pasaulis, veikia kaip priminimas.

Karoliukai ant spygliuotos vielos "Apsauginėje tvoroje" turi keistą ypatybę: jauti norą juos paliesti, nors spygliuota viela nėra tam skirta. Šis alcheminis įžūlumas pakeičiant medžiagą ir reikšmę kažkuo visiškai kitu nekintantį pasaulį paverčia galimybių pasauliu. Negyva, odą draskanti viela tampa modernių laikų pasaulietiniu erškėčių vainiku – agresijos simbolis tampa pasiaukojimo simboliu. "Apsauginė tvora" yra atvira struktūra. Ji siūlo ne įkalinimą ar pažeminimą, bet tuščią erdvę ir šviesos taškus.

Paskutinio Lizos Lou darbo tamsumas nukreiptas į viltį ir šviesą. Todėl spėju, kad ji išlaikė savo tikėjimą – bent jau tikėjimą meno stebuklais, kur net beviltiškiausia akimirka ir kiečiausia medžiaga gali būti transformuota. Jos 2003 metų darbai "Neįvardyti stebuklai" būtent tą ir rodo.

Vertė Miglė Andrulionytė