Muzika

Apie jaunystę, meilę, dvikovą ir vasarą

iliustracija
Vilma Mončytė (Tatjana) ir Ramūnas Urbietis (Eugenijus Oneginas)

Rengiantis operos "Eugenijus Oneginas" premjerai – pokalbis su režisieriumi Valiumi Stakniu, vokalistais Vilma Mončyte ir Ramūnu Urbiečiu

Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studija Kamerinėje salėje jau rodė Piotro Čaikovskio operos "Eugenijus Oneginas" lyrinių scenų spektaklį (operos muzikinis vadovas prof. Virgilijus Noreika, dirigentas Vytautas Viržonis, režisierius Valius Staknys, dailininkė Giedrė Riškutė). Jame dainavo Vilma Mončytė, Fausta Savickaitė, Ramūnas Urbietis, Tomas Vaitkus, Eugenijus Chrebtovas, Aistė Širvinskaitė, Jovita Vaškevičiūtė ir Rafailas Karpis. Sulaukta labai šiltų publikos reakcijų. O rudenį, rugsėjo mėnesį, operos gerbėjai laukia "Eugenijaus Onegino" premjeros LNOBT Didžiojoje scenoje. Vykstant pastatymo repeticijoms pakalbinome spektaklio režisierių Valių Staknį ir pagrindinių vaidmenų atlikėjus Vilmą Mončytę bei Ramūną Urbietį.

Kuo ypatinga, režisieriau, bus Jūsų premjera?

Valius Staknys: Manasis variantas ypatingas tuo, kad visi pagrindiniai atlikėjai – jauni žmonės. Tai – Operos studijos artistai, vadovaujami profesoriaus Virgilijaus Noreikos. Jaunystė visada žavi.

Pristatykime jaunus ir žavius. Vilma Mončytė atliks Tatjanos vaidmenį. Ji – klaipėdietė, vaikų muzikos mokykloje baigė smuiko klasę, vėliau studijavo chorvedybą Klaipėdos konservatorijoje, studijos nenutrūko. Vilniaus muzikos akademijoje Vilma įgijo dvi specialybes – choro dirigentės ir vokalinio dainavimo artistės.

Eugenijaus vaidmenį kuria Ramūnas Urbietis. Ramūnas kukliai prisipažino, kad tai – jo pirmasis interviu. Gimė ir augo Gilvyčių kaime Šiaulių rajone, ten baigė pagrindinę mokyklą, kiek pasimokęs groti akordeonu Kuršėnų vaikų muzikos mokykloje atvyko į Šiaulius, kur baigė 12 vidurinę mokyklą. Ten – muzikavimo pradžia. Vėliau Vilnius – Muzikos akademija, vokalo parengiamieji kursai, studijos... Ir štai šiandien jis – Oneginas.

Vilma, Ramūnai, mačiau operą ir jus Kamerinėje salėje – grakščiame, subtiliame, pustonių kupiname spektaklyje. Dabar kylate į didžiąją sceną. Kas pasikeitė, įvyko?

Vilma Mončytė: Manau, kad pakito spektaklio koncepcija. Pasikeitė atmosfera ir mano pačios būsena. Didžioji scena įpareigoja: tai darbas su profesionaliu orkestru, jam diriguoja Vytautas Viržonis, choru, režisieriumi, choreografe Jūrate Sodyte. Visai kita erdvė, kitos dekoracijos – jas ir kostiumus sukūrė Giedrė Riškutė. Įpareigoja pirmiausia P. Čaikovskio muzika. Kita galimybė atskleisti Tatjanos vaidmenį – kur kas giliau ir emocingiau.

Ramūnas Urbietis: Kamerinėje salėje būta ir gražių dalykų, sukurta daug subtilių scenų. Nemanau, kad dabar koncepcija labai pasikeitė. Kai erdvė maža ir žiūrovas arti, viskas atrodo daug intymiau. O Didžioji scena įpareigoja. Ten – didesnė atsakomybė.

Ar kelia režisieriui nerimą jaunųjų patirties stoka?

V. S.: Keistas klausimas. Esu įsitikinęs, kad jaunatvė ir nepatyrimas – tai ne stabdys. Atvirkščiai. Grįžtu prie P. Čaikovskio išsakytų žodžių, kad tik jauni ir gali perteikti tuos jausmus be jokių štampų, be jokių įdirbių ar pasislėpimo po meistriškumu. Jie yra tokie, kokie yra – tai pats didžiausias žavesys. Viena vertus, jaunimas yra kupinas teigiamų, gražių savybių, kita vertus – iškyla vokalinių problemų. Čia juntama patirties stoka. Nenoriu absoliutinti. Daugelis yra buvę Didžiojoje scenoje, dalyvavę Ginto Žalio statytoje Balio Dvariono "Dalios" operoje. Manyčiau, kad jie turi įgūdžių ir nepasimes didelėje erdvėje.

Šiandien teatre dažniau išgirstame ir išvystame užsieniečių kūrėjų pavardes. Šiame spektaklyje ir kūrėjai, ir atlikėjai – lietuviai. Jokių "žvaigždžių". Gal šis spektaklis bus nekomercinis?

V. S.: Juokingai pasakei. Jokios komercijos čia nėra. Tikiu, kad žiūrovą artistai pavergs savo jaunatvišku žavesiu. Gal ir bus intonacinių netikslumų, gal ne viską atliks, kaip norėtųsi. Bet tikiu, kad spektaklis įvyks ir pavyks. Juolab kad "Eugenijų Oneginą" triskart rodėme Mažojoje scenoje ir gastroliavome Klaipėdoje. Tai jau šiokia tokia patirtis.

Dėl tos komercijos... Aišku, galime tik pasidžiaugti, kad teatro vadovybė, generalinis direktorius Gintautas Kėvišas išdrįso, surado galimybių ir skyrė šiokią tokią paramą Operos studijos savarankiškam spektakliui. Tai – pirmas kartas mūsų teatro istorijoje. Labai atsakinga...

iliustracija
Scena iš spektaklio "Eugenijus Oneginas"

Visi suprantam, kad kviestiniai dirigentai, režisieriai, choreografai, dailininkai, judesio plastikos meistrai atvažiuoja čia ir dirba mėnesį, gal truputėlį ilgėliau... Esu lyg operos kosmopolitas. Man svarbiausia – spektaklis. Jei jis tampa įvykiu, tai – didžiulė nauda visai trupei: ir baletui, ir orkestrui, ir chorui, o ypač – solistams. Svarbu tai ir kitam kūrybiniam personalui – režisieriaus padėjėjams, mimanso artistams, be jų spektaklis irgi negali gyvuoti. Tik tuomet visa tai pamatai ir pajauti...

Ar Jūs, Vilma, esate gavusi laišką?

V. M.: Laišką esu gavusi. Ir parašiusi, tik rašiau jį ne visą naktį, o tris dienas.

Šiandien Jūs, XXI amžiaus moteris, drįstumėte prisipažinti mylinti?

V. M.: Taip, drįsčiau.

Ką, Ramūnai, galvojate apie dvikovą? Ar vardan mylimos moters esate ką nors į ją iškvietęs? Gal ką ir nušovėte?

R. U.: (Ilga pauzė.)

Ar išties moterys yra ir šiandien, ir anais laikais drąsesnės?

V. M: Manau, kad XXI amžiaus moterys yra labiau emancipuotos ir drąsesnės. Visada jos buvo drąsios, tik išraiškos formos skirtingos.

R. U.: Jei apie dvikovą... Beprasmis dalykas. Žudyti vienas kitą – kodėl? Suprantu, kad meilė – taurus, pakylėtas jausmas, bet kodėl reikia vardan jos atimti gyvybę?

Draugystė, meilė, šūvis... Eugenijus ir Lenskis. Ką apie tai mano režisierius?

V. S.: Tai, kas vyko tarp Onegino ir Lenskio, dabar beveik neatsitinka. Galimi labai jauno poeto susidūrimai su juodu ciniku, bet ne tokie, ne taip... Aleksandras Puškinas perteikė mintį, kad visada turi įvykti kažkoks kovos sprogimas, staiga, visai dėl niekniekių... Gal ten pavydo ir nebuvo. Nebent Lenskis pavydėjo. Manau, kad taip. Pavydėjo, nes labai norėjo būti kartu tame nelaimingame Larinų pobūvyje, pavydėjo šitam dendžiui. Kiek mes jų sutinkame... tik ne tokio rango. Tarp Lenskio ir Onegino – praraja. Kodėl? Kodėl du jauni žmonės myli, draugauja ir taip lengvai nušauna? Nežinau.

Klausimas Tatjanai ir Eugenijui. Kuriam personažui sunkiau, tragiškiau? Tatjanai – atstumtai, ištekėjusiai už nemylimo, ar Eugenijui, nušovusiam artimą draugą ir praradusiam mylimą moterį?

R. U.: Man kur kas tragiškesnis atrodo Oneginas, jo likimas. Jis nužudo Lenskį, draugą... beprasmiškai. Sąžinė jį grauš. Jam teks nešti tą akmenį iki gyvenimo pabaigos. O meilė čia... Oneginas nebuvo jau taip labai įsimylėjęs. Tatjana jam buvo kaip žaislas. Jausmas būtų greit praėjęs, jei tik būtų apturėjęs ją.

V. M.: Tai abiejų žmonių išbandymas, jų jausmų. Negalėčiau pavadinti to tragedija, greičiau tai dviejų žmonių pasaulėjauta. Ir vienas, ir kitas kenčia. Tragiškiausias yra jų susitikimas trečiame veiksme – tai jausmų apogėjus.

Ar mylite?

V. M.: Manau, kiekvienas žmogus myli ir nori būti mylimas.

R. U.: Kaip čia dabar pasakius? Tiesą, tiktai tiesą! Taip. Aš visiškai sutinku su Tatjana.

Klausimas jauniems. Ar sunku būti jaunam?

V. M.: Jaunam būti ir sunku, ir lengva. Sunku, nes neturi patirties. O lengva, nes esi energingas, pilnas idėjų, jaunatviško maksimalizmo.

R. U.: Būti jaunam – didelė laimė. Esi jaunas ir kūnu, ir siela. Reikia tuo džiaugtis, gyventi, nes prabėgs nesugrįš... Jaunam yra ir daug išbandymų, ypač profesinėje veikloje. Pirmi penkiasdešimt metų, sakydavo vienas dėstytojas, yra sunkūs, paskui bus lengviau. Nelengva jaunam, nes tenka patirti daug gyvenimo netikėtumų.

Kokia bus jums ši vasara? Laukimas, nerimas ar?..

R. U.: Ir laukimas, ir nerimas. O kartu ir džiaugsmas – spektaklis vyks Didžiojoje scenoje. Po tiek darbo parodysime jį žiūrovams.

V. M.: Pirmiausia – atsipalaidavimo metas ir subrandinimas to, kas yra tik pradėta. Nerimo ir vaidmens apmąstymo vasara.

Ačiū už pokalbį. Nekantriai lauksiu premjeros.

Kalbėjosi ir spaudai parengė Marius Kraptavičius