Neminėk Lietuvos vardo be reikalo!

Redas Diržys. "Naujųjų medijų laboratorija"

Gyvenu penktame aukšte, su manimi kartais pasisveikina vienas kitas kaimynas. Aš, kaip ir likusi pasaulio dalis, turiu savo identifikacijos numerį. Mano duomenis žino ne tik aukščiausios institucijos. Skaičius ar jų kombinacija šiandien išreiškia ir pasako viską. Tai – informacija, rekomendacija, garantas, pasitikėjimas. Visuomenės struktūra grįsta šiuo formaliu kriterijumi, kuris naudingas tik pačiai sistemai. Tačiau visuomenė savo noru dalyvauja šiame liūne, pasitikėdama skambių ir madingų frazių galia. Tokios sąvokos kaip naujosios medijos, meninė kokybė, pilietinė visuomenė, kultūriniai mainai ir panašiai tapo vertybėmis, kasdieniais kriterijais, kurių dėka visuomenė progresuoja.

Diržio kritika nukreipta būtent į tai. Parodos efektas – tarsi paties kritikuojamo objekto, to, kas traktuojama kaip visuomeninis gėris ar tiesa, suduotas antausis.

2009 m. Lietuvos sostinė Vilnius taps Europos kultūros sostine. Šiuo titulu ji dalinsis su šiaurės Austrijos miestu Lincu. Pagrindinis šio svarbaus įvykio inicijavimo motyvas – Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose Lietuva paminėta 1009 m., kai šiuose kraštuose vietos gyventojai nukirto galvą vyskupui ir vienuoliui šv. Brunonui, kuris "su 18 saviškių nukeliavo į dangų". Paroda yra skirta ir kitokiems Lietuvos vardo paminėjimo būdams. Tai viena pirmųjų parodų pasitinkant Lietuvos paminėjimo 1000-metį bei populiarinat Vilniaus – Europos kultūros sostinės – įvaizdį. Paroda neturi nieko bendra su menu – tai pilietinis ir politinis gestas.

Ar ne ironiška, kad lietuvių tauta didžiuojasi barbariškais poelgiais ir traktuoja juos kaip kultūros sklaidai palankiausią faktą? Matyt, čia slypi kažkokie mentaliniai kazusai, kuriuos supranta tik didieji intelektualai. Ir nebūtų nuoskaudos, jei ne dar vienas paradoksalus faktas: juk šv. Brunono galvą visai neseniai atrado prie Nemuno Alytuje. Mes nukirtom, mes radom – tai mūsų ir yra. Taigi Vilnius kėsinasi pavogti garbingą tikrosios 2009 m. kultūros sostinės Alytaus titulą. Atsižvelgdamas į tai, menininkas Redas Diržys, lydimas pačių neegoistiškiausių tikslų, skatina 2009 m. įsijungti į meno streiką Alytuje.

Redas Diržys. Ekspozicijos fragmentas

Pirmą kartą meno streiką 1977–1980 m. suorganizavo Gustavas Metzgeris. Pagrindiniai streiko tikslai buvo meno panaudojimas tiesioginiams socialiniams pokyčiams išprovokuoti ir pasaulio meno struktūrai pakeisti.

Diskutuota apie nepriklausomo meno ir rinkos meno santykį. Panašu, kad visuomenė, vedina mechaniškos motyvacijos patrauklumo, meno sąvoką traktuoja vienpusiškai, tiksliau, tiek, kiek ji atspindi iškeltus politinius, socialinius bei kultūrinius prioritetus. Žinoma, siekiant estetikos, net jei tai prieštarauja protesto turiniui. Paradoksalu. Šia prasme pirmauja medijų menas, kuris tyliai tapatinamas su skaitmeninės informacijos technologijomis. Čia vyrauja estetikos sureikšminimo tendencija ir efektyvumo stoka. Galiausiai kas tuomet yra medija?

Anot Redo Diržio – tai priemonė. Medija – tai, kas po ranka ar ant liežuvio galo, tai, kas padeda išreikšti mintį. Geriausia medija medijų mene – telepatija. Ji yra greičiausia, užima mažiausiai megabaitų, reikalauja mažiausiai pastangų, nėra kalbos barjero!

Darbe "Naujųjų medijų laboratorija" menininkas pristato naują mediją – skylučių darymą. Nepaneigiama tiesa – skylutė yra informacijos užrašymo būdas (pvz., perfokortos). Dar neseniai ŠMC sienose buvo iškaltos dvi skylės – "Diktatūra ir demokratija", viena iš jų – fragmentas iš Redo Diržio taip pamėgto Lukašenkos portreto, kita – fragmentas iš Adamkaus portreto. O juk skylės beveik vienodos...

Šį kartą ekspozicijos lankytojai gali dalyvauti naujos medijos pritaikymo procese. Menininko protestas prieš pilietinį pasyvumą grįstas laisve. Ta laisve, kuri viešose vietose greitai taps egzotika. Parodos lankytojai laisvai gali cigarete deginti atitinkamas skylutes prezidentų žiniasklaidiniuose portretuose. Parodoje tiesiog negalioja tokie draudimai kaip neliesti eksponatų rankomis ar nerūkyti. Menininkas ragina pasyvų rūkymą paversti pilietine pareiga – prisijungti prie protesto ir pasinaudojus šia medija perduoti protesto informaciją. Tai dar vienas neblogas būdas tiems, kurie ieško naujų protesto formų ir domisi medijomis.

Redas Diržys. "Sveiki atvykę į Helmsboro šalį – Lietuvą!"

Redas Diržys nelinkęs tuščiažodžiauti, bet mėgsta kalbėti – o pasakyti turi ką. Jo koncepcija – tai gyvenimiškos patirties atspindžiai per lengvos ironijos prizmę. Kūriniai tiesūs, drąsūs ir iškalbingi. Koncepcija ne visada reikalauja išraiškingos, estetinės formos. Parodą sudaro plakatai, manifestai, straipsniai.

Vienas įsimintinesnių eksponatų – "Wellcome to Helmsboure country". Tai dar vienas Lietuvos vardo garsinimo pasaulyje pavyzdys. Nesvarbu kas, svarbu kuo garsiau ir skambiau. 2000 m. JAV senatorius Jesse Helmsas buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino Komandoro didžiojo kryžiaus ordinu už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje. Šis senatorius pagarsėjęs savo viešais pasisakymais prieš šiuolaikinį meną bei intensyvia parama "Philip Morris" tabako kompanijai. Apdovanojimą įteikė Vytautas Landsbergis.

Jei menininkas kažką sako, tai sako tiesiai. Jei nieko nenori pasakyti, tai ir sako, kad nieko nenori pasakyti. Panašiu principu grįstas "Susitikimų su merais" manifestas. "Svarbu susitikti su merais ir paspausti rankas, jokių įsipareigojimų ar pažadų." Tik mes sureikšminame šiuos paprastumo gestus, ypač kai jie atsiduria tam tikrame aktualiame politiniame kontekste. Parodoje šio manifesto akcentu tapo susitikimas su Linco miesto meru. Panašu, kad susitikimas praėjo labai draugiškai. O jeigu Linco miesto meras dabar išduos Vilnių?!

Paroda "Neminėk Lietuvos vardo be reikalo" – kritinė akistata, tačiau pakrauta teigiama energija. Būdingas Diržio projektų bruožas – sudėtingus dalykus perteikti paprastai. Menininkas kalba apie dalykus, kurie jam aktualūs, ir nepataikauja publikai. Jis nuosekliai laikosi principo "geriausia dirbti savo sode".