Atmintis sugrįžta

Izraelis Lempertas. Litvakai. Vilnius, "Versus Aureus". 2005, 140 p.

Moto šiai istoriko Izraelio Lemperto knygai, gausiai iliustruotai asmenybių nuotraukomis, geriausiai tiktų neperseniausiai pasakyti Alfredo Bumblausko žodžiai: "Grąžinkime Lietuvai atmintį". Knyga tarsi siekiama priminti, kad jau šitiek šimtmečių buvome šalia kitokio unikalaus pasaulio, patys jo beveik nepažinodami. Siekiama populiarinti litvakus, t.y. Lietuvos (ne tik šiuolaikinės, bet pirmausia – istorinės Lietuvos) žydus, davusius ne tik mūsų žemei, bet ir visam pasauliui neįtikėtiną skaičių ryškių asmenybių, politinių ir visuomeninių sąjūdžių, kultūrinių reiškinių ar mokslinių išradimų, įspūdingų verslo laimėjimų.

Knygos struktūra tarsi numato autoriaus įsivaizduojamą skaitytoją, norint jį sudominti, atverti nepažįstamą pasaulį. Dviejuose įvadiniuose straipsniuose apibrėžiama litvakų sąvoka, aptariamas žydiškų miestelių štetlų fenomenas. Toliau dėstoma pagal asmenybes: religiniai mąstytojai, visuomenės, kultūros veikėjai, verslininkai. Pateikiamos išvados, įdėtas sąvokų žodynėlis ir asmenvardžių rodyklė.

Akivaizdu, kad knyga skirta lietuviškai skaitančiai plačiajai auditorijai, kuri apie buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje kadaise klestėjusią ir vėliau po pasaulį pasklidusią milžinišką žydų civilizaciją ne kažin ką yra girdėjusi. Knyga gali būti ir puiki mokymo priemonė, ir geras turizmo vadovas, įvadas į gilesnes studijas. Tokio pobūdžio knygoms paprastai priekaištaujama: o kodėl nepaminėtas, pamirštas tas ar kitas veikėjas.

Nemanyčiau, kad tai teisinga. I. Lempertas ir nepretendavo papasakoti visko, pasirinko tam tikrus atrankos kriterijus. Kai ko visgi pasigedau. Labiausiai nukentėjo muzikai. Nepaminėti prieškario žydai, lietuviškosios estrados kūrėjai, džiazo orkestrų vadovai. Juk Danielius Dolskis buvo kone epochos simbolis. Pamirštas ir vienas ryškiausių sovietinės Lietuvos estrados kūrėjų Benjaminas Gorbulskis, modernaus džiazo kūrėjas Viačeslavas Ganelinas ar kompozitorius Anatolijus Šenderovas. Tarsi vengiama nurodyti tebegyvenančius, bet išimtys padarytos rašytojams, apie kuriuos, beje, užsimenama tik fragmentiškai. Kita vertus, nėra informacijos apie Mykolą Sluckį, vieną skaitomiausių sovietinės Lietuvos rašytojų. Pamiršti ryškūs teatro kritikai.

Mažoka informacijos apie Izraelio litvakus. Populiari nuomonė, kad Izraelio valstybę aktyviausiai kūrė Lietuvos ir Lenkijos žydai, apmaudu, kad tema neišplėtota. Apie kai kuriuos fenomenus tik užsimenama, pavyzdžiui, nenurodytos perkeltos litvakų ješivos, aukštesniosios mokyklos (paminėta tik Panevėžio ješiva Bnei Brake), apeiti litvakų pėdsakai Pietų Afrikos geografiniuose pavadinimuose.

Trūksta garsiųjų žydų sportininkų, jų įnašo į Lietuvos sporto raidą. Autoriui tarsi pritrūko pilietinės drąsos papasakoti apie komunistinės orientacijos visuomenės veikėjus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, jų svarų indėlį dalyvaujant antinaciniame pogrindyje, kovas sovietinių partizanų ar Šešioliktosios lietuviškosios divizijos gretose. Nuo kada kovoti antihitlerinės koalicijos pusėje tapo gėdinga, apie tai tarsi nekalbėtina? Juk būta ne vieno litvako Tarybų Sąjungos didvyrio.

Mažoka verslininkų, jų būta ir esama kur kas daugiau. Egzotikos dėlei pateikiamas šešėlinio verslo atstovas Mejeris Lansky. Bet būta ir daugiau pasaulinio garso gangsterių – išeivių iš Lietuvos . Kiek apmaudu, kad į sąrašą nepateko Leonardas Cohenas, vienas ryškiausių Kanados dainininkų ir rašytojų, Noamas Chomsky, kurio knyga neseniai pasirodė. Jeigu paminėtas litvakas Richardas Philipas Feynmanas, prisidėjęs prie atominės bombos kūrėjų, kodėl nepaminėti kiti? Bent trys. Du iš jų gimę net etninėje Lietuvoje. Gaila, kad įsivėlė ir klaidų: esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Zamenhofas gyveno ne Lazdijuose, o Veisiejuose (ten ir jam skirtas paminklas miestelio parke). Oskaro Milašiaus nedrįsčiau priskirti litvakams, nes jo mama buvo Lenkijos žydė. Kas kita Adomas Mickevičius – čia pagal motinos liniją didįjį Lietuvos dainių galėtume įtraukti į iškiliųjų litvakų sąrašą.

Šios pastabos nėra esminės, jos l svarbesnės autoriaus darbo tęsėjams ar viešajai įstaigai "Europos namai", pasirengusiai išleisti knygą apie šimtą garsiausių Lietuvos žydų.

Kaip žinia, dar šiais metais Vilniaus jidiš institutas yra nutaręs pradėti rengti Litvakų enciklopediją lietuvių kalba. Manyčiau, prie to svariai prisidės ir Izraelio Lemperto knyga "Litvakai". Belieka tikėtis, kad savo sumanymą Vilniaus jidiš institutas spės realizuoti iki 2009 metų, t.y. Lietuvos Tūkstantmečio. Atmintis sugrįžta.

Vytautas Toleikis