Giedantys po Bernardinų skliautais

Choras "Langas"

Balandžio 30 d. 18.30 Bernardinų bažnyčioje rengiamas didžiulis koncertas, skirtas choro "Langas" ir Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos jubiliejui. Koncertuos visi giedojimo mokyklos chorai, taip pat mišrus choras. Be kitų kūrinių, skambės W.A. Mozarto "Karūnavimo mišios". Solo partijas atliks Gintarė Skėrytė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Ignas Misiūra (bosas). Chorui akompanuos Vilniaus muzikos mėgėjų orkestras, vadovaujamas Tado Šileikos.

Chorą "Langas" 1990 m. subūrė vadovė Rita Kraucevičiūtė. Iki 1995 m. kolektyvas priklausė įvairioms meninėms struktūroms: Šiuolaikinio meno centrui, galerijai "Langas", Lietuvos dailininkų sąjungai. 1995 m. "Langas" buvo pakviestas į naujai pašventintą Šv. Pranciškaus ir šv. Bernardino (Bernardinų) bažnyčią.

Dabar "Langas" yra Bernardinų bažnyčios giedojimo mokyklos dalis. Choras gieda sekmadienio mišiose ir per visas religines šventes. Kolektyvo repertuarą sudaro renesanso epochos bei klasikiniai kūriniai, romantinė chorinė muzika, XX a. pradžios bei šiuolaikinių kompozitorių opusai.

"Langas" koncertuoja ir Lietuvoje, ir užsienyje. Kolektyvas viešėjo Vokietijoje, ne kartą lankėsi Prancūzijoje, dalyvavo tarptautiniuose chorų festivaliuose Švedijoje, Italijoje, Ispanijoje, Slovakijoje. 1998 m. "Langas" giedojo "Vilniaus festivalyje", 1999 m. buvo pakviestas XVI tarptautiniame Leono katedros vargonų festivalyje Ispanijoje atlikti Algirdo Martinaičio kūrinių programą. 2002-ųjų rudenį "Langas" dalyvavo tarptautiniame bažnytinės muzikos festivalyje Seule, Pietų Korėjoje, o 2003 m. rudenį lankėsi tarptautiniame chorų festivalyje Buenos Airėse (Argentinoje), kur surengė 10 koncertų, dainavo garsiajame "Teatro Colon", "Teatro Grand Rex", įvairiose bažnyčiose, sėkmingai koncertavo kituose miestuose – Tandile ir Mar del Platoje.

Choras yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų – II vietą Tarptautiniame chorų festivalyje Maltoje (1998 m.), II vietą ir specialųjį "Montreux Casino" prizą už geriausiai atliktą privalomą kūrinį Tarptautiniame chorų konkurse Montrė, Šveicarijoje (2001 m.); II vietą Lietuvos chorų konkurse, Vilniuje (2001 m.); bronzos medalį (šiuolaikinės muzikos kategorijoje) tarptautinėje chorų olimpiadoje "Choir Olympics" Pusane, Pietų Korėjoje (2002 m.). Choras yra išleidęs garso kasetę ir dvi kompaktines plokšteles.

Vilniaus Bernardinų bažnyčios giedojimo mokykla įkurta 1995 m. pranciškono tėvo Benedikto ir choro dirigentės Ritos Kraucevičiūtės iniciatyva. Vaikai mokykloje mokosi nuo penkerių metų. Jie išmoksta muzikinio rašto, giedojimo ir vokalo paslapčių. Čia yra keturi įvairių amžiaus grupių chorai. Pagrindinis choras "Šv. Pranciškaus paukšteliai" gieda mišiose ir sėkmingai koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų (Latvijoje, Ispanijoje, Belgijoje). 2002 m. Belgijoje Nėrpelto mieste vykusiame Vaikų ir jaunimo muzikos festivalyje choras laimėjo II vietą. 2004 m. dalyvavo Leono katedros festivalyje (Ispanija), taip pat 2005 m. Lietuvos moksleivių dainų šventėje. Choro repertuarą sudaro daugiausia įvairių epochų bažnytinė muzika.

Pristatydami gražios veiklos sukaktis švenčiančius kolektyvus, pakalbinome choro vadovę ir giedojimo mokyklos direktorę Ritą Kraucevičiūtę bei keletą choristų.

Kuo choras "Langas" išskirtinis?

Rita Kraucevičiūtė: Man choras "Langas" išskirtinis tuo, kad tai mano kūrinys, mano siela ir mano veidas. Pamenu, kaip amžiną atilsį maestro Hermanas Perelšteinas sakydavo, kad choras yra vadovo veidas. Dabar galiu pasakyti, kad tikrai taip yra. Kuo "Langas" išskirtinis kitiems, man labai sunku spręsti. O gal jis visai niekuo ir neišsiskiria, tiesiog yra žmonių, kuriems patinka jo klausytis.

Ar sunku dirbti su neprofesionalais?

R.K.: Taip, iš tiesų su neprofesionalais dirbti nelengva, jau ne kartą minėjau, kad tai – sizifo darbas. Nevardysiu visų sunkumų ir neteisybių, nedejuosiu ir nesiguosiu, nes niekas manęs nevertė eiti į tas galeras... Kažkada per TV mačiau pokalbį su vienu kino režisierium. Jis vis kartojo, kad nekenčia savo darbo, bet kai kyla kažkokia idėja, atsiranda scenarijus ir vaizduotė pradeda kurti, jis jau nieko nebegali padaryti, tik imtis darbo. Man irgi panašiai – jaučiuosi laiminga tik tada, kai į kurią nors repeticiją susirenka visi choristai, tada pagauna įkvėpimas ir atsiranda tie sunkiai žodžiais nusakomi stebuklingi bendradarbiavimo su choru vaisiai, dėl kurių verta kankintis. Labiausiai mėgstu vaisingas repeticijas, o nemėgstu administracinio ir organizacinio darbo. Dar labai nemėgstu nuolatinės nežinomybės ir įtampos, kurią vis kelia klausimas: susirinks – nesusirinks, bus – nebus. Dirbant su profesionalais, tokių klausimų nekyla.

Kaip renkatės repertuarą?

R.K.: Repertuarą visada renku remdamasi savo skoniu, muzikiniu išsilavinimu ir aplinkybėmis. Kol choras buvo dar pasaulietinis, rinktis galėjau laisviau, dabar daug ką nulemia liturginiai reikalavimai, prisitaikymas prie bažnyčios, bet vis tiek stengiuosi rinktis kūrinius, vertus dėmesio ir į juos įdedamo darbo, kūrinius, kurie gali jaudinti, džiuginti, sukrėsti ir keisti.

Kuris jubiliejus svarbesnis – choro 15-metis ar mokyklos 10-metis?

R.K.: Man abu jubiliejai – kaip vienas. Taip jau sutapo, kad jie visada bus kartu. Be to, ir mišrų chorą, ir giedojimo mokyklą kūriau ir puoselėjau nuo pirmų dienų. Abu juos myliu ir abu jie man reikšmingi.

Kokie prisiminimai ir mintys kyla sukaktį švenčiančio choro dalyviams?

Monika Kisliakovaitė (chore dainuoja 7 metus): Kartą mėginau suskaičiuoti, kiek metų dainuoju "Lange". Tą padariusi, negalėjau patikėti – tiek laiko skiriu hobiui, apie kuri išgirdę iki šiol stebėdamiesi galvomis linguoja kai kurie mano pažįstami. Negalėčiau pasakyti, kad mane traukia tik dainavimas ar tik muzika. Kartais atliekami kūriniai net nepatinka, o vis tiek einu į repeticijas. Sakyčiau, kad man svarbiausia – muzikos, kolektyvo, aplinkos derinys. Esu bandžiusi dainuoti ir kituose choruose. Bandžiau įsilieti į Vilniaus universiteto mišrųjį chorą, bet nuo kasdien įgrisusios patalpos, tarp narių tvyrančios konkurencijos teko greitai bėgti. Užuovėją radau būtent tarp Šv. Bernardinų bažnyčios sienų, chore "Langas". Pamenu, pačioje pradžioje mane labai jaudino tos nenudailintos ir auksais neišblizgintos sienos, tas paprastumas, išblukusios freskos. Aš tarsi jutau iš tos erdvės sklindantį sakralumą, jį papildė ir choro atliekama muzika. Didelį įspūdį ir iki šiol daro choro narių bendravimas, ryšys su vadove. Čia jaučiuosi sava, įvertinta ir svarbi. Choras man – tai ne tik repeticijų rutina, ne tik muzikos žavesys. Labai jaudina ir nerimas prieš pasirodymą scenoje. Be galo vertinu galimybę keliauti, pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūra, chorinės muzikos tradicijomis. Jei ne choras, vargu ar kada nors gyvenime būčiau išsirengusi į Argentiną ar Korėją.

Dalia Balkevičienė (chore dainuoja nuo pat jo susikūrimo): Kai pavargstu po sunkaus dienos darbo, ateinu į repeticiją ir prisipildau nuostabiausios energijos, pamirštu dienos rūpesčius ir net fiziškai tampu žvalesnė ir linksmesnė. Negaila laiko, kai repeticijos vyksta produktyviai ir naudingai, kai pasiekiami ir pranokstami vadovės Ritos užbrėžti tikslai. Dainavimas man yra gyvenimo fonas ir vidinio tobulėjimo įrankis. Kiekvienas žmogus kažkur įklimpsta ir kažkam atsiduoda. Vieni neįsivaizduoja savo gyvenimo be tarnybos, kiti be kavinių ir klubų, kiti dievina sporto varžybas... Man gyvenimas nebūtų rožinis be dainavimo. Jau lygiai 30 metų aktyvai dainuoju ir vargu ar galėčiau šį pomėgį iškeisti į ką nors kita. Matyt, tai visam gyvenimui. O į Bernardinų bažnyčią užsukčiau, jei chore ir negiedočiau. Tai užburianti vieta, neprarandanti savito dvasinio alsavimo nei po vienerių, nei po dešimties metų. Manau, kad nepaprastai reikšmingas šviesios dvasinės atmosferos palaikymo veiksnys yra broliai pranciškonai, žmonės, dalyvaujantys Bernardinų bažnyčios gyvenime, jie ir suformuoja ypatingą aplinką, traukiančią čia ateiti.

Sigita Maslauskaitė (chore dainuoja nuo pat jo susikūrimo): Choras, kaip ir bet kuri kita bendruomenė, yra gyva, nuolat besikeičianti, auganti, klumpanti, keliaujanti... Dainavome įvairiose vietose, kol galiausiai atkeliavome į Bernardinus. Prieš dešimtį metų čia kūrėsi gyvybingumu ir charizmatinėmis asmenybėmis garsėjanti bendruomenė. Chorui, kurio kūrimasis nebuvo susijęs su bažnyčia ir krikščioniškuoju dvasingumu, teko pradėti gilintis į muzikinę krikščionybės slėpinių raišką, liturginių metų kaitą, teko mokytis pritapti prie bendruomenės, jos skonio ir poreikių. Tai nebuvo lengva. Atgavus Nepriklausomybę, Lietuvos Katalikų bažnyčioje pradėti įgyvendinti Vatikano II Susirinkimo nutarimai, kurių vienas liečia sakralinės muzikos tradiciją ir jos kaitą. Sielų ganytojai raginti rūpintis, kad į veiksmus, atliekamus giedant, galėtų įsijungti visi tikintieji. Gerai atsimenu aštrius vadovės ir kun. Juliaus Sasnausko debatus šia tema: kas yra ir kuo skiriasi koncertavimas ir bendra mada? Ar lotyniškai giedami garsių kompozitorių kūriniai "pakylėja sielas", o gal vertesnės yra paprastos giesmės, kurias traukia visi tikintieji? Tačiau, kaip sako Umberto Eco, "kad galėtume laisvai kurti, turime patys save apriboti". Pirmiausia, atrodo, tai suvokė vadovės, o vėliau po truputį ir choristai. Šiandien choro "Langas" tapatybė neatskiriama nuo Bernardinų bendruomenės gyvenimo ritmo. Kaip šio teiginio įrodymą galėčiau pasitelkti įvairias matomas ir nematomas Apvaizdos malones, per dešimtį metų ištikusias choristus, tačiau paminėsiu tik vieną: jokioje kitoje vietoje nebūtume sutikę kompozitoriaus Algirdo Martinaičio, kurio kūryba tapo choro repertuaro pagrindu.

Į klausimą, ką man reiškia šis choras, galėčiau atsakyti taip: kai trejetą metų gyvenau toli nuo Lietuvos, ilgesio akimirkomis į diktofoną įsidėdavau choro "Langas" kasetę ir klausydavau įrašo.

Augustinas Ivanauskas (choro naujokas): Būdamas maždaug aštuntoje klasėje vieną saulėtą dieną atsisėdau ant suoliuko mieste ir sugalvojau, kad norėčiau eiti į chorą. Geros mintys ateina netikėtai, ar ne? Esu dainavęs keliuose kituose choruose, daug chorų klausęs, todėl galiu lyginti ir manau, kad šiame chore bandoma išgauti bent šiek tiek aukštesnę kūrinių atlikimo kokybę. Būtent dėl to jį ir pasirinkau. Dar – šiame chore, mano manymu, nelabai didelė žmonių kaita. Man tai – privalumas. Kita vertus, pradainavus maždaug penkerius metus tai tampa dideliu trūkumu, nes dauguma žmonių "perdega". Su šia problema "Langas" taip pat susiduria. Ar negaila laiko? Moku jį planuoti, taigi kuo labiau esu užsiėmęs, tuo daugiau jo turiu. Ir dainuodamas bene geriausiai pasiilsiu.

Lina Ringelienė (chore dainuoja nuo pat jo susikūrimo): Visada žinojau, kad neturiu tokių dainininkės bei muzikantės sugebėjimų, kad tapčiau profesionalia atlikėja. Bet širdis traukia muzikuoti. Choras ir yra ta vieta, kur naudodamas savo paties instrumentą – balsą, gali tai daryti. Tobulėja klausa, lavėja balsas, aiškėja muzikinis raštas, plečiasi akiratis. Ir dainuoji ne tik todėl, kad tiksliai sugiedotum Lietuvos himną ar "Ilgiausių metų". Pažintis su choriniu dainavimu leidžia kitaip girdėti bei vertinti bet kokį dainavimą, bet kokią muziką. Choras – tai nei "būrys", nei "pilka masė", kur žmones atsitiktinai suveda likimas. Tai maža bendruomenė, kuri per 15 metų taip susigyveno, kad net ir būdami skyrium visuomet jaučiasi kaip chore. Kartu švenčia, kartu liūdi, kartu keliauja, kartu gyvena…

Niekada nedainuočiau tokiame chore, kur vadovas – tik dresiruotojas. Mūsų vadovė – asmenybė, matanti partitūras ne tik kaip natų rinkinį, o choristus – ne tik kaip paprastus atlikėjus... Neįsivaizduoju "Lango" su kitu vadovu ar kitais choristais. Nors choristai keičiasi – vieni išeina, ateina kiti, o kai kurie išėję vėl sugrįžta.

Choras ir atima, ir duoda. Kartais galvoji, kad repeticijų laiką galėtum skirti ir kitiems užsiėmimams. Bet niekas neatpirks to jaudulio, kai tavo giedojimo visi klausosi tarsi apmirę, o ploja skliautus drebindami… kai dainuoji taip, kad net širdis virpa ir ne viena ašara nurieda…

Parengė Rita Meškauskaitė