Kam jiems to reikia?

"Esminis instinktas 2"

… Naktinio Londono gatvėmis visu greičiu skrieja prabangus automobilis. Už vairo sėdinti moteris trokšta orgazmo – jos bendrakeleivis, regis, negali pats net pajudinti piršto, su kuriuo moteris ir siekia save patenkinti. Netrukus automobilis atsitrenkia į tilto turėklus ir pradeda grimzti į upę. Moteris išsigelbėja, juodaodis vyriškis lieka automobilyje. Taip prasideda "Esminis instinktas 2" ("Basic Instinct 2: Risk Addiction", Vokietija, D. Britanija, Ispanija, JAV, 2006) – 1992 m. ekranuose pasirodžiusio Paulo Verhoeveno erotinio trilerio "Esminis instinktas" tęsinys.

Kaip supratote, naujojo filmo veiksmas perkelia į Londoną, kuriame įsikūrė rašytoja Katrin Tremel (Sharon Stone). Skotland Jardo tyrėjas Rojus Vašburnas (David Thewlis) siekia ją apkaltinti nužudžius juodaodę futbolo žvaigždę. Jis pasikviečia psichoanalitiką Endriu Glasą (David Morrisey), tikėdamasis, kad šio analizė įtikins teismą, esą moteris yra nusikaltėlė. Psichoanalitikas padaro išvadą, kad rašytoja yra priklausoma nuo rizikos, kaip kiti būna priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio. Rizikos jausmas padeda jai pasijusti visagale. Tačiau teismo tai neįtikina – Katrin Tremel išteisinama. Be abejo, ji sugundys psichoanalitiką, o šis netrukus suvoks, kad aplink jį nuolat (ir ne savo noru) miršta pažįstami žmonės – bulvarinio laikraščio žurnalistas Adamas (Hugh Dancy), kuris žino, kad dėl Endriu klaidos kitas jo pacientas nužudė savo meilužę, buvusi Endriu žmona (Indira Varma), kuri jį apgaudinėjo su žurnalistu, pagaliau ir detektyvas, kuris nori sugauti rašytoją ir įrodyti, kad ji – serijinė žudikė. Keisčiausia tai, kad tos mirtys visai nestebina nei personažų, nei žiūrovų, jos gana mechaniškos ir nuspėjamos. Iš naujojo "Esminio instinkto" visiškai dingo netikėtumas, be kurio trileris – jau nebe trileris. Tačiau svarbiau tai, kad iš jo dingo erotinė įtampa, kuri sukūrė nepakartojamą pirmojo filmo atmosferą. Kas dėl to kaltas? Nemanau, kad režisierius Michaelas Caton-Jonesas. Šis patyręs ir įvairių žanrų bandęs režisierius ("Skandalas", "Robas Rojus") kaip įmanydamas stengiasi kurti atmosferą, pasitelkdamas ir neįprastai ekspresionistiškai filmuojamą šešėliuose skendintį Londoną, gotiškus jo interjerus ir madingus barus, tačiau jį nuolat "paveda" alogiška dramaturgija ir pagrindiniai herojai. Nors Endriu Glasą suvaidinęs Davidas Morrisey ir yra vedęs Freudo proanūkę, jo suvaidintas personažas paprasčiausiai joks. Tokio neišraiškingo aktoriaus šiam vaidmeniui reikėjo gerai apieškoti. Tvarkingą ir brangų kostiumą tarsi šarvus vilkintis psichoanalitikas bando atremti erotines rašytojos atakas taip didvyriškai, kad regis, nesuvirpa nė vienas jo glotnaus veido raumuo, bet nesuvirpa ir dar šis tas – žiūrovas, nes erotinėse scenose abu aktoriai priartėja prie pavojingos autoparodijos ribos. Sharon Stone per tuos keturiolika metų išsaugojo puikias formas, o raukšles gerai maskuoja storas grimo sluoksnis, bet ji prarado natūralų ir instinktyvų erotizmą, kuris taip žavėjo pirmame filme. "Esminiame instinkte" jos herojė spindėjo kažkokiu ypatingu erotiniu azartu, noru provokuoti ir valdyti. Net garsiausia filmo scena, kai herojė sėdėdama priešais detektyvą užkelia koją ant kojos, atrodė spontaniška. Naujame filme pirmiausia išnyko natūralumas. Toks įspūdis, kad Stone herojė visas pozas ilgai repetavo prieš veidrodį, tačiau jos labiau primena vulgarios ir gerokai įmitusios lolitos manieras, o ne intelektualę, numatančią kelis ėjimus į priekį. Pasigailėjau niekada nepamatysianti tikrų psichoanalitikų reakcijos į ekrane parodytus Londono psichoanalizės guru ir jų diskusijas bei vakarėlius. Įdomu, kaip jie reaguoja į filme nuolat prikišamai rodomą šiuolaikišką bokštą, simbolizuojantį Endriu Glaso geismus, ar į aktorių beriamus terminus? Ar į tariamą filmo ir personažų dviprasmiškumą, nors kiekvienas detektyvų skaitytojas viską supranta teisingai ir iškart?

Kita vertus, dviprasmiškumas iš tiesų tapo masinės kultūros ženklu. Juo naudojasi ir Katrin Tremel, norėdama patenkinti savo rizikos troškimą. Juo naudojasi ir filmo kūrėjai.

Nedviprasmiška filme tik lemtingos moters (vamp) evoliucija. Vamp, kurią vaidina ir Stone, ir jos vaidinama herojė, evoliucionuoja jau ne pirmą dešimtmetį. Anksčiau tokių garbingų vyrų gyvenimus griaunančių moterų laukdavo mirtis, pažeminimas arba atgaila, prieš kelis dešimtmečius, kai tokia herojė įgijo dirbančios ir savarankiškos moters pavidalą, – vienatvė ir neišsipildymo jausmas. Katrin Tremel nebebijo nieko, nes iš esmės jai nieko ir nereikia. Ji puikiai jaučiasi su savimi. Kaip ją nubausi? Todėl filmo kūrėjai ir rodo ją triumfuojančią ir pasirengusią viskam – tikrą blogio įsikūnijimą. Ratas apsisuko. Kas bus toliau?

Žiūrėdama filmą galvojau, kam viso to reikia savo IQ besididžiuojančiai Sharon Stone? Greičiausiai įpareigoja žvaigždės statusas, nors visai neseniai trumpoje Jimo Jarmuscho "Sulaužytų gėlių" novelėje ji įrodė savo puikią formą. Matyt, kalta ir Holivudo inercija.

Ją pamačiau ir naujausiame kitos žvaigždės – Harrisono Fordo – filme "Ugnies siena" ("Firewall", JAV, 2006). Fordas ir vėl vaidina vyriškį, kuris gelbsti savo šeimą, o kartu ir svarbiausias vertybes. Banko saugumo sistemų vadovas programuotojas Džekas Stenfildas prieš savo valią padeda nusikaltėliams apiplėšti banką, nes jie paėmė įkaitais Džeko žmoną (Virginia Madsen) ir du mažamečius vaikus. Nusikaltėliai suplanavo viską teisingai: Džekas – šeimos žmogus, jis nerizikuos. Tačiau filmas teigia ką kita – įstumtas į kampą žmogus nebesirenka priemonių. Todėl Fordo herojus ne tik gelbsti savo šeimą, bet ir efektingai susidoroja su nusikaltėliais: vieną nužudo lazda, kitą – kirtikliu. Pastarasis, operacijos sumanytojas Koksas (jį suvaidinęs Paulas Bettany įsiminė filmuose "Komandoras: tolimoji pasaulio pusė", "Dogvilyje", netrukus jį pamatysime "Da Vinči kode"), peržengia visas ribas – jis įsiveržia į Stenfildų gyvenimą gerokai prieš nusikaltimą – stebi juos, šnipinėja, paskui šantažuoja, žudo ir t.t. Todėl suprantama, kad mirtis nuo smūgio kirtikliu jam tinka geriausiai. Bet prieš tai dar bus gaudynės, muštynės, kova, nes Stenfildas, t.y. Fordas, – geros fizinės formos, o šito Koksas, matyt, nenumatė.

"Ugnies siena" – žanrinis filmas, o žanras visada numanomas. Tai jo privalumas. Iš to kyla džiugus atpažinimo jausmas, bent jau laiminga pabaiga gali neabejoti. Richardas Loncraine’as (šis britų režisierius išgarsėjo ne tik serialais, bet ir filmais "Ričardas III", "Vimbldonas") gal ir nekaltas, kad jam, matyt, paprasčiausiai neįdomu kurti filmą apie amžinai geros formos vyriškį, vis dar besikaunantį su "blogiukais". Jis bando įvesti naujas temas – visuotinį šių dienų žmogaus nesaugumą, jį žlugdančias silpnybes. Režisierius kapituliuoja tik finalinėje "Ugnies sienos" scenoje, kai visi šeimos nariai kaip išvargę kareiviai žengia dūmų fone.