Ar verta pasitikėti žiūrovais?

"Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris"

Kitądien po LTV "Prašau žodžio" laidos apie šunis važiavau troleibusu. Šviesaus veido berniukas (maždaug 8–10 metų), pamatęs šaligatviu bėgantį šunį, pareiškė savo močiutei: "Visus šunis reikia naikinti. Jie – baisūs žvėrys". Berniuko balsas skambėjo ryžtu ir įsitikinimu. Sovietmečiu būčiau pagalvojęs, kad berniukas padarys puikią komjaunuolio karjerą. Neabejoju, kad jis karjerą padarys ir dabar – Seime, prezidentūroje, banke. Trumpam dar vyliausi, kad močiutė pasigailės pasaulio šunų, bet ši tylėjo kaip vandens į burną prisėmusi. Televizija vis dažniau nori diktuoti mums savo taisykles ir jai tai pavyksta. Šį trečiadienį toje pačioje laidoje, kur jau kalbėta ne apie šunis, bet apie masiškai iš Lietuvos emigruojantį jaunimą, viena Seimo narė sentimentaliai apeliavo į patriotizmą ir liejo krokodilo ašaras dėl Amerikoje likusių talentingų savo bendrakursių. Ji nepasistengė išgirsti šalia sėdėjusių jaunuolių argumentų, kad šie nori būti vertinami savo šalyje, nori dirbti ir užsidirbti, kad galėtų čia gyventi neskursdami. Tačiau paklausta, ką ji darytų, jei taptų premjere, moteris pasakė, kad pirma surinktų informaciją. Pagalvojau, ką kitą dieną tas pats berniukas pasakys savo močiutei, ar kartos tuščio patriotizmo frazes? Bijau, kad taip.

Vienas filosofas neseniai pareiškė, kad morališkai bankrutavusią Lietuvą reikia "uždaryti". Aš pirma "uždaryčiau" televizijos laidas, kurios prisideda prie vertybių degradavimo, manipuliuodamos viešąja nuomone ir skatindamos apatinių skalbinių demonstravimą. Bet mano balsas į dangų neina, nors ir nemanau, kad esu visiškai vienas taip manantis. Įrodymas – LTV2 bandymai kurti laidas žmonėms, o ne paskalų ištroškusiems televizijos ir kitų prekių vartotojams. Velykų savaitgalį parodytas Romo Sakadolskio pokalbis su britų režisieriumi Anthony Minghella nuteikė optimistiškai. Tokius pokalbius visada žiūriu per kitas, tik ne lietuvių televizijas (ypač juos mėgsta prancūzai), todėl nuoširdžiai nustebino LTV2 pasitikėjimas lietuvių žiūrovais, kad šie sugebės visą valandą klausytis protingo dviejų protingų žmonių pokalbio. Žinoma, pasitikint žiūrovais reikėtų palikti ir originalią pokalbyje minimų kūrėjų pavardžių rašybą, bet gal per daug noriu. Tikiuosi, kad tai bus tęsiama, juk į Lietuvą užklysta ir daugiau tokių pokalbių vertų žmonių. Įsivaizduoju, koks įdomus galėtų būti pokalbis su neseniai Vilniuje koncertavusiu pianistu Dmitrijumi Baškirovu.

Gero kino žiūrovai jau ne pirmus metus verčiami tapti pelėdomis. Man dažniausiai sunkiai sekasi prievartauti savo prigimtį, todėl paprastai lieku be pačių vertingiausių filmų. Laimei, mano mėgstamas senas kinas per tą pačią LTV2 rodomas sekmadieniais padoriu laiku. Šį sekmadienį (23 d. 18 val.) tai bus legendinės "Kasablankos" kūrėjo Michaelo Curtizo 1940 m filmas "Kelias į Santa Fė". Tai trečiasis vesternas, kuriame suvaidino to meto Holivudo žvaigždė gražuolis vyriškis Errolas Flynas. Filmas atkuria Pilietinio karo didvyrio abolicionisto Johno Browno legendą, pabrėždamas, kad Browno troškimas išlaisvinti vergus buvo "teisingas", bet jo metodai – ne. Be abejo, šių dienų akimis filmas atrodo nepakankamai radikalus, tačiau jame vaidina būsimas JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, "Vėjo nublokštuose" išgarsėjusi Olivia DeHavilland.

Iš retesnių, t.y. dar televizijų nerodytų, filmų galėčiau parekomenduoti LNK "Snobo kine" (27 d. 22.40) rodomą filmą "Mažojo skarmaliaus daina" (rež. Aisling Walsh, 2003). Jo pagrindas – realūs įvykiai, aprašyti Patricko Galvino memuaruose. Filmo herojus mokytojas Viljamas Franklinas 1939 m. emigruoja iš Airijos į JAV ir įsidarbina katalikiškoje berniukų mokykloje. Iaino Gleno suvaidintas brolis Džonas tiki, kad su auklėtiniais reikia elgtis kuo griežčiau, tačiau Viljamui atrodo, kad peržengiamos bet kokios ribos: iš vaikų tyčiojamasi už menkiausius prasižengimus, kai kurie jų laikomi nusikaltėliais tik todėl, kad neturi tėvų, kai kurie yra seksualiai išnaudojami. Taip Viljamas tampa įtakingojo brolio Džono priešu.

LTV "Elito kinas" (26 d. 23.25) pasakos panašią istoriją. Venecijos "Auksiniais liūtais" apdovanotos Peterio Mullano "Magdalietės" (2002) sukėlė didžiulį Katalikų bažnyčios nepasitenkinimą. Filmas pasakoja apie vienuolių magdaliečių Airijoje laikytus pataisos namus prasižengusioms merginoms. Paskutiniai iš tokių namų buvo uždaryti tik 1996-aisiais. Iki šiol gyvena apie trisdešimt tūkstančių moterų, patyrusių tą košmarą. Jos negavo jokios kompensacijos už neteisėtą įkalinimą, kasdienius pažeminimus, vergišką darbą. Bažnyčia jų iki šiol neatsiprašė. Iš kai kurių moterų buvo atimti vaikai. Visos tos moterys buvo išmokytos nekęsti savo kūno. Režisierius (jis, beje, vaidino LTV rodytame Keno Loacho filme "Mano vardas Džo") sako, kad tai, ką jie parodė filme, palyginti su kai kurių "auklėtinių" išgyvenimais, atrodo kaip sanatorija. Be abejo, demaskuojanti filmo ištarmė kartais užgožia jo meniškumą, tačiau kai kurios filmo herojų istorijos skamba tikrai jaudinamai. Mullanas sako, kad pirmąkart apie šiuos namus sužinojo iš dokumentinio filmo "Seksas šaltame klimate". Jis nusprendė plačiau papasakoti apie religijos vardu daromą prievartą. Pasak Mullano, jam visai nerūpėjo įspirti Katalikų bažnyčiai, jis norėjęs tik pasakyti, kad nebegalima toleruoti teokratijos. Beje, Airijoje filmas turėjo neregėtą pasisekimą.

Besižavintiems Rytų religijomis, be abejo, patiks budistinis Pietų Korėjos režisieriaus Kim Ki-duko filmas "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir… vėl pavasaris" (BTV, 23 d. 22 val.). Tai – filmas meditacija, filmas apie transcedenciją, apie savojo "aš" peržengimą ir ištirpimą buvime. Filme rodoma vieno budisto vienuolio gyvenimo istorija. Mažoje šventovėje ežero viduryje jis auklėja jauną mokinį. Tačiau šis patirs visus likimo vingius, kol atliks atgailą ir išmoks gerbti žvėris, gyvūnus, žmones, save. Mokinys pereis visas amžino gamtos ciklo fazes. Tai – filmo tema, tačiau jis pasako daug daugiau, nes, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo labai paprastas, "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir … vėl pavasaris" skatina pažvelgti į save, pajusti gamtos ritmą ir amžiną laiką. Režisierius tvirtina, kad filmas "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir… vėl pavasaris" yra dvasinės iliuminacijos rezultatas, juk neatsitiktinai jis dvejus metus meditavo ir pirmąkart savo filme pats suvaidino jau nušvitimą patyrusį herojų. Aš esu linkęs įžvelgti filme ir nemenką Rytų egzotikos dozę, skirtą specialiai Vakarų kultūros žmonėms. Tačiau gal tai nėra taip blogai, kai tave skatina išsižadėti visko, kas yra išoriška, laikina, pigu?

Jūsų – Jonas Ūbis