Jei nėra, tai nėra

Stasys Juraška. "Terrarium I". 2006 m.

Šiuolaikinio meno centre veikianti apžvalginė lietuvių grafikos ir skulptūros paroda "Erdvė. Plokštuma. Kūnas", kurią organizavo Lietuvos dailininkų sąjunga, provokuoja įvairioms diskusijoms. Šįkart nekalbėsiu apie tai, ką vadiname šiuolaikine daile ir nereflektuosiu kontraversiško dialogo tarp dviejų ambicingų institucijų. Mane domina tik paroda ir jos kokybė.

Dėl parodos koncepcijos

Projektas, kurį sugalvojo ir skulptūros parodai teikė dailėtyrininkė Laima Kreivytė, mutavo. Liko tik pavadinimas "Erdvė. Plokštuma. Kūnas", tiksliau, kūnas virto abstrakcija arba yra gilioje potekstėje. Todėl šiandien kalbame apie apžvalginę parodą, kuri pristato paskutinių trejų metų mūsų grafikų ir skulptorių kūrybą. Kodėl ši paroda neturi konkrečios koncepcijos, nejaugi apžvalginės parodos – tai tik suneštų darbų demonstravimas? Teigiama, kad pagrindiniai projekto ir parodos kuratoriai skulptorius Gediminas Piekuras ir grafikė Nijolė Šaltenytė bei jų organizuotos atrankos komisijos atmetė trečdalį pasiūlytų darbų. Žinome, kad svarbiausias vertinimo kriterijus atrankoje – meniškumas, kurį dažnai pas mus maskuoja draugiškumas. Gal tuomet geriau suneštų darbų neatrinkinėti, tiesiog juos konceptualiai grupuoti, nes juk LDS narystė – tai kokybės garantas. Įsivaizduoju, ką veikė parodos kuratoriais įvardinti Inga Dargužytė, Marius Danys, Elvyra Katalina Kriaučiūnaitė, Eglė Kuckaitė ir Gediminas Piekuras. Pakvietė draugus ir atmetė silpnus priešus. O jei ir konceptualiai atrinko, tai ekspozicija mintis išblaškė. Ką norima šia apžvalga parodyti, kokias kryptis, technologijas akcentuoti? Man galbūt būtų aišku, bet atsivedus mokinius tenka po visus aukštus blaškytis. Tai vargina ir netenkina. Ateityje, mano manymu, būtų perspektyvūs du tradiciniai kolektyvinių parodų rengimo būdai. Viena vertus, žinodami dailės kontekstą (juk apžvalgoje matome per trejus metus personalinėse ir grupinėse parodose eksponuotus darbus) formuojame parodos temą, pabrėžiame vieną ar kitą meno procesų aspektą, pavyzdžiui, skaitmeninė grafika ir jos galimybės arba naujasis popmenas ir jo formos skulptūroje. Kita vertus, gali būti priimami visi darbai, kurie po to konceptualiai grupuojami, kai atskleidžiamos vyraujančios tendencijos – liaudies meno, modernizmo, Fluxus įtakos ar pan.

Apskritai šioje parodoje man trūksta renesanso trikampio, kuriuo grindžiama brandi kompozicija. Trūksta ryšio tarp koncepcijos, kuratorių ir ekspozicijos. Paradoksalu, bet grafiko ir parodų architekto Sauliaus Valiaus darbą vertinčiau teigiamai, nes parodos ekspozicija, kai nėra aiškios koncepcijos, yra daugiau dekoratyvi ir iš dalies intuityviai, racionaliai pagal išorinius veiksnius – ribotą erdvę ir apšvietimą – paskirstyta.

Šiuo požiūriu mūsų aptariamoje parodoje išsiskiria rankų darbo popieriaus ekspozicija rūsyje ir videodarbai kino salėje. Kitur plokštuma ir erdvė abstrakčiai susipina tarp grafikos ir skulptūros eksponatų.

Dėl ekspozicinės erdvės konteksto

Manau, kad kiekviena erdvė turi psichologinį lauką ir įtampą. Penkiolika metų ŠMC formuoja nuomonę, ką vadinti pasauliniu šiuolaikiniu menu. LDS parodos, traukydamos šią grandinę, atrodo naivios, kartais ŠMC parodų politikoje net visiškai nereikalingos. Susiduriame su nauja karta, kitu mentalitetu, ironišku požiūriu į modernizmą. Ar jūs nesijaučiate čia moraliai pasenę? Aš jaučiuosi, ir tai sklinda net iš buvusių Parodų rūmų sienų ir grindų, kurios savaime, be jokio eksponuojamo meno, buvo iškalbingos. Kita vertus, LDS parodų kasmetinis desantas liudija apie būtinybę ŠMC erdvėse matyti daugiau lietuviško meno. Juk be "Emisijos" parodų ciklo jaustume visišką lietuvių meno badą. Antra vertus, kai kurie "Erdvės. Plokštumos. Kūno" eksponatai suponuoja mintį apie alternatyvias meno erdves, net pasvajoju apie tikrą meno mugę Lietuvoje...

Jonas Čepas. "Primesta". Medžio raižinys. 2006 m.

Galbūt ateityje galėtume kalbėti apie kelių kuratorių autorines ekspozicijas, ir tai būtų LDS dailėtyros sekcijos, kuriai priklauso Alfonsas Andriuškevičius, Raminta Jurėnaitė, Viktoras Liutkus, Ignas Kazakevičius, Virginijus Kinčinaitis, Ramutė Rachlevičiūtė, Laima Petrusevičiūtė, Nijolė Tumėnienė ir kiti, prerogatyva.

Bendros pastabos ir "mano" autoriai

Išdidindami formatus, grafikai natūraliai ir lengvai prisitaikė prie ŠMC erdvių. Dažnai jie pralošė techniškai: nebeliko tradicinių amato subtilybių ir tonų niuansų, kuriuos laikome grafikos privalumais. Formaliai grafikai laimi prieš skulptorius, kurių darbai atrodo lyg erdviniai akcentai, net kliūtys (o kliūtis visada detaliai apžiūrime) einant nuo vieno atspaudo prie kito. Be to, nematome skulptorių piešinių, kuriuos visada vertiname kaip pirmąją idėjos išraišką.

Grafikos kūriniuose vyrauja egzistencinė individualistinė samprata su polinkiu į dekoratyvumą: grafikai "kalba" apie save ir sau. Tarp grafikos lyderių paminėčiau Eglę Vertelkaitę, Eglę Kuckaitę, Birutę Zokaitytę. Darbų užmoju ir energija joms nė kiek nenusileidžia grafikos klasikės Ramunė Vėliuvienė, Nijolė Šaltenytė, Birutė Stančikaitė, Joana Plikionytė. Išskirčiau ir savotišką ekspozicijos dialogą tarp Irenos Guobienės ir Jūratės Stauskaitės. Kaip visada, kūrybinės energijos ir užmojų kupinos šeimyninės poros: Laisvydė Šalčiūtė ir Kęstutis Grigaliūnas, Roberta Vaigeltaitė ir Kęstutis Vasiliūnas. Elegantiški ir intelektualius žaidimus mėgstantys – Egidijus Rudinskas ir Evaldas Mikalauskis. Skaitmeninės grafikos srityje nepralenkiamas Marius Danys, intriguoja ir Dovilės Tomkutės kompozicijos. Maloniai nustebino naujai "atgimę" Vida Jovaišienė, Romualdas Čarna, Gediminas Pranskūnas. Viktoro Petravičiaus premija "už atsinaujinimą tradicijoje" buvo apdovanotas Jonas Čepas. Grafikų ekspozicijoje netikėtai išryškėjo erdviniai darbai religine "nukryžiuotojo" tematika (Eglės Kuckaitės, Gitenio Umbraso, Kęstučio Vasiliūno kompozicijos). Šis fenomenas reikalauja atidesnio žvilgsnio.

Skulptorių darbuose dominuoja darbai, kurių temas sąlygiškai įvardinčiau "apie žmogų" ir "žaidimai". Be abejo, džiaugiamės matydami mūsų klasikų Vytauto Šerio, Dalios Matulaitės, Liongino Striogos, Vaclovo Krutinio darbus. Žaidimo elementai ryškūs Arvydo Ališankos, Danieliaus Sodeikos, Algimanto Šlapiko, Mindaugo Tendziagolskio ir kitų kūryboje. Žmogaus kūno pėdsakus aptinkame Gedimino Piekuro, Stasio Juraškos, Ryto Belevičiaus ir kitų darbuose. Konceptualiai išsiskiria Leono ir Eimanto Pivoriūnų, Sauliaus Vaitiekūno, Kazio Venclovo kompozicijos.

Rankų darbo popieriaus objektai pasižymi siurrealistinėmis nuotaikomis. Siužetas, pasakojimas svarbus Sigitos Blažiūnaitės, Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės, Karinos Matiukienės, Eglės Babilaitės-Sitas kūriniuose.

O jei parodos koncepcijos nėra, tai ir nėra...