Pasaulyje

Labai didelis "penetratorius"

aną savaitę Vilniuje ir kitą mėnesį Nevadoje

Paulina Pukytė

Gal šį kartą nepradėsiu nuo oro ar nuo peizažo, atspindinčio mano nuotaiką ar jai prieštaraujančio. Iš karto prie reikalo. Dėl Laimanto Jonušio straipsnio apie kairiuosius radikalus versus racionaliuosius reformatorius. Nesiruošiu čia polemizuoti su visu straipsniu, tačiau turėdama privilegijuotą poziciją negaliu nereaguoti į šią pastraipą (tuo labiau kad "nors kartą" išreikšiu ne vien savo lyrinio subjekto, bet ir dar daugybės žmonių nuomonę): "Nekonformistinis menas ir laikysena ir Vakaruose, juolab Rytų Europoje, patyrusioje laimėjusių kairiųjų realybę, visai neprivalo būti tapatinami su politiniu kairiuoju radikalizmu. Lietuvoje, ko gero, daugiau menininkų avangardistų politinėmis pažiūromis yra artimesni Deimanto Narkevičiaus, o ne Gedimino Urbono pozicijai." ("Š.A." 2006 04 15). Štai kaip išeina: L. Jonušys girdėjo, kad kažkur varpais skambino apie tai, kad D. Narkevičius yra Lietuvos menininkas Nr. 1, todėl, L. Jonušio nuomone, jis turėtų išreikšti tam tikrą menininkų grupės ar net kartos poziciją (ir kartu pageidauti, kad vienas jo genialus kūrinys būtų Nacionalinio muziejaus įsigytas už visiems metams skirtą biudžetą). Bėda ta, kad Jonušys, nebūdamas Lietuvos meno pasaulėlio "insaideriu", nežino, kad Narkevičius pats tais varpais ir skambino. Pats muziką užsakė, pats ir dainavo. Pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi, be jokių skrupulų sukuravo save į visas svarbiausias pastarojo dešimtmečio šiuolaikinio meno parodas Lietuvoje, pasinaudojo visa informacija, ėjusia per jo, kaip ŠMC kuratoriaus, rankas, ir taip ne tik įkišo save, kaip menininką, visur, kur tik buvo įmanoma, bet ir sąmoningai bei aktyviai užtvėrė kelią visiems tiems, kurie, jo nuomone, neverti tikro menininko vardo. Bet šiuo atveju ne tai svarbiausia. Svarbiausia tai, kad, priešingai nei teigia L. Jonušys, D. Narkevičius, kaip menininkas, neturi pozicijos. Jis yra nuobodus, niekuo nerizikuojantis prisitaikėlis. Vienintelis jo tikslas – bet kokiomis priemonėmis tapti žymiu. Jis daro tai, kas tuo metu "eina", "ant bangos". Koks jis nekonformistas?! Netinkamas jis pavyzdys.

O Che Guevarą ir aš dėviu ant marškinėlių (deja, jo atvaizdas jau gerokai nusiskalbė, nors pardavėjai arabai tikino, kad niekada neišsiskalbs!). Ir galiu, jau tik nuo savęs, pasakyti (nors manau, kad daug kas man pritartų), kad dėviu jį ne dėl to, kad jis – komunistas revoliucionierius, ir jau tikrai ne dėl to, kad žudė žmones, o dėl to, kad, kaip rašė čia spaudoje, jis "gerai atrodo su berete"; be to, marškinėlių su jo atvaizdu didelė pasiūla. Taip, šiuo atveju tai – pozicijos neturėjimas. Tačiau tokie mano marškinėliai toli gražu nereiškia, kad iš viso neturiu jokios politinės ar pilietinės pozicijos. Va, Keanu Reevesas irgi gražus, bet marškinėlių su juo neieškau. O marškinėlių su Leninu, net jeigu jis būtų "Misteris visata", vis tiek nedėvėčiau. Ir su CCCP užrašu nė už ką neapsivilkčiau. O užsieniečiai apsivilktų – manau, dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių aš (kartais) nešioju Che. O "Mato" ir "Dušanskio" autoriui kažkada padovanojau marškinėlius su popiežium, rūkančiu žolę. Manau, jam patiko. Bet ar juos vilkėdamas jis propagavo katalikybę, ar kanapes? Jo tai jau tikrai neapkaltinsi pozicijos neturėjimu.

Jau anksčiau esu minėjusi, ir vėl pasikartosiu, ko gero, iš dalies antrindama L. Jonušiui, kad mes pradėjome žiūrėti į save taip, kaip į mus žiūri Vakarai. Štai ir LR kultūros ministerijos ir ambasados Londone organizuotame "lietuviškame" meniniame renginyje, kurį trumpai aprašiau užpraeitame numeryje, nebuvo apsieita be čigoniškų ir rusiškų melodijų ir kažkokio seno filmo (neaišku, nei kas, nei kieno) apie traktorius, vagojančius kažkokius plėšinius, bobas su skaromis ir eisenas su vėliavomis. Neva be rusiškų/sovietinių inkliuzų arba net pakuotės mūsų nesugebės identifikuoti. Mums patiems tarpusavyje gal ir juokinga, nors daug kam – nelabai (kaip ir tas CCCP ant marškinėlių arba lietuviško leidinio pavadinimas "Pravda"), bet ne itin susigaudančiame užsienyje, ypač padedant oficialioms instancijoms, atrodo, ir toliau būsime vadinami rusais.

Dar dėl pavadinimų (o be to, kaip turbūt pastebėjote, rondo yra mano mėgstama forma): birželio pradžioje Pentagonas planuoja didelį sprogimą Nevados dykumoje. Negana to, kad sprogimo kodiniame pavadinime yra žodis "dieviškas", Pentagono atstovas šią iniciatyvą pakomentavo taip: "Mes turime keletą labai didelių penetratorių (įsiskverbėjų)".