Ką pasiūlo klaipėdiečiai

Lilija Larionova. Instaliacija "Pakabos". 2006 m., Eugenijus Dyglys. Fotografija "Realus pranašiškas sapnas". 2006 m.

Klaipėdos dailės parodų rūmuose veikia jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono menininkų paroda "Salonas". Jos tikslas – atrinkti menininkus tarptautiniam meno projektui "Jaunųjų Europos kūrėjų paroda", kuris Klaipėdoje bus pristatytas šių metų lapkritį.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos dailėje įvyko staigūs ir reikšmingi pokyčiai, išryškinantys šiuolaikinės meninės raiškos svarbą. Tai liudija ne tik kūrybiniai, bet ir instituciniai reiškiniai: susiformavęs privačių galerijų tinklas, LDS ir ŠMC konfliktas, meno grupuočių veikla ir t.t. Postmodernistiniai judesiai neliko nepastebėti ir pasaulinėje meno aplinkoje: vis daugiau lietuvių įsilieja į tarptautinį meno gyvenimą. Tokia situacijos kaita dar nereiškia, kad postmodernistinė raiška arba šiuolaikinės visuomenės mentaliteto atskleidimas yra vienintelė ir teisingiausia kūrybos užduotis. Juk vienu metu gali egzistuoti skirtingi mąstymai, reiškiniai ir gyvenimo būdai. Tolerancijos principas ne tik pagrindžia kūrybinės laisvės idėją, bet ir skatina sveiką konkurenciją. Konkurencijos, tolerancijos ir savikritikos trūkumas lemia neadekvačią meno rinkos situaciją ir nostalgišką kūrybos pulsą. Todėl stringa normalaus kūrybinio diskurso formavimasis ir atsiranda paviršutiniškas meno raidos vertinimas.

Ši spontaniška įžanga – tai bandymas pradėti vertinti esamą Klaipėdos dailės situaciją per jaunųjų Klaipėdos miesto ir regiono kūrėjų parodos prizmę. Parodos aktualumas išryškėjo jau surinkus ir išeksponavus jaunųjų kūrinius. Kūrybingo jaunimo trūkumas išlindo kaip yla iš maišo! Ir nors parodoje eksponuojami 22 autorių darbai, – toks skaičius ne tik graudina, bet ir atskleidžia pasyvumo ir abejingumo būseną. Kita vertus, dalyviai turėjo tik mėnesį laiko savo darbams į parodų rūmus pristatyti, tai gal tie 22 jau vien dėl to nusipelno teigiamo vertinimo.

Žvilgtelkime giliau, nesistengdami išskirti vieno ar kito menininko, o tiesiog gretindami jų ieškojimus su europietiškomis tendencijomis. Praėjusiais metais Monruže (Prancūzija) vykusiame tarptautinės "Jaunųjų Europos kūrėjų parodos" atidaryme (paroda vyksta kasmet, o ateityje, prisijungus didesniam skaičiui miestų partnerių, ketina peraugti į bienalę), eksponuojamų menininkų lygis svyravo nuo pusėtinų iki potencialių ateities žvaigždžių. Tokia ir yra parodos misija – suteikti galimybę dar nežinomiems autoriams tapti matomiems ir pripažintiems. Drąsus sumanymas pristatyti pačių jauniausių, vis dar ieškančių savo tikrojo kūrybinio kelio kūrėjų darbus, ugdyti talentus ir bandyti formuoti būsimas kryptis ir tendencijas.

Platesniame kontekste paaiškėja, kad esminis lietuvių išskirtinumas – gebėjimas suderinti savo unikalų kūrybinį žvilgsnį ir šiuolaikinio pasaulio pažinimo interpretacijas. Tuo parodoje labiausiai išsiskiria menininkai, surengę ne vieną personalinę parodą, dalyvavę grupiniuose projektuose, atradę savo braižą ir plastinę kalbą: J. Rakevičius, D. Vaičekauskas, A. Petkus, P. Aleknavičius, J. Malinauskas ir kt.

Nors prancūzų inicijuoto projekto esmė – būti atviriems visoms meninės raiškos formoms, klaipėdiečiai pirmenybę, regis, atidavė fotografijos eksperimentams. Nepaisant to, keli tapybos darbai, trimačiai objektai, instaliacijos ir videomeno transformacijos suteikė parodai pilnatvės. Kiekvienas menininkas parodai galėjo pateikti tik vieną savo darbą (ar jų ciklą), o tai neleidžia susidaryti bendro autoriaus kūrybos vaizdo, tačiau bendrame kontekste galima įžvelgti kūrėjo stilistiką, interesus, kūrybinio proveržio galimybes.

Originaliai parodoje atrodo Godos Venclovaitės, Kristinos Samoškaitės, Lilijos Larionovos, Jurgio Malinausko instaliacijos. Eksploatuodami jau naudotus pirmavaizdžius – citatas, tradicinę grafikos techniką, Merilyn Monroe įvaizdį ar simbolinį vandens šventumą, menininkai juos įvelka į naują kontekstinį rūbą ir taip kuria savitas metamorfozes. Taip citata virsta svajone, kuri išsiuvinėta ant drobinio maišelio paviršiaus įgauna sakralumo aurą – savotiškai imituojamas tradicinis medžių apraišymas svajonių raišteliais, krikščioniškų votų kolekcijos ar Raudų sienos parafrazės. Grafikos tradiciją stengiamasi išsaugoti pasitelkiant didinamąjį stiklą, Monroe legenda įgauna tik "Pakabos" statusą, o krikščioniškomis asociacijomis grindžiama šiuolaikinė švaros sąvokos transformacija: šiukšliadėžės tampa vandens šuliniais, o virš jų kabantis rankšluostis, kryžius ir puodelis – šventumo aspiracijomis.

Objektais manipuliuoja ir Andrius Petkus, Pranas Aleknavičius, Julius Rakevičius. Tačiau pirmieji du autoriai eksperimentuoja netikėtu kiaušinių dėklo ir svarmenų sugretinimu ar medžio skulptūros suplokštinimu, o trečiasis nuosekliai plėtoja tradicinę keramikos techniką.

Tapytojai plėtoja simbolistinę tematiką, peizažą, plastikoje dominuoja lietuviškos mokyklos tradicija: žemės spalvų koloritas ir aktyvi "gudaitiška" tapysena. Jokių drastiškų perversijų, netikėtų kompozicijų ar siužetinių linijų. Šiame kontekste gal išsiskirtų tik Ritos Budvytytės kompozicija "xxx" – demontuojanti eksponuojamo arklio pasturgalio vaizdinį ir iš jo suformuojanti naują mozaikinę abstrakčią kompoziciją.

Vos keli autoriai pasitelkia garso ir vaizdo priemones – priešingai šiandienos meniniame gyvenime nusistovėjusioms tendencijoms. Pastarosios vėlgi naudojamos kiek primityviai: mėgėjiška garso ir/ar vaizdo žaliava eksponuojamam kūriniui nei trukdo, nei padeda. O tada, regis, nelabai yra reikalinga. Minėtinas tik Dovydo Augaičio videodarbas "IJO", funkcionuojantis ne kaip pagalbinė priemonė, o kaip savarankiškas kūrinys. Šiuolaikiška kompiuterinė plastika ir tradiciška meilės istorija šiam darbui suteikia vertingumo.

Minėtas fotomenininkų darbų antplūdis parodoje, deja, nenustebino. Minimalistinėje, dažniausiai monochrominėje fotografijoje vyrauja peizažo linija. Žvelgiant iš tradicinio rakurso, darbai tarsi ir neblogi, tačiau nei jų technika, nei temos neatskleidžia nieko novatoriško, originalaus. Gal tik D. Vaičekausko fotomozaikos formuluoja naują estetinį ir šiuolaikišką fotografijos žvilgsnį. Įdomiai fotografija operuoja ir Simona Kaušaitė, kurios kompozicijoje "Vertybės vabalo akimis" fotografija tik iliustruoja greta eksponuojamą "internautų" dialogą.

Galima apgailestauti, kad ne visi kūrybiškai stipriausi menininkai pasirodė parodoje, bet, nepaisant to, paroda pavyko. Ji tapo pirmuoju bandymu pristatyti jaunąją Klaipėdos miesto ir regiono kartą. Galutinius įvertinimus paskelbs komisija, o jos verdiktas nulems, kurių menininkų darbai keliaus į parodą Prancūzijon, o vėliau ir po visą Europą. Lieka tikėtis, kad tai – ne paskutinė jaunųjų kūrėjų kelionė į pripažinimą ir tokių parodų tradicija taps impulsu jauniesiems kurti ir tobulėti.