Recitar cantando!

Paolo Cherici ir Claudine Ansermet

Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ant sienos pakibo rožinis skelbimas, kviečiantis į Claudine’os Ansermet baroko interpretacijos kursus. Dainininkė yra italų kilmės šveicarė ir dėsto Milano konservatorijoje. Ji – daugybės tarptautinių festivalių dalyvė, veda interpretacijos kursus daugelyje pasaulio šalių. Taigi laukia susitikimas su žmogumi iš didelio pasaulio.

Pažintis su Claudine Ansermet prasideda jos koncerte Taikomosios dailės muziejuje. Puiku, juk būtent akistata su publika atveria dainininką kaip žmogų: tembras, programos pasirinkimas, atlikimo pobūdis, akcentai atskleidžia charakterį, skonį, išsilavinimą, vidinę kultūrą ir dar daugybę dalykų, kuriuos suvokiame ne protu, o širdimi.

Arsenalo menėje išvystame tamsiaplaukę nedidukę trapaus sudėjimo vidutinio amžiaus moterį, pasirėdžiusią duksliu juodu drabužiu. Laisvai ant pečių užmesta prabangi skraistė kur ne kur blyksi aukso siūlu. Siluetas abstraktus, talpus, bekūnis.

Šukuosena – kasdieniška, quasi "wash and go". Į mus atsigręžia išmintingas veidas skvarbiomis akimis su daugiau dalykiška, nei "artistiška" išraiška.

Liutnininko Paolo Cherici atlydėta Claudine Ansermet sustoja menėje priešais mus renesanso langų ir seno gobeleno fone.

Užtenka išgirsti keletą pirmųjų dainininkės frazių, kad pajustum: taip, būsime Tiesos akivaizdoje.

Aš bematant užmirštu stebėti, kaip Claudine Ansermet dainuoja. Patenku į stiprų asmenybės išsisakymo lauką. Išgyvenu plačiausią žmogaus būsenų ir emocijų skalę: nuo tylaus susikaupimo iki ekstazės, nuo švelnaus liūdesio iki atviro džiūgavimo, nuo naivaus klausimo iki tragizmo gelmių. Claudine Ansermet – išmintinga būsenų dramaturgė, jausmų išraiškos režisierė bei formos ir proporcijų architektė. Nei sekundės ji nevergauja "vokalui". Malonus, skambus, puikiai išlavintas jos balsas tarnauja vienintelei menininko priedermei – išsisakymo individualumui. Pasigėrėtina jos ori laikysena, taupūs ir iškalbingi gestai, gyvas veidas.

Claudine’os Ansermet koncertas buvo iškilus didelių jausmų teatras, kaip ir dera baroko stiliui, juolab kad girdėjome ne baroką "apskritai", o būtent ankstyvąjį, ir tik vieną – Mergelės Marijos kulto temą. Taigi susitikome su rafinuotos asmenybės pasirinkimu. Girdėjome tauriausių ir giliausių moters ir motinos jausmų pagarbinimą. Nušvinti nuo tokios įtaigos ir dar kartą nustembi aptikęs, koks šiuolaikiškas yra XVII amžiaus pirmosios pusės žmogus, išsiveržęs iš daugiabalsių renesanso chorų, pasiryžęs būti labai asmenišku solistu.

Claudine’os Ansermet koncertas parodė, kad tikras kūrybinis procesas be išoriškų priemonių yra aukštoji meno praba. Tai – širdies paprastumas, nuolanki tarnystė idealui, kaip gyvenimo būdas, kaip duona kasdieninė (il pane quotidiano). Duok, Viešpatie, tos duonos Claudine’ai Ansermet dar ilgus metus.

***

Atėjusi į kursus, nusimetusi striukę, papurčiusi sudrėkusią skarelę, krestelėjusi berniukiškus plaukus, Claudine Ansermet tiriančiu žvilgsniu permeta auditoriją. Ji nėmaž nenustemba, kad mes šiek tiek drovimės atverti burnas: gyvendami puikios baroko architektūros Vilniaus mieste, lietuviškos baroko muzikos nesame turėję dėl susiklosčiusių Lietuvos istorinių aplinkybių. Ji linksmu balsu išsklaido įtampą, nuramindama, kad baroko tėvynės Italijos sūnus, auksinis visų laikų tenoras Pavarotti nedaug ką apie baroką išmano. Svarbu nesiimti to, ko neišmanai. Claudine Ansermet nemoralizuoja, tokią išvadą pasidaryk pats. Ji ramiai ir kantriai reikalauja (ir išreikalauja) svarbiausio žodžio sakinyje, svarbiausio posūkio rečitatyve ar dainuojamoje frazėje, ryškaus akcento ir kontrastų, fermatų ir pauzių pusiausvyros bei galutinį apsisprendimą išreiškiančios pabaigos intonacijos. Emocinį reljefą dainininkė parodo ne tik balsu, bet ir žingsniu, judesiu, netikėtu pasisukimu, žvilgsniu, t.y. ne garso priemonėmis. Kursų eigoje mes ne kartą girdėsime terminą recitar cantando (deklamuoti dainuojant), ypatingą dėmesį teikiant teksto sintaksei – skyrybos ženklams. Mums aiškinama sekvencijų, moduliacijų, pasikartojimų ir papuošimų prasmė ir baroko retorikos artikuliacija. Mes daug ką sužinome iš kitų meno sričių, istorijos, psichologijos ir filosofijos. Claudine Ansermet puikiai išmano dainininko fiziologiją. Mums labai konkrečiai paaiškinama,kaip veikia kontratenoro ir vyro-soprano balso klostės, t.y. kokiu būdu vyras išgauna balso skambėjimą oktava aukščiau. Ir kodėl dainininkai taip mėgsta glissando ir portamento: "Dainininkai yra labai jautrūs, dažnai net nervingi. O tie, kurie turi didelius balsus, iš prigimties yra ir tingūs. Tingėjimas nėra kaltė, o priedermė, sąlygojama specifinės dainininko nervų sistemos veiklos. Tai pasąmonės apsauga: kūnas saugo balsą. Retą Dievo dovaną. Glissando ar portamento yra tik triukai, kuriuos padaryti daug lengviau, nei disciplinuotai užbaigti vieną natą ir pradėti kitą."

Apie kūrinio visumą Claudine Ansermet kalba kaip apie žemėlapį ar miesto planą (etenerario), kurį žvilgsniu privalai aprėpti visą iš karto. "Išraiškingai dainuoti, tai – tapyti balsu, įpinant detales kaip inkliuzus į kūrinio visumą. Ritmo taktai – dar nėra koncepcija, sekite melodijos kryptį ir nekūkčiokite kaip Pavarotti, būkite elegantiški... Išraiškinga šnekamoji kalba – štai kas yra recitar cantando pagrindas!"

***

Jei būčiau Claudine’os Ansermet paklaususi, kodėl ji nedainuoja Bacho – juk tai irgi barokas, – manau, ji sakytų, jog Bachas – atskiras pasaulis, ypač sakralinis, su savom taisyklėm. Jos pačios menas – pasaulietinis, ekstravertiškas, kamerinis. Ji kalbėtų apie savąją itališką vokalo mokyklą, apie italų kalbos fonetiką, apie visiškai kitokį Bacho muzikos išraiškos pobūdį ir mąstymą, apie savo pačios prigimtį, kuri artimesnė ankstyvajam barokui. Jai ir Händelis, matyt, tolimas, kad ir koks itališkas palyginti su Bachu. Per daug pompastikos. Autentiškai užrašytas ankstyvojo baroko natų tekstas be takto brūkšnių, toks panašus į nespalvotą grafikos priešinį su negarsiu liutnios pritarimu ir didele jausmų amplitude – Claudine’os Ansermet pasaulis, pašaukimas ir apsisprendimas.

Turėjome retą progą susitikti ir pažinti didžią dainavimo menininkę ir pedagogę.