Svarbiausia – humoro jausmas

"Sachara"

Brecko Eisnerio filmas "Sachara" (JAV, 2005) kainavo125 milijonus dolerių (maždaug tiek pat kiek Oliverio Stone’o "Aleksandras Makedonietis"). Bet tai tik dar vienas įrodymas, kad net didžiuliai pinigai negali ekrane sukurti stebuklo. Regis, "Sachara" turi visus gero pramoginio filmo elementus: Clive’o Cusslerio knygų išpopuliarintą herojų – nuotykių ieškotoją Dirką Pitą, energingai besirutuliojančią intrigą, kuri apima paslaptingą ligą ir prieš šimtą metų dingusio povandeninio laivo paslaptį, piktus korumpuotų Afrikos vadovų ir juos papirkinėjančių niekšų kėslus, fantastiško grožio Afrikos dykumų sceneriją ir net tarp Dirko bei daktarės Evos atsiradusią simpatiją bei jų vaidmenis kuriančius gražiąją Penelopę Cruz ir akinamai besišypsantį Matthew McConaughey. Tačiau tai, kas vyksta ekrane, nepriverčia išgyventi nuotykio. Manau, kad pagrindinė nesėkmės priežastis – ne režisieriaus debiutanto neįgudimas (klipus jis kuria pakankamai seniai), bet milžiniškas neatitikimas tarp nuotykių filmo esmės ir kūrėjo mentaliteto. Breckui Eisneriui koją pakišo jo noras atrodyti svarbesniam nei tikimasi. Nuotykių filme labai svarbu, kad neišnyktų pasakos atmosfera. "Sacharoje" tų pasakos elementų, regis, pakanka. Tai ir mirtį sėjantį paslaptinga liga, kurios ištakų į Saharos gilumą išsirengia ieškoti drąsioji daktarė Eva, ir ten pat nuo pasaulio paslėptas fabrikas, keliantis grėsmę visai Žemei, ir JAV pilietinio karo metais dingęs laivas, kuris į tą pačią dykumą atveda Dirką ir jo ištikimą draugą. Tačiau pasakiškumą filmas nuolat praranda, nes režisierius nemoka tų pasakos elementų išdėstyti logiškai, jis nuolat užkliūva už nereikšmingų detalių (pvz., kažkokio valdovo karsto iškėlimas iš jūros).

Paslapties įminimas yra nuotykių filmo variklis. "Sacharoje" jis nuolat gęsta, nes režisierius (ir gausūs scenaristai) jaučia pareigą prikaišioti į filmą įvairiausių publicistinių užuominų apie Afrikos valdovus, kurie verčia žmones badauti, o patys mėgaujasi prabanga, suteikiama už tai, kad leidžia turtingiems Vakarų verslininkams eksperimentuoti ir su savo žeme, ir su žmonėmis; apie pasaulinių organizacijų pasiaukojimą ir dažnai tuščias jų pastangas padėti Afrikos žmonėms; apie pasaulio vyriausybių abejingumą tam, kas vyksta Afrikoje. Neatsitiktinai vieną svarbiausių filmo frazių ištaria apsišaukėlis Malio vadovas: "Kam dabar rūpi Afrika?" Šie ir panašūs publicistiniai pasažai atskleidžia beviltišką filmo konjunktūriškumą ir, aišku, naikina nuotykių aurą.

Neįtikėtina, bet režisieriui nepavyko išnaudoti ir visų dykumos teikiamų vizualinių galimybių. Tai, kad Sachara atrodo kaip reklaminio klipo atributas, liudija apie visišką fantazijos neturėjimą. Herojai beveik visą laiką praleidžia dykumoje, kuri nesikeičia, atrodo negyva, neturi jokių atspalvių, jokios paslapties. Beje, panašiai žvelgiama ir į jos gyventojus: išraiškingieji tuaregai net neįsimena, nes jie – tos pačios reklaminės scenerijos dalis. Deja, neįsimena ir pagrindiniai herojai, kad ir kaip stengtųsi aktoriai. Iš ryžtingosios Penelope Cruz gydytojos visiškai atimtas būtinas šio žanro personažų atributas – veiksmas, nes režisierius linkęs rodyti jos stambius planus ir žavias kūno formas. Pagrindiniai gaudynių epizodai, kurie filmui galėtų suteikti patrauklumo, dažniausiai rodomi metonimiškai. Matyt, todėl taip ir neatsiranda tas magiškas dalyvavimo nuotykyje jausmas, kuris traukia žiūrovus.

Nuotykių kinui būtinas ir dar vienas svarbus dalykas, kurio, matyt, neturi režisierius. Tai humoro jausmas. Šiuolaikiniai nuotykių filmai žavūs tuo, kad jų autoriai sugeba pasišaipyti ir iš žanro, ir iš savęs. Ar ne tuo patraukia filmai apie Indianos Džounso nuotykius ar pasakojimai apie mumijos prisikėlimą? Iš esmės nuotykių filmuose visada yra vienas siužetas: herojai ieško to, ko nepametė, o juos persekiojantys blogiečiai susirūpinę, kaip apkartinti jiems gyvenimą. Kad tai netaptų rutina, padeda humoras ir ironija. Eisneris tai, regis, suvokia, bet nesugeba pralinksminti žiūrovų. Ar jūs juoktumėtės iš to, kad Dirko draugas pačiose dramatiškiausiose situacijose nuolat pameta kepuraitę? Kad jis nemoka užsirišti kaklaraiščio? Taigi. Beje, man tą nedovanotiną režisieriaus trūkumą signalizavo ir kuklus, skoningas jau ne vieną filmą įvardijęs pavadinimas. Tačiau Eisneris, matyt, mano, kad kino istorija prasideda nuo jo. Bijau, kad tokie filmai kaip "Sachara" gali tik pagreitinti tos istorijos pabaigą.

Živilė Pipinytė