Keturiese be sienų

Gediminas Piekuras su savo skulptūra

Gal kažkam toks straipsnio pavadinimas primins "Tris muškietininkus" ar "Keturis tankistus", bet šio meninio veiksmo herojai – ne knygos ar ekrano žvaigždės. Piekurų šeima jau trečius metus iš eilės rengia instaliacijas savo sodyboje Kuršių kaime, Varėnos rajone. Nieko nepaprasta čia tarsi ir nėra: daug menininkų tapo, piešia, lipdo ar audžia savo sodybose. Piekurų projektai nuo tokių kūrybinių dirbtuvių skiriasi trimis aspektais. Pirma, jie kuria ne atskirus eksponatus būsimoms parodoms, o konkrečiai vietai pritaikytas instaliacijas. Antra, jie ne tik rodo savo darbus iš mieso atvykusiems draugams ir smalsuoliams, bet ir bendradarbiauja su kaimo žmonėmis, skatina kurti ir rengia jų darbų parodas. Tokia organiška profesionaliojo ir naiviojo meno jungtis dar reta Lietuvoje. Trečia, tai menininkų šeimos paroda. Tokių šeimų Lietuvoje yra ir daugiau, bet nedažnai tėvai ir vaikai susiburia bendram meniniam nuotykiui. Tai iš tiesų menas be sienų: ir geografine, ir laiko, ir kūrybinės raiškos prasme.

Liepos pirmąją atvykusius į Kuršių kaimą nustebino pievelė netoli namo, prismaigstyta įvairiausių durų rankenų. Tai Marijos Teresės Rožanskaitės instaliacija "Atverk ir pasiimk". Kartu tai – interaktyvus projektas, raginantis žiūrovus atidaryti žemę (kūrinį) ir pasiimti jo atidarymo raktą su savimi. Taip kūrinys išskaidomas į daugybę detalių ir pradeda funkcionuoti skirtingose privačiose erdvėse. Tai ir savotiška meno terapijos priemonė – susierzinimo momentu žiūrovas raginamas įsitverti rankenos (kaip gelbėjimo rato) ir suskaičiuoti iki dešimties. Išbandžiau ir aš – tikrai padeda. Galima tai vadinti meno magija, savitaiga ar pokštu, bet svarbiausia ne tai. Dailės kritikei įdomu ne tik kaip menas veikia žiūrovą, bet ir kaip jis "veikia" meno istorijoje – ar kalbasi su kitais darbais, ar "duoda į snukį" kaip Gombrowicziaus aprašyti da vinčiai ir rafaeliai Luvre. Rožanskaitės meninis veiksmas man įdomus kaip archaiškas ready-made (rasto daikto) atkerėjimas. Praėjo jau beveik šimtas metų, kai parodose pasirodė rasti daiktai – paprasčiausi masinės gamybos egzemplioriai, meniniko ištraukti iš buitinės aplinkos ir atitempti į meno erdvę. Per tą laiką "rastas daiktas" (nors niekas nebuvo jo pametęs) išgyveno daugybę mutacijų – buvo išgrynintas ir barokiškai išpūstas (Jeff Koons), įgijo simbolines ir kičines reikšmes. Tačiau nepaisant transformacijų, tai buvo viena iš daiktinės aplinkos pasisavinimo strategijų. Rožanskaitė daro atvirkščią veiksmą – parduotuvėje nupirktas rankenas ji išardo, ieško miške nukirstų kadagių ir pati iš jų drožia rankenas. Lyg to būtų maža, dar ir išskaptuoja savo vardo raidę (taigi pasirašo kūrinį) ir paauksuoja metalines dalis (suteikia daugiau estetinės – ir ne tik – vertės). Šis modernistinis gatavo daikto apvertimas man atrodo labai konceptualus būtent savo archaiškumu, pastanga įkvėpti masinės gamybos daiktui unikalumo aurą. Skaitmeninių vaizdo technologijų eroje senukui ready-made atliekamas dirbtinis kvėpavimas.

Marija Teresė Rožanskaitė. "Atverk ir pasiimk". Instaliacija

Kitas Rožanskaitės darbas sąlygiškai gali būti pavadintas "Savaeigė kėdė". Tarp keturių medžių kamienų įspraustas invalido vežimėlis, kuriame sėdi ne žmogus, bet plastmasinio manekeno kojos. Tai skaudus ir ironiškas fizinės negalios ir visuomenės abejingumo kitokiems komentaras. Kartu bandymas pirmykščio ritualo būdu dekonstruoti "kūno tęsinius" (Marshall McLuhan). Jei šį kraupų objektą (beveik abjektą) pamatai atsitiktinai užklydęs prie upelio, gali ir galą gauti – atrodo, kad tai ne meno, o katastrofos vieta. Bet Rožanskaitė niekada nelepino žiūrovų maloniais vaizdais. Dar sovietmečiu jos nutapyti ligoninių vaizdai buvo savotiškas visuomenės fizinės ir dvasinios negalios echoskopas. Panašu, kad vartotojų visuomenė sunkiai išauga iš sovietmečio traumų, todėl menininkei darbo tikrai netrūks.

Igoris Piekuras. "Keičiama ekspozicija". Instaliacija

Su šia niūria gatavų daiktų skulptūra siejasi ir trečioji Rožanskaitės instaliacija "Pasroviui". Upelėje panardintas didelis archajiškos formos indas iš pirmo žvilgsnio primena architektūrinę baptisterijos detalę. Nuo kranto į upę panyra audeklo juosta, kuri pradingsta inde ir vėl išnyra skalaujama tekančios upės. Tai darbas apie nesibaigiantį judėjimą ir stichijos keičiamas formas.

Neseniai surengęs galingą savo darbų retrospektyvą LDM Radvilų rūmuose Igoris Piekuras tiesiog miške įkuria meno "humaną" ir teigia taip propaguojantis humanistines vertybes. Kaip sakoma: "People to People". Piekuro instaliacijoje "Keičiama ekspozicija" svarbūs du elementai – menininko paveikslai ir dėvėtų drabužių parduotuvių estetika. Dailininkas iškabina savo sukurtus darbus ant pakabų, kaip kabinami dėvėti drabužiai "Humanoje". Piekuras ironiškai sugretina autentišką gestą, menininko individualios išraiškos svarbą ir antrinę, naudotą produkciją pristatydamas meną kaip prekę ir mainų šaltinį. Kartu atskleidžiama konteksto svarba suvokiant ir vertinant meno kūrinį. Šiuo atveju iš natūros tapytos akvarelės eksponuojamos gamtoje, teikiančioje kūrybinių inspiracijų, tačiau akcentuojama ne paveikslų ir gamtos, o paveikslų ir žiūrovų sąveika. Ant pakabų išeksponuoti paveikslai tampa "antrine gamta", gamta, pateikiama žiūrovui iš antrų – menininko – rankų. Įdomu, kad kai kurie žiūrovai menininko raginimą "pasimatuoti" tinkamą paveikslą suprato tiesiogiai ir nusikabinę patikusią akvarelę bandė nusipirkti pigesniu tarifu. Kai menas susilieja su gyvenimu, kartais sunku pastebėti ribą tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės (jei tokia iš viso dar egzistuoja).

Igoris Piekuras. "Keičiama ekspozicija". Instaliacija J. Matonio nuotraukos

O Gediminas Piekuras savo skulptūras sąmoningai konstruoja konkrečios formos ir abstrakcijos paribyje. Ir nusilaužkit savo metaforiškus liežuvius, jei nepatinka. Šiuos objektus reikia brankūziškai kontempliuoti, o ne jais gėrėtis ar sukti galvą. O jei jie atrodo pernelyg ištobulintos ir išgrynintos formos, nueikite į netoliese miške įkurtą kaimo žmonių piešinių galeriją. Marijus Piekuras, atvežęs tiems seneliukams dažus ir paprašęs tapyti, atliko tikrai didelį darbą. Su ramiu tikėjimu ir nuoširdumu tepamos spalvos ir piešiamos gyvulėlių bei šventųjų figūros kelia pagarbų jaudulį. Didžiausias modernaus menininko išbandymas yra atsidurti ne pripažintų modernistų kompanijoje, o greta šių kaimo tapytojų, kuriančių iš Dievo malonės. Tai dailės mokyklų ir akademijų neišmuštruotos rankos šokis. Netoliese ir eksponuojami paties Marijaus tapyti angelai, o kiek toliau – pirmą kartą į meninį vyksmą kūrybiškai įsijungusios jo žmonos Rūtos Piekurienės "Sekretai".

Vasarinė Piekurų meno akcija Kuršių kaime vyksta jau trečius metus. Tikėkimės, kad vyks dar bent dešimtį metų. Nes ji suteikia ne tik estetinių ir konceptualių malonumų, bet ir bendravimo džiaugsmo – su pačiais įvairiausiais miesto ir kaimo žmonėmis.