"Kristupo gitarų" introdukcija

Gitaristai ir gitaros garsų fanai, sukruskite! Pirmadienį, rugpjūčio 1 d., Vilniuje prasideda festivalis "Kristupo gitaros". Gitaros šventės introdukcija, kurią kaip muzikinę temą su daugiau ar mažiau vykusiomis variacijomis tęs šešių koncertų ciklas Taikomosios dailės muziejuje, jau nuskambėjo. Liepos 20 d. Kristupo vasaros festivalio "Sakralinės muzikos valandų" ciklo (meno vadovas prof. Leopoldas Digrys) koncerte Šv. Kazimiero bažnyčioje muzikavo estų duetas – vargonininkas Andresas Uibo ir gitaristas Heiki Mätlikas. Jie atliko baroko, klasikų ir šiuolaikinių estų kompozitorių muziką.

Tokios sudėties duetą girdime gana retai. Su gitaristu susipažinome pernykščiame festivalyje "Karšta vasaros gitara". (Atminčiai atgaivinti siūlau atsiversti "7MD" 2004 m. rugsėjo10 d. Nr. 627, o karštą skaitytojų polemiką susirasti svetainėje www.culture.lt/7md.) Priminsiu, kad pernai gitaristo skambintą programą recenzijoje įvertinau kaip itin rimtą, skirtą tikriems melomanams, o patį atlikėją pavadinau drąsuoliu. H. Mätlikas tada atliko dvi Maxo Regerio Vargonų siuitas (d-moll ir A-dur), paties muzikanto aranžuotas gitarai, ir dvi J.S. Bacho Siuitas violončelei solo (Nr. 1, G-dur, BWV 1007, ir Nr. 4, Es-dur, BWV 1010). Nesutikusių su mano pateiktu estų gitaristo skambinimo vertinimu prašau pateikti pavardes tų Vilniaus violončelininkų, kurie pajėgtų viename koncerte pagriežti bent dvi J.S. Bacho siuitas.

Šįkart H. Mätlikas neskambino gitara vargoninės muzikos, o tiesiog muzikavo su vargonininku. Abiem muzikams tenka dalytis tiek pagyrimais, tiek ir kritika. Savo programą jie pradėjo A. Vivaldi Koncertu gitarai ir orkestrui C-dur, RV 425.

Jeigu pats kadaise nebūčiau kūrinio grojęs, tikrai daug garsų būtų "praslydę pro šalį", nes po bažnyčios skliautais nebuvo reikiamos garsų pusiausvyros. Mano patarimas koncertų bažnyčioje rengėjams: garso operatorius sodinti žemai, tarp publikos (ištobulintos elektronikos amžiuje distanciniai bevieliai valdymo pultai – jau ne technikos naujovės), kad muziką optimaliai atskraidintų iki klausytojų ausų (toks ir turėtų būti koncertantų tikslas).

Didelę tų klausytojų dalį sudaro turistai (nebūtinai melomanai), atėję į bažnyčią pasigrožėti architektūra, skulptūromis, paveikslais ir... muzikantais. Bet grojančių muzikantų jie negalėjo matyti, nebent prieš vargonus sėdinčio vargonininko nugarą. O juk žmogus su gitara papuoštų kiekvieną sceną. Ne be reikalo dailininkai mėgo ir mėgsta piešti gitaristus, o Renesanso laikais ir liutnininkus.

Be didelių išlaidų bažnyčiai prieš vargonus galima įrengti kilnojamą pakylą, kuri pasitarnautų ne tik sėdinčiam gitaristui, bet ir stovinčiam dirigentui, dainininkui, smuikininkui... Užsienyje bažnyčių suolų atlošus galima atversti taip, kad klausytojai galėtų žvelgti į vargonus. O rankomis ir kojomis dirbantį vargonininką publikai puikiai gali rodyti telekamera ir ekranas (nebūtinai tokio dydžio, koks įrengtas Kauno stadione).

Atliekant L. van Beethoveno "Andante con variazioni" D-dur, WoO 44/2, 1796 m. parašytą mandolinai ir klavesinui, visiškai netiko griaudžiantys vargonai. Juk galimi ir skaidraus registro vargonų garsai. Atkreipiu atlikėjų ir muzikos klausytojų dėmesį į galimus skirtingus pavadinimus – "Tema su variacijomis" ir "Andante su variacijomis". Pirmuoju atveju kiekviena variacija gali būti skirtingo ritmo, tembro, faktūros etc., atliekama net skirtingu tempu, o antruoju atveju – tempas turi būti pastovus, ramaus žmogaus pulso Andante.

Pirmą kartą gyvai koncerte teko išgirsti vokiečių kompozitoriaus Johanno Sigismundo Weisso (1690–1737) keturių dalių Koncertą liutniai d-moll, aranžuotą gitarai ir vargonams. Beje, autoriaus gyvenimo metai programoje užrašyti neteisingai: nurodytais 1686–1750 metais gyveno Johanno Sigismundo vyresnysis brolis, vienas žymiausių baroko epochos liutnininkų ir liutniai rašiusių kompozitorių, J.S. Bacho amžininkas Silvius Leopoldas Weissas.

Dar duetas atliko du fragmentus iš Johanno Sebastiano Bacho kūrinių – Trečiosios siuitos orkestrui D-dur, BWV 1068, ir Tokatos vargonams C-dur, BWV 564. Buvo atlikti ir du estų autorių kūriniai. Klausant vargonininko Adreso Uibo (g. 1956) opuso "Naujoji Jeruzalė" mano mintys sukosi apie faktą, kad buvo ir Lietuvos Jeruzalė – Vilnius. Todėl logiška girdėti A. Martinaičio, B. Kutavičiaus muziką žydų tema. Bet nesu girdėjęs, kad Talinas būtų judėjų vadinamas Estijos Jeruzale. Antra, man rodėsi, kad tokiam kūriniui suimprovizuoti nereikėtų nė Giedriaus Kuprevičiaus talento.

Reikia pabrėžti, kad koncertą dėmesingai išklausė ne tik nuolatiniai koncertų lankytojai, bet ir atsitiktiniai turistai. O tai liudija tokio dueto patrauklumą ir muzikantų meistriškumą. Koncertų organizatorių pareiga yra atlikėjams ir klausytojams sudaryti Europos Sąjungos standartus atitinkančias sąlygas.

Ko po tokio interliudo tikiuosi iš artėjančio festivalio "Kristupo gitaros"?

Pirmiausia, kad šis gitaros gerbėjo prof. Donato Katkaus inicijuotas festivalis bus įdomus ir kokybiškesnis už pernykštį. Jau iš programos matau po kritiškų pastabų padarytas išvadas.

Pagirtina, kad gitaros muzikai šiemet parinkta tinkama patalpa – Taikomosios dailės muziejus. Čia gera skambinimo technika pasižymintys gitaristai galės išsiversti be mikrofonų ir klausytojams leisti gėrėtis tikruoju gitaros garsu.

Pernai apie flamenko muzikos atlikėją gitaristą Pepe Justicia sakiau, kad jis nesugebėjo būti gitaristas solistas ir "daryti muzikos". Kadangi svečias puikiai moka pritarti flamenko šokėjams ir dainininkams, pagirtina, kad šį kartą į Lietuvą atvyksta kartu su flamenko šokėja (nors ir iš Japonijos). Ši pora prieš festivalio pradžios koncertą rugpjūčio 1 d. "apšils" liepos 30-ąją Bikuškio dvare. Taigi, o le, o le!

Pernai gerokai pakritikuotas prof. Reinbertas Eversas (Vokietija) šįkart turės stiprų ir patikimą užnugarį – Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą. Įdomu, ar ponas R. Eversas bus pasiruošęs Vilniuje surengti gitaristams nemokamą rečitalį be jokių mikrofonų?

Apie šiemet festivalyje dalyvausiantį gitaristą Eduardą Fernandezą (Urugvajus) galiu rašyti tik gerus žodžius. Apie jo muzikavimo kokybę sprendžiu iš atsiliepimų tarptautinėje spaudoje, turimų įrašų ir to, kad jį mokė pasaulinio lygio gitaristas ir pedagogas Abelis Carlevaro (jį pažinau 1975 m. festivalyje-seminare Vengrijoje).

Nemažai tikiuosi ir iš graikės Elenos Papandreu koncerto. Jos įrašai gana kokybiški, o ją mokė mano draugas Evangelos Budunis, kuriam padėjau surengti koncertus Sovietų Sąjungos respublikose ir Lietuvoje. Beje, gitaristė atliks ir kompozitoriaus Vytauto Juozapaičio "Tris preliudus".

Apgailestauju, kad į tarptautinį seminarą ir festivalį Vokietijoje išvykstantis H. Mätlikas nedalyvaus mūsų gitaros festivalyje.

Gaila, kad šį kartą festivalyje nepasirodys lietuvių gitaristai. Savo profesionalumą galėtų pademonstruoti dėstytojas Julius Kurauskas.

Replikos stiliaus straipsnelio pabaigoje norėčiau padėkoti entuziastingajam prof. Donatui Katkui. Linkiu jam ir ateity nepristigti naujų idėjų...