Literatūra

Ayn Rand mirė. Ayn Rand gyva

Amerikietiška "objektyvizmo" filosofija

iliustracija

Ar žinote, koks romanas turėjo didžiausios įtakos amerikiečiams? Neatspėsite, nes tai ne "Vėjo nublokšti", ir net ne Hemingway’aus, Faulknerio ar Steinbecko kūriniai. Pasirodo, tai – Ayn Rand "Maištingas Atlantas". JAV Kongreso bibliotekos ekspertai pripažino, kad už jį amerikiečiams svarbesnė yra tik Biblija. Kas buvo Ayn Rand, "Wysokie obcasy" skaitytojams priminė Witoldas Gadomskis. Jo tekstą spausdiname sutrumpintą.

_______________

Jos romanus malonu skaityti. Kritikai juos pašiepia, sako, kad tai trečiarūšė literatūra. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio nekils abejonių, kas yra teigiamas herojus, o kas – vertas pasmerkimo. Rafinuotiems europiečiams tokia literatūra neturi poveikio. Tačiau amerikiečiai Rand knygomis žavisi. Kartu jos – ideologinis manifestas. Rand knygos yra bekompromisis himnas individualizmui ir kapitalizmui.

"Maištingas Atlantas" ("Atlas Shrugged", 1957) prasideda klausimu: "Kas yra Džonas Galtas?" Milijonams rašytojos fanų šis klausimas jau tapo šūkiu. Beveik pusę amžiaus jį galima perskaityti ant tūkstančių automobilių, marškinėlių, įvairių suvenyrų. Knygos Atlantas, laikantis ant savo pečių visuomenę, – tai grupė verslininkų individualistų, kurių deramai nevertina likusioji visuomenės dalis. Su laisve ir individualizmu kovojančiai visuomenei ir vyriausybei pasipriešina garsus verslininkas Džonas Galtas. Kartu su kitais "atlantais" jis persikelia į salą ir čia pradeda kurti idealią kapitalistinę visuomenę. Skyriuje "Kalba Džonas Galtas" autorė išdėstė savo ideologiją, kurią ji vadina "objektyvizmu".

"Maištingas Atlantas" iš esmės išdėsto visą Rand filosofiją. Ji mano, kad laisvas žmogus yra individualistas, siekiantis įgyvendinti egoistiškus tikslus. Altruizmas, arba pasišventimas kitokiems nei asmeniniai tikslams, yra doktrinų, siekiančių individą paversti vergu (socializmo, komunizmo, nacizmo ir net krikščionybės), melas. Šį iš pirmo žvilgsnio šokiruojantį teiginį Rand kartais bando sušvelninti. Žodžiu "altruizmas" ji įvardija individo paklusnumą visuomeninėms struktūroms arba idėjoms (tautai, klasei, rasei, bažnyčiai). Ji tiki draugyste, meile, nėra priešiška pagalbai kitiems, svarbu tik, kad ta pagalba būtų savanoriška. Rand yra nuosekli ateistė. Rand tvirtina, kad kiekvienas yra atsakingas tik už savo poelgius. Ji – diskriminacijos ir bet kokių privilegijų tam tikroms socialinėms grupėms priešininkė.

Esė rinkinyje "Egoizmo dorybės" Rand rašė: "Gamta nesuteikė žmogui automatiškos išgyvenimo formulės, jis pats turi palaikyti savo gyvybę, o doktrina teigia, kad rūpintis savimi yra blogis, vadinasi, blogis yra žmogaus siekis išgyventi. Laisvosios rinkos kapitalizmas yra vienintelė visuomeninė sistema, kuri remiasi individo teisų pripažinimu, todėl ji atsisako jėgos socialiniuose santykiuose". 1964 m. interviu žurnalui "Playboy" Rand sakė: "Dabar turime ne kapitalistinę visuomenę, bet mišrią ekonomiką – laisvės ir kontrolės mišinį, o dominuojanti kryptis veda mus į diktatūrą".

Iracionalūs rusai

Būsimoji rašytoja Alisa Rosenbaum gimė 1905 m. Peterburge, turtingoje žydų šeimoje. Jos tėvas buvo dviejų vaistinių savininkas ir turėjo tris dukteris. Alisa buvo vyriausia. Nepaisant carinės Rusijos antisemitinių ekscesų ir žydų diskriminacijos, Rosenbaumai nesimpatizavo revoliuciniam judėjimui. Ayn Rand nemėgo prisiminti Rusijos. Ji sakė, kad ten jautėsi svetima, nes rusai elgiasi iracionaliai ir turi polinkį į kraštutinumus. Ji žavėjosi prancūzų autorių knygomis. Victoras Hugo ir Edmond’as Rostand’as buvo jos mėgstamiausi rašytojai.

1917 m. vasarį ji iš balkono stebėjo antivyriausybinę demonstraciją, kuri peraugo į kruvinus įvykius. Vasario revoliucija nuvertė carą ir įvedė trapią, prastai veikiančią demokratiją. Rudenį bolševikai įvykdė perversmą. Per vieną naktį Rosenbaumai prarado visą turtą.

Alisa studijavo pedagogiką Leningrado universitete. Čia ji šiek tiek paragavo filosofijos, istorijos, meno istorijos, sociologijos. Sakoma, kad jai dėstė Nikolajus Loskis – garsus filosofas ir Platono žinovas. 10-ojo dešimtmečio pradžioje amerikiečių žurnalistas Chrisas Mattew Sciabarra bandė atkurti Rand gyvenimą iki jai atvykstant į JAV. Jis sužinojo, kad 1921 m. Loskiui jau buvo draudžiama dėstyti universitete, be to, jis jau sunkiai sirgo, tad nelabai tikėtina, kad Rand galėjo būti jo studentė. Greičiausiai jis jai dėstė logiką gimnazijoje, kurioje Alisa mokėsi vienoje klasėje kartu su Vladimiro Nabokovo seseria Olga.

Ayn Rand biografijoje gausu mitų. Dar jai gyvai esant buvo parašyta daug biografijų, kuriose Rand fanai ją vaizduoja šventąja. Studijuodama ji, matyt, susipažino su Nietzsche’s darbais, kuriuose filosofas žmonių masę supriešina su idealizuota, stipria ir amoralia būtybe. Rand romanų herojai taip pat yra masę niekinantys individualistai, kurie savo tikslus įgyvendina prieš jos valią. Jie yra tokie pat "amoralūs" – abejingi galiojančiai moralei. Išgarsėjusi ji tvirtino, kad jai neturėjo įtakos joks filosofas. Romano "Šaltinis" ("The Foundtainhead", 1943) pratarmėje ji rašė, kad yra ryžtinga Nietzsche’s filosofijos priešininkė, nes Nietzsche yra iracionalus mistikas.

Minties istorikai visada prikaišiojo Rand, kad jos žinios yra lėkštos, kad ji neskaitė knygų, su kuriomis polemizavo. Jos filosofiniai traktatai – tipiška publicistika, kurioje ji ne analizuoja, o paprasčiausiai teigia, kas yra teisinga, o kas – ne.

Baigusi studijas Rand dirbo muziejaus gide ir mokėsi scenarijų rašymo. Kino institute ji susižavėjo amerikietiškais filmais ir pradėjo svajoti apie Holivudą. 1926 m. ji gavo užsienio pasą, leidžiantį išvažiuoti iš Sovietų Rusijos. Gyvenimą Lenino ir Stalino šalyje Rand aprašė iš dalies autobiografiniame romane "Mes, gyvieji" ("We the Living").

Rosenbaum ir Rand

Vos atvykusi į JAV Alisa Rosenbaum tapo Ayn Rand. Pusę metų ji gyveno pas gimines Čikagoje ir mokėsi anglų kalbos. O paskui išsirengė ten, kur tada vyko visi svajotojai – į Holivudą. Atvykusi į Holivudą Rand jau kitądien sutiko Cecilą DeMillą – tada populiariausią režisierių ir prodiuserį. Jis pavėžėjo gaudančią taksi merginą ir pasiūlė jai darbą savo studijoje. Dar viena legenda? Nebūtinai, nes tai vyko Holivude, kur tada viskas buvo įmanoma. Jos pareigos vadinosi "junior screenwriter". Holivudo studijose dirbo dešimtys "copywriter" (kartais tai būdavo garsūs rašytojai, pavyzdžiui, Faulkneris). Ayn Rand vieta buvo kukli, bet ji aistringai rašė apsakymus ir scenarijus, tikėdama, kad anksčiau ar vėliau jos kūryba bus įvertinta.

DeMillo "Karalių karaliaus" filmavimo aikštelėje Rand susipažino su aktoriumi Franku O’Connoru. Ištekėjusi už jo 1929 m. ji tapo JAV pilietė. O’Connoras taip ir liko menkai žinomas aktorius ir pirmiausia – Ayn Rand vyras. Paskutinįkart jis nusifilmavo 1934 m. Jis mirė 1979 m. Rand ir O’Connoras buvo kartu visą gyvenimą.

Raudonasis dešimtmetis

1932 m. "Universal Studio" nupirko Rand apsakymą "Raudonas įkaitas" ("Red Pawn"). Tai gražios merginos istorija. Ji tampa rusų konclagerio komendanto meiluže, kad padėtų vyrui – politiniam kaliniui – pabėgti. Studija filmo nesukūrė, bet Rand gavo 1500 dolerių. Tada ši suma beveik prilygo metinėms pajamoms. Rand metė darbą Holivude ir kartu su vyru persikėlė į Niujorką. Jos pirmasis romanas "Mes, gyvieji" laukė leidėjo net trejus metus. Jis neturėjo pasisekimo, nes Europoje ir JAV tuomet buvo "raudonasis dešimtmetis" – visi žavėjosi kairiųjų intelektualų judėjimais, simpatizavo Sovietų Sąjungai ir revoliucinei Ispanijai. Komunizmo nusikaltimus vaizduojančios knygos buvo laikomos paniekos verta propaganda.

Sėkmė atėjo po 11 metų, kai pasirodė "Šaltinis". Tai garsaus architekto Hovardo Rorko (jo prototipas buvo Frankas Lloydas Wrightas) istorija. Herojus meta studijas prestižinėje mokykloje, nes yra įsitikinęs, kad profesoriai jo nieko nebeišmokys. Jis kuria naujoviškus funkcionalius pastatus, kurie žavi juose gyvenančius žmones, bet nepatinka tiems, kas formuoja architektūros madas. Rorkas kovoja su "padirbta" architektūra, imituojančia antikinę, europietišką gotiką, italų Renesansą, neapkenčia kolonų ir arkų. Jo antipodas yra Piteris Kitingas. Beveik devynerius metus kurdama romaną Rand rašė pastabas apie personažus; dabar jos pridedamos prie naujų knygos leidimų: "Hovardas Rorkas – kilni siela par excellence. Jis toks, koks turi būti savo tikslu tikintis žmogus, gyvenimo džiaugsmo įsikūnijimas. Tai žmogus, visiškai įgyvendinantis savo potencialias galimybes. … Piteris Kitingas – visiška Hovardo Rorko priešybė. Jis įkūnija visa, kas netinka žmogui. Beribis godumas ir tuštybė liepia jam viską aukoti karjerai". Matyt, nereikia pridurti, kad teigiamas herojus nugali. Nesileisdamas į jokius kompromisus jis pasiekia asmeninės ir komercinės sėkmės.

Akivaizdu, kad vienareikšmiški personažai ir veiksmas, rutuliojamas sekant XIX a. prancūzų romanais, yra pagrindinės neįtikimos "Šaltinio" sėkmės priežastys. Knyga "pataikė" į jautrią amerikiečių vietą – ji priminė, kad JAV pagrindas yra individualizmas, aktyvumas, išradingumas. Amerikiečių legendose valstybė visada buvo įtartinas išradimas, besikėsinantis į pionierių laisvę.

1949 m. pasirodė Kingo Vidoro filmas, kurio scenarijų parašė pati Rand, o Rorką suvaidino Gary Cooperis. 6-ajame dešimtmetyje aplink rašytoją pradėjo burtis jauni žmonės. Šiam rateliui priklausė ir Alanas Greenspanas, dabar jau dvidešimt metų vadovaujantis JAV centriniam bankui. Pirmieji "apaštalai" buvo Barbara Weidman ir Nathanielis Blumenthalis, susipažinę Rand gerbėjų vakarėlyje (susituokę jie pasivadino Brandenais). Nathanielis Brandenas dabar yra garsus psichologas ir psichoterapeutas. Jo specializacija – itin gero savęs vertinimo formavimas. Jauna pora persikėlė į Niujorką, kad galėtų dažniau matytis su Mokytoja. Ayn Rand ir dvidešimt penkeriais metais už ją jaunesnis Nathanielis tapo meilužiais. Romanas truko tol, kol universitete dėstęs Nathanielis neužmezgė naujo romano. Rand pareikalavo, kad jis neberedaguotų žurnalo "The Objectivist". Brandenas išsiuntinėjo savikritikos kupiną laišką Rand sekėjams ir pasitraukė. Leidybą perėmė Barbara Branden, tapusi artimiausia Rand drauge. Tai buvo idealus verslas. Rand institutą maitino pajamos iš jos knygų bei raštų leidybos, instituto organizuojamų konferencijų, rėmėjų dotacijų. Tūkstančiai amerikiečių mielai dalijo čekius, kad paremtų "objektyvizmo" ideologiją. Vėliau Barbara Branden parašė autobiografinę knygą "Ayn Rand aistros", tapusią 1999 m. Christopherio Menaulo režisuoto ir Rand "išpažintojų" finansuoto filmo pagrindu. Rand jame suvaidino Helen Mirren, jos vyrą – Peteris Fonda, Nathanielį – Ericas Stolzas, o Barbarą – Julie Delpy. Rand mirė 1982 m.

Sunkiai dirbk ir pasieksi sėkmės

Ayn Rand fanai Amerikoje sukūrė visuomeninį judėjimą. Jie leidžia žurnalus, išlaiko fondą ir Ayn Rand institutą. Nuo 1987 m. egzistuoja Ayn Rand draugija, vienijanti jos kūryba besižavinčius filosofus. Veikia šimtai rašytojos ir jos personažų gerbėjų klubų. "Randistai" – tai kraštutinė prieš valstybės kišimąsi į ekonominį ir socialinį gyvenimą kovojančių liberalų atmaina. Jie nėra savarankiška partija, tačiau amerikiečių politikai ir ypač respublikonai negali jų ignoruoti. Rand tik du kartus dalyvavo rinkiminėse kampanijose. 1964 m. ji palaikė dešinįjį kandidatą Barry Goldwaterį, o 1972-aisiais pasisakė už Nixoną, nors jo politiką vėliau, beje, kritikavo.

"Randistų" judėjimo esmę sunku suvokti europiečiams. Europoje filosofas, net jei jis rašo romanus, kaip kad Sartre’as, visada kreipiasi į elitą. Amerika mėgsta Rand romanus, jų herojus, nes su jais susitapatina. Iš Rusijos kilusi žydė išreiškė tai, apie ką mąsto milijonai konservatyvių amerikiečių, gyvenančių kokiame nors Grinvilyje ar Teksase: "Daryk tai, ką manai esant reikalinga; svarbiausia – tavo verslas; sunkiai dirbk ir pasieksi sėkmės". Tačiau Rand filosofija paveikė ir amerikiečių elitą. Jos kūryba žavėjosi vienas garsiausių XX a. ekonomistų Ludvigas von Misesas.

Amerikiečių antiglobalistai Rand laiko globalizacijos ir dabartinės Amerikos politikos ideologe. Pankų anarchistų grupė "J Church" net parašė dainą, kuri vadinasi "Ayn Rand Is Dead". Joje skamba ir tokie žodžiai: "Ayn Rand nebegyva, bet ji vėl žygiuoja, kol nemirs užterštos upės. Ji nori revanšo. Istorija žygiuos ir mirs. Taip kaip ji".

Rand greičiausiai į tai atsakytų pasityčiojimo kupinu eilėraščiu iš apsakymo "Himnas": "Nėra žmonių, tik didelis MES. Vienas, nedalijamas ir amžinas. Esame niekas. Žmonija yra viskas. Galime gyventi tik mūsų brolių malonės dėka. Egzistuojame tik juose, dėl jų ir jiems – mūsų broliams, kurie yra valstybė".

Parengė Kora Ročkienė