Nidos dialogai tęsiasi

Daumantas Kirilauskas, Ona Narbutienė, Ignas Misiūra-Tumanovas, Ingrida Armonaitė, Irena Uss ir Rimantas Armonas

Šiemetinis, jau devintasis, tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje (liepos 9–16 d.) pažymėjo 50-ąsias rašytojo mirties metines. Sykiu pats renginys atsidūrė ir savo pirmojo 10 metų jubiliejaus išvakarėse. Pradėtas rengti 1997 m. T. Manno festivalis išaugo iš natūralios reikmės – įkvepiančio gamtos grožio prieglobstyje ilsintis nuo miesto šurmulio išgirsti ir ramiai įsiklausyti į menų sąskambį, kūrybos pulsavimą, pasinerti į turtingą kultūrinį šio krašto palikimą. Ar festivalio organizatoriams ir programų sudarytojams pavyko rasti autentišką menų "dialogo" formą, pasiekti sudėtinių dalių pusiausvyros, tradicijos ir originalumo sambūvio? Nors festivalis lieka atviras turinio kaitai, apie šį T. Manno vardo įpareigotą renginį šiandien galime užtikrintai kalbėti kaip apie tradicinių vertybių sklaidos ženklą. Jo pamatai – kultūrinė atmintis ir perspektyva, diktuojanti temų polifoniją, daugialypį pavidalą, tvyrančią bendruomenišką nuotaiką, akinančią ištikimus festivalio gerbėjus kasmet sugrįžti į Nidą ir pratęsti bei išgyventi bendrą patirtį.

Šiųmečio T. Manno festivalio paantraštės kaip dvi pagrindinės temos sujungė visų renginių vėrinį. Pirmoji, "Menininkas ir visuomenė", tapo tiesioginiu impulsu "žodžio" (iš dalies ir dailės, kino) programai. Antroji – 50-ųjų rašytojo mirties metinių sukaktis – apjuosė aštuonių koncertų muzikinę kompoziciją. Abi susisiekė T. Manno pasaulėjautos skliaute, liudijančiame ilgus apmąstymus, kuriuose greta kitų iškyla menininko, intelektualo atsakomybės bei priedermės klausimai. Jie aktualiai skamba ir šiandien. Šis akcentas ženklino ir Thomo Manno festivalio globėjo Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimo kalbą per renginio atidarymo iškilmes Neringos savivaldybės aikštėje: "Remdamasis savo didžiuliu tarptautiniu autoritetu Thomas Mannas kadaise ryžtingai pasisakė prieš nacizmą ir bet kokias totalitarizmo formas, visada buvo tvirtas demokratijos gynėjas. Atsakomybė visuomenei, tvirta menininko pilietinė pozicija nepaprastai svarbi ir dabarties pasauliui. ...Meno galią liudija įspūdinga šio festivalio muzikinė programa, dailės ir fotografijos parodos bei kino naktys. Nida keri gamtos grožiu, o Thomo Manno festivalis mums atveria ir naujus kerinčius dvasios horizontus".

Šių metų "žodžio" programos dalyviai (programos sudarytojas ir pokalbių moderatorius – poetas ir vertėjas Antanas Gailius), jau tradiciškai atstovavę Lenkijos, Vokietijos ir Lietuvos intelektualinei minčiai – režisierius Krzysztofas Zanussis, rašytojas, poetas, leidėjas Michaelis Krügeris bei filosofas Mantas Adomėnas – kiekvienas sava derme plėtojo temą "Menininkas ir visuomenė": remdamiesi individualia gyvenimo ir kūrybos patirtimi, svarstydami apie kintančius menininko identiteto, menininko ir visuomenės santykius, jų realybę ir iliuzijas, sistemindami visuomeninės atsakomybės modelius ir jų projekcijas. Bemaž visų kalbėtojų pranešimuose ar bent jų sukeltose diskusijose prasismelkė Europos Sąjungos konstitucinės sutarties preambulėje nepaminėta senojo žemyno tapatybės, krikščioniškųjų Europos šaknų svarbos gaida. Bendromis vertybėmis ir bendra tradicija grįstas vienybės bei visumos siekis, dorovinių principų sistema, jos patvarumo suvokimas savarankiškai mąstančiai, kuriančiai asmenybei suponuoja ir atitinkamus savo atsakomybės, aktyvumo, pažangos ir ateities horizontus.

Liepos 11 d. T. Manno memorialiniame muziejuje atidarytai fotografijų parodai "Menininkas ir pilietis" (kuratorė Žaneta Šimkūnaitė) prasmingai rezonavo tą pačią dieną skaitytas dar vienas pranešimas – prof. Helgos Grebing "Pilietinis gyvenimo būdas kaip protestas prieš nacionalinį socializmą ir karą 1930–1944 m. Nidoje". Jis naujai atvėrė jaukią, šviesią Hermano Blode’s viešbučio atmosferą kūrusių svečių – menininkų, inteligentų, atvykdavusių į Nidą iš Berlyno ir Karaliaučiaus – portretus, šių žmonių pilietinę laikyseną, autentiškus patirto laiko eskizus. Vienas jų, Michaelis Wieckas, vėliau savo prisiminimuose rašė: "Atostogos ir geri prisiminimai apie Nidą padėjo neprarasti vilties ir visada mylėti gyvenimą". O 1930–1940 m. Nidoje kūrusio drezdeniečio dailininko Richardo Birnstengelio (1881–1968) meilė Kuršių nerijai vėliau išaugo į antrosios tėvynės įvaizdį (paralelė su T. Manno antrąja tėvyne Šveicarija). R. Birnstengelio ir tuo pat metu Nidoje kūrusio dailininko Georgo Gelbke’s darbų – akvarelių, piešinių, graviūrų, eskizų knygelių, atvirukų, karikatūrų – paroda buvo atidaryta liepos 9 d. Nidos bendruomenės namuose (kuratoriai – Uwe Meyeris ir Eva Pluharovį-Grigienė). Šios ekspozicijos vertę nusako ne tik unikalūs minimo dešimtmečio Nidos gyvenimo, peizažų įvairovės atspindžiai, bet ir galimybė geriau pažinti Nidos menininkų kolonijos narių kūrybą. Be to, tai iki šiol didžiausia šios kolonijos atstovų darbų apie Nidą paroda mūsų krašte. Už suteiktą galimybę eksponuoti šią 84 eksponatų kolekciją Nidoje (beje, ją dar bus galima pamatyti Klaipėdoje P. Domšaičio galerijoje bei Vilniaus Radvilų rūmuose) turime būti dėkingi vokiečių kolekcininkui Andreasui Albertui. Dar vienas nuolatinis T. Manno festivalio dailės programos dėmuo – jaunų lietuvių menininkų kūryba. Jai šįmet atstovavo Nerijaus Ermino skulptūros ir objektai, eksponuoti V. ir K. Mizgirių menininkų namuose. Atskirai paminėtina ir antrus metus plėtojama "Kino naktų prie švyturio" programa (rengėjai – Živilė Etevičiūtė ir Žydrūnas Drungilas), jau turinti ištikimą jaunimo publiką.

Gabrielė Kondrotaitė R. Černiauskaitės-Vidmantienės nuotraukos

Artimesnių sąsajų su T. Manno gyvenimo etapais ieškota festivalio muzikinėje programoje (sudarytojos – muzikologės Ona Narbutienė ir šio teksto autorė), orientyrais pasirenkant jo vaikystės ir paskutiniųjų gyvenimo dienų vietas, aplinką (atitinkamų kraštų kompozitorių kūrybą) bei jo muzikinius interesus. Vienas jų buvo kamerinė F. Schuberto kūryba, kurią nuo vaikystės T. Mannas labai mėgo, o sunkiems išgyvenimams prislėgus ji rašytojui tapo prarasto rojaus simboliu. "Dedikacija Thomui Mannui" – taip vadinosi liepos 9 d. koncertas, supintas iš "Muzikinių momentų" fortepijonui, vokalinio ciklo "Žiemos kelionė" fragmentų bei Fortepijoninio trio B-dur II ir III dalių. Šis rašytojui buvęs gerai pažįstamas F. Schuberto muzikos pasaulis Lietuvoje atsiveria iš tiesų itin retomis progomis per monografinius koncertus. Neretai ilgiesi giliau ir tolygiau išpuoselėtos interpretacinės šios muzikos tradicijos, subtiliai integruojančios namų ir koncertinio muzikavimo pusiausvyrą, nuoširdaus dainingumo, intymaus dramatizmo ir poetinės šerdies sambūvį. Šių dalykų siekė visi minėto koncerto muzikantai – pianistas Daumantas Kirilauskas, dainininkas Ignas Misiūra-Tumanovas, Armonų trio (Ingrida Armonaitė, Rimantas Armonas, Irena Uss), muzikiniams tekstams teikę žmogiškos šilumos, sąmojo, tikro išgyvenimo spalvų.

Kitas festivalio muzikinės programos akcentas buvo Teodoro W. Adorno ir A. Schönbergo – dviejų pagrindinių rašytojo konsultantų kuriant garsųjį "Daktarą Faustą" – kūryba. Apie pirmąjį 1948 m. T. Mannas rašė: "Adorno yra vienas subtiliausių, aštriausių ir kritikos požiūriu giliausių protų tarp šiandien besireiškiančių. Būdamas kuriantis muzikas, jis sykiu apdovanotas analitiniu protu ir puikiu literatūriniu talentu. Nežinau, kas galėtų protingiau ir profesionaliau klausytoją informuoti apie šiuolaikinę muziką". Liepos 15 d. koncerto programoje buvo atliekama visiškai nežinoma filosofo, sociologo, muzikologo, kompozitoriaus (A. Bergo mokinio) T.W. Adorno kamerinė vokalinė bei fortepijoninė muzika. Programą vienijo ir S. Georg’o poezija, įkvėpusi ne vieną Naujosios Vienos mokyklos atstovų kompoziciją ir jos estetikai artimo Adorno kūrinį. Šią programą pasiūlė ir interpretavo Cincinačio (JAV) universiteto profesorė Audrey Luna (sopranas) ir doktorantas Rimantas Vingras (fortepijonas), nagrinėjantis Adorno estetiką. Klausytojams, nujaučiantiems šio koncerto repertuarui pasirinktų autorių muzikos stilistinį braižą, ko gero, didžiausia staigmena tapo aukšta skambėjusios muzikos ir jos interpretacijos jungties temperatūra, sąlygota atlikėjų išraiškos priemonių prabangos, saikingo ir įžvalgaus jų naudojimo. Dainininkės A. Luna apsisprendimas gilintis į šiuolaikinę muziką išaugo iš įvairiomis kryptimis preciziškai brandintos vokalinio ir artistinio meistriškumo patirties (kokia vokiška tartis, frazuotės elegancija, akių žvilgsnio kalba!), kuria įsitikinome klausydami grafiškai išraižytų T.W. Adorno dainų, A. Schönbergo "Kabančių sodų knygos" fragmentų. Dainuodama bisui A. Luna pravėrė duris ir į dar vieną – H. Wolfo kerų pasaulį. Dviem nedideliais T.W. Adorno trijų pjesių ciklais kaip solistas atsiskleidęs R. Vingras, prieš šešerius metus išvykęs į JAV, patraukė dėmesį ypatingu subtilumu ir precizika, gebėjimu muzikinį tekstą praturtinti žodinės artikuliacijos reljefu, o kaip vokalistės partneris – natūraliai atitarti atspalviu, štrichu, raiškia replika.

Kai kurie festivalio koncertai buvo susiję su T. Manno gyvenimo laikotarpiais, pamėgtomis vietomis – jūra, prie kurios prabėgo jo vaikystė, ir Šveicarija, kur rašytojas baigė savo žemiškąją kelionę. "Aš manau, kad jūra, jos ritmas, jos muzikinė transcendencija kokiu nors būdu visada yra mano knygose, netgi tuomet, kai tiesiogiai apie tai nekalbu", – rašė T. Mannas. Šie žodžiai – lyg Baltijos kraštų muzikos koncerto (liepos 11 d.) inspiracija. Didžią jo programos dalį (R. Motiekaičio, A. Pärto, P. Vasko, D. Šostakovičiaus kūriniai) parengė Armonų trio, o choras "Aidija" (vad.ir dirig. Romualdas Gražinis) padainavo dar ir pluoštelį lietuvių autorių kompozicijų. Ir Armonų trio, ir "Aidija" jau gerai pažįstami festivalio publikai. Ši programa taip pat atspindėjo pagrindinius jų repertuaro orientyrus, plačias interpretacines galimybes. Margas muzikinės raiškos spektras Armonų trio dalyvius mobilizavo skirtingai išraiškai, pradedant garsų ir tylos užuominomis plevenančia R. Motiekaičio kompozicija "Pušų klausymasis" (tai specialiai festivalio šįmet užsakytas kūrinys, parašytas violončelei ir fortepijonui), baigiant sunkiasvore, virtuoziška D. Šostakovičiaus Trio, op. 67, ekspresija.

Su jūros tema sietume ir tradicinį "Lietuviškos muzikos vakarą" (liepos 12 d.) – Eduardo Balsio kamerinių kūrinių koncertą, aprėpusį skirtingus šio autoriaus kūrybos etapus, įvairių žanrų kompozicijas. Ne vienas šio vakaro klausytojas vėliau dalijosi spalvingos ir įsimintinos visumos įspūdžiu. Jį dažniausiai patiriame po E. Balsio kūrybos tyrinėtojos, muzikologės O. Narbutienės išpuoselėtų vakarų, kuriuose taupiai ir išmintingai muziką harmonizuoja į atmintį įsismelkiantis žodis. Šio koncerto programą atliko kompozitoriaus duktė Dalia Balsytė ir anūkė Indrė Baikštytė (fortepijonas), smuikininkė Ingrida Armonaitė, Čiurlionio kvartetas, altistas Gediminas Dačinskas, choras "Aidija". Beje, kiekvienais metais keliems festivalio muzikinės programos atlikėjams tenka didesnis repertuarinis krūvis, per kelis koncertus susiformuojantis kone į rečitalį. Šįkart toks vaidmuo teko smuikininkei I. Armonaitei, griežusiai dviejuose koncertuose su Armonų trio bei paruošusiai E. Balsio programos dalį – keturis fragmentus smuikui ir fortepijonui iš baleto "Eglė žalčių karalienė" (fortepijono partiją atliko D. Balsytė) bei Koncertą smuikui solo. Tvirta technika, švari intonacija, didžiulis repertuaras, įvairialypė sceninė patirtis visuomet liudijo šios atlikėjos profesionalumą. Tačiau pastaraisiais metais vis ryškiau prasiveržia sielos glūdumoje ilgą laiką brandintas jau nebe išmoktomis tiesomis grįstas šios smuikininkės meninės vaizduotės savitumas. Koncerto metu jį netrunki pajusti.

Festivalio uždarymo koncertas: dainuoja choras "Aidija"

Didelis muzikos krūvis teko ir kameriniam chorui "Aidija". Kolektyvas jau septintus metus į T. Manno festivalį atvyksta "saviškio" teisėmis, parengęs naują programą, vėliau išskaidomą į kelis koncertus. Savita kūrybinė choro stovykla – tai svarbus impulsas tolesniam darbui bei repertuarinės orientacijos grūdinimo metas. Štai ir šįmet chorui teko dainuoti minėtoje Baltijos kraštų muzikos programoje, E. Balsio kūrybos vakare. Be "Aidijos" neįsivaizduotume ir festivalio atidarymo bei uždarymo koncertų. Kolektyvas atliko ir dalį koncerto "Muzika iš Šveicarijos" (liepos 10 d.) programos. Čia skambėjo aranžuotos šveicarų liaudies dainos – trapi meilės lyrika, be to, keletas originalių chorinių kompozicijų, pagaliau ir Alpių kalniečių jodleriai, kiek supoetinti lietuviško temperamento, tačiau anaiptol žavesio nepraradę. Čia išryškėjo nepakartojamos "Aidijos" savybės – gebėjimas rasti taiklią prasminę intonaciją, patrauklius dinaminių arabeskų derinius, pajusti paprasto grožio skonį.

Šveicarija festivalio programoje radosi kaip T. Manną nuolat traukęs kraštas, tapęs jo antrąja tėvyne bei amžino poilsio vieta. Šveicarijai, kur viešėjo daugel sykių, dar 1934 m. per vietos radiją jis skyrė padėkos žodžius, pacituodamas A. von Plateno eilutę: "Kaip lengva prarasti tėvynę, tačiau kaip sunku atrasti kitą". Su šiuo kraštu sietini ir T. Manną nuolat lydėję muzikiniai įspūdžiai, fiksuoti jo dienoraštyje. Muzikinę programą pradėjo T. Manno amžininko, jo gerai pažįstamo kompozitoriaus ir dirigento O. Schoecko kūriniai – dainos iš ciklo "Tylus švytėjimas", interpretuotos I. Misiūros-Tumanovo ir D. Kirilausko. Vertėtų prisiminti ir dar vieną su šiuo koncertu susijusią festivalio tradiciją – mažus festivalio debiutantų, jaunos kartos lietuvių muzikų rečitalius. Tokie solistai naujokai šįkart buvo pianistė Gabrielė Kondrotaitė ir klarnetininkas Antanas Taločka, užkariavę publikos simpatijas savo interpretacinėmis savybėmis, atsiskleidusiomis atliekant nelengvą programą – F. Martino, I. Stravinskio ir P. Hindemitho kūrinius.

Festivalio debiutantais galėtume vadinti ir svečius – vokiečių muzikus Vereną Rein (sopranas) bei pianistą Axelį Bauni, savo nedidelį rečitalį skyrusiems F. Schuberto bei J. Brahmso vokalinei lyrikai. Kaip kontrastas santūrokai pastarųjų atlikėjų interpretacijai gaivališkais muzikiniais gestais, veržlia, kone simfonine ekspresija sužėrėjo tame pat koncerte (liepos 13 d.) Čiurlionio kvarteto pagriežtas E. Griego Styginių kvartetas, op. 27. Vakarą vainikavo romantizmo ir impresionizmo sankirtoje gimę G. Lekeu bei E. Chaussono opusai. Pirmąkart į festivalio programą buvo įtrauktas Renesanso ir baroko vokalinių kompozicijų koncertas (liepos 14 d.), supažindinęs publiką su prieš metus susibūrusia šešių vokalistų grupe – Vilniaus vokaliniu ansambliu (R. Pažūsinė, D. Marčiukaitė, A. Čiužaitė, R. Gražinis, D. Skramtai, N. Macevičius). Daugelis šių vokalistų savo veiklą pradėjo kameriniame chore "Aidija" – patraukliausius jo bruožus klausytojai, regis, iškart pastebėjo ir reiškė susižavėjimą jaunu nuoširdžiu kolektyvu.

Devintąjį T. Manno festivalį vainikavęs baigiamasis koncertas (liepos 16 d.) jo atlikėjams tapo dar vienu atsakingu pasirodymu, apibendrinančiu atraminius teminius praėjusio festivalio taškus ir brėžiančiu būsimojo matmenis. Publikos gausa ir jos reakcija liudijo, jog abejingų neliko nei R. ir Z. Ibelhauptų, nei choro "Aidija" interpretaciniam karščiui, o gilus ir išraiškingas klausytojų tutti atodūsis muzikologei O. Narbutienei paskelbus paskutinį kūrinį, ko gero, visiems festivalio bendradarbiams įsismelkė giliai į sielą. Tad dar įtaigiau atminty suskambėjo Prezidento V. Adamkaus sveikinimo kalbos frazė: "Čia susirinkusiai auditorijai nereikia aiškinti, kiek daug gali nuveikti aiškiai savo misiją visuomenėje suvokiantis menininkas. Menas keičia žmogų, skaidrina jo sielą".