Žaidžiant kačių namus

Namai – ta vieta, kur grįžus tavęs laukia sava erdvė, daiktai ir prisiminimai. Namai yra kuriami kartais visą gyvenimą. Namai tarsi veidrodis atspindi gyventojo asmenį – jo pomėgius, prioritetus, polinkius, priklausymą tam tikrai socialinei grupei. Namų erdvė yra subtili, intymi, tokia sava, kad svetimi į ją sunkiai įsileidžiami. Kiekvieni namai turi savas taisykles, kurių privalu laikytis ir patiems šeimininkams. Tapdama "namais" erdvė tampa gyvu, atskiru pasauliu, su savo gyvenimo dėsniais, sava magija. Ir – namais žaisti negalima. Juk viskas labai rimta, o žaidimai baigiasi kartu su vaikyste. Vis dėlto žaidimas yra neatsiejama kūrybos dalis. Norint gerai sukurti, reikia gerai, "rimtai" sužaisti. Apsimesti, sumeluoti tikrovei. Sumeluoti sau ir susikurtam įvaizdžiui, kurį vadiname namais.

Lauros Fiume paroda "Vartų" galerijoje – tai žaidimas. Kaip byloja parodos pavadinimas, nutapyti namai žaidžiami " Su meile ir aistra". Sutinku, meilė ir aistra namams būtina, kad jie taptų gyvi, imtų pulsuoti, tarsi gyvas daiktas įgytų tam tikras savybes ir supanašėtų su savo gyventojais. Iš pirmo žvilgsnio Lauros Fiume kuriama namų erdvė rėksminga. Ji prisodrinta ryškių spalvų: drobėje kruopščiai ištapytas ryškiai geltonas kambario grindinys kontrastuoja su raudono aksomo krėslais, mėlynais miniatiūriniais damų staliukais, lengvomis sofomis, ant kurių nerūpestingai, tarsi netyčiomis numestos juodos elegantiškos pirštinaitės. Paveiksluose namų erdvė dvelkia prabanga ir lengvumu. Sunku atskirti, kur baigiasi aksomo skiautelėmis suformuotas kilimas, kur prasideda tapyba, kur baltais dažais užtepliotas aksomas vėl "prasimuša" į pirmąjį planą. Norint suprasti namų erdvės sukūrimo principą, reikėtų rimtai pažiūrėti į paveikslus, juos reikėtų liesti, apžiūrinėti labai iš arti, galima būtų net nusižengti nerašytoms paveikslų apžiūrinėjimo taisyklėms ir pirštais švelniai paspaudyti paviršių, kad geriau suvoktum kiek neįprastą autorės tapybos techniką. O norint suprasti pačius nutapytus namus, jų idėją, nuo paveikslo derėtų atsitraukti, atsisėsti į patogų odinį "Vartų" galerijos fotelį ir atsipalaiduoti. Nors išbandžiau ir pirmąjį variantą, pasirinkau pastarąjį – atsitraukimą. Tuomet galiu jaustis taip, lyg būčiau atėjusi į vakarėlį, kur kiek išpaikintos bohemiškos damos elegantiškai, nerūpestingai išmėtė savo aksesuarus. Tuomet paveikslų erdvė prabyla. Bohemišku, kiek paviršutinišku "meniškumu", miestietiška, išpuoselėta elegancija, tariamu lengvabūdiškumu. Erdvė pakviečia žaisti. Namai, kuriuos siūlo Laura Fiume, nėra tikri namai. Jie neprimena tos erdvės, kur vakarais pavargęs gali spoksoti pro langą, virtis vakarienę, o savaitgaliais tiesiog drybsoti sujauktoje lovoje, pašonėj murkiant katinui. Lauros Fiume pristatomuose namuose nėra nereikalingų daiktų, prirašinėtų lapų, pergyventų akimirkų, kurios nugula ant palangių popieriaus šūsnimis, knygomis, niekniekiais, geltonais sąskaitų lapeliais... Paveikslų namų erdvė kviečia žaisti, vaidinti namus. Ilgiau ir atidžiau įsižiūrėjusi, pasijutau lyg teatre, kai iki spektaklio liko geras pusvalandis, o aš nuobodžiaudama drąsiai stebiu kol kas dar "negyvenamą" namų scenografiją, spėlioju spektaklio turinį. Lauros Fiume "interjerų tapyba" – tai žaidimas namais, kur gali pailsėti nuo "gyvenimo" namų, gali kurti savus veikėjus, "pasisavinti" paveikslo erdvę, pritaikyti jai savitą istoriją ir – nebūti už nieką atsakingas. O jei žaisti autorės sukurta namų erdve pasidarys nebeįdomu – paprasčiausiai atsistosi iš minkšto galerijos fotelio ir išeisi.

Turbūt todėl, kad galėtum pats sužaisti namų istoriją, paveiksluose nėra pavaizduoti žmonės. Tik katės. Baltos, išpuoselėtos, lyg elegantiškos, bohemiškos mūzos, pasivertusios katėmis, kurios stebi erdvę, užburia salėje stovintį žiūrovą, kviečia pasinerti į žaidimą, kur pagrindinis laimėjimas – poilsis. Nuo savęs, nuo realybės, nuo logikos. Jei nori, kates gali atversti į moteris ir šnekučiuotis su jomis apie meną, kultūrą, arba (labai tikėtina) tik apie jas pačias. Nejučiomis tapyboje kuriama išskirtinai moteriška aplinka. Galima įsivaizduoti, kaip "atverstosios mūzos" rūkys, koketiškai juoksis, gers itališką kavą... Arba – galima kates ignoruoti, kaip interjero elementus. Tik žaisk, kaip tik nori. Ir tiek, kiek nori, juk laikas paveiksluose neapibrėžtas. Jis yra tik momentas, pertrauka, kuri neįpareigoja; ji gali tęstis ilgai arba trumpai, arba – visai neįvykti, jei žiūrovas atsisakys žaisti. Žiūrovui palikta visiška laisvė rinktis. Lauros Fiume tapyba dviguba, dvisluoksnė – aksomas ir aliejus. Aksomas vietomis apteptas ekspresyviais, veržliais dažų potėpiais, o ant kruopščiai ištapyto ploto priklijuotas aksomo gabalėlis kuria žaismingą lengvabūdiškumo, netikėtumo nuotaiką. Nutapytas vaizdas taip pat dvigubas. Tai rėksmingas, kiek įžūlus interjerų variantas, o kartu – puiki scena poilsiui, žaidimui, teatrui. Laura Fiume žiūrovo neverčia užsidėti rimtumo kaukės, nevargina mįslingais pavadinimais, greičiau priešingai – kuria visiško atsipalaidavimo, itališko nerūpestingumo ir džiaugsmo atmosferą. Neįpareigojantys ir kūrinių pavadinimai: "Numesta rankinė", "Geltonasis fotelis", "Motyvas" ir kt.

Italų dailininkės ir dizainerės paroda mane sužavėjo lengvumu, žaismingumu, ryškumu, kurio taip trūksta daugeliui lietuvių kūrėjų. Menininkės tapyba neturi gilių metafizinių prasmių, nesprendžia būties ar buities problemų. Žiūrovas raginamas atsipalaiduoti, nusiraminti, pasitelkti savo fantaziją, kad apgyvendintų kiek tuščius "kačių namus" savimi, o po to lengva širdimi viską palikęs išeitų gyventi toliau. Lauros Fiume tapyba kažkuo primena meno terapiją, kur pavargę gali pailsėti nuo realybės ir nuo savęs. Autorė neragina mąstyti, ji kviečia žaisti. Žaisti kačių namus.

Paroda veiks iki liepos 30 d.