Pirmasis

Tylus liudijimas

Elenos Gaputytės instaliacijų paroda Vilniaus paveikslų galerijoje

Ieva Dilytė

iliustracija
Elena Gaputytė. "Tylus liudijimas". Anhalterio stotis, Berlynas. 1984 m.

Prieštaringi Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečio minėjimo vertinimai ir diskusijos žiniasklaidoje dar kartą priminė Vakarų visuomenei, jog Baltijos valstybėse šis skausmingas istorijos tarpsnis nesibaigė sulig oficialia data. Lietuvoje turbūt nėra žmogaus, kurio vienaip ar kitaip nebūtų palietę tragiški šio karo įvykiai, todėl dabartinės kartos pilietinės sąmonės stiprėjimui esmingai svarbus tapo faktas, jog Lietuva pagaliau tvirtai ir atvirai išreiškė mažųjų valstybių, kurių balsas iki šiol "korektiškai" nebuvo girdimas, poziciją. Tokių politinių aktualijų fone beveik simboliška, kad ilgai planuotas ir lauktas išeivijos menininkės Elenos Gaputytės kūrybos sugrįžimas – instaliacijų paroda Vilniaus paveikslų galerijoje – vyksta būtent šiuo metu. Tai tarsi dar vienas – menininkės – balsas, šiuolaikinio meno priemonėmis bylojantis skausmingą žmogaus asmeninę patirtį didžiųjų istorinių įvykių fone. Jau nuo praėjusio amžiaus vidurio į platesnius kontekstus išplitęs meninės kūrybos laukas tapo sudėtingų socialinių, ekonominių ir ideologinių praktikų bei faktų tąsa. Pasak britų meno istorikės Griseldos Pollock, kultūrinės praktikos atlieka ypatingai svarbią socialinę funkciją, nes jomis artikuliuojamas pasaulio supratimas, socialiniai konfliktai ir formuojami socialiniai subjektai.

Elena Gaputytė, karo metu pasitraukusi iš Lietuvos, vėliau mokėsi ir dirbo Anglijoje. Viena ryškiausių jos instaliacijų, dokumentuojamų ir Vilniaus paveikslų galerijoje – "Tylus liudijimas". 1984 m. priešais Anhalterio stotį Berlyne menininkė sudėliojo ugnelių ratą, primenantį tragiškus įvykius. Iš šios stoties menininkė išvyko baigiantis karui prieš pat Berlyno subombardavimą. 1989–1990 m. sukurtoje instaliacijoje "Už arktinio rato – Trofimovsko aukoms atminti" erdvę užšaldo sniego baltumo preciziškų ir veriančių formų "miškas". Jį papildo Arkties dykumų fotografijos, įvaizdinančios skausmingas tremties patirtis, aprašytas menininkę sukrėtusiuose Dalios Grinkevičiūtės atsiminimuose apie lietuvius prie Laptevų jūros. Dauguma sugestyvių, meditacijomis tampančių Gaputytės instaliacijų ir performansų yra susiję su konkrečiomis vietomis ir skirti ne tik asmeniniam karo aukų atminimui. Čia gilinamasi į atminties ir kančios prigimtį ("Antrajame pasauliniame kare žuvusiųjų atminimui", 1985; instaliacija-performansas "1940–1945 žuvusiųjų atminimui", 1981; performansas "Visiems, kurie kentėjo ir žuvo Somoje", 1986). Apmąstydama skausmingas patirtis menininkė savo darbuose pabrėžia kančios universalumą, jos visuotinumą, teigdama, jog atleidimas, susitaikymas ir taiki kūryba yra vienintelis žmogaus kelias į gyvenimą.

Elenos Gaputytės meninė kalba patyrė keletą nuoseklių raidos etapų. Iš pradžių studijavusi skulptūrą pas Marcelį Gimondą ir Constantiną Brancusi, kūrusi XX a. pradžios moderniosios skulptūros ir Henry Moore’o stiliumi, apie 1975-uosius ji nuosekliai perėjo prie instaliacijų ir tapo viena pirmųjų Lietuvos menininkių, pradėjusių eksploatuoti šią šiuolaikinio meno rūšį. Pasak menininkės, lemiamos įtakos jai turėjo studijos avangardinėje Čelsio meno mokykloje Londone. Lietuvoje maždaug tuo pat metu (1979 m.) pasirodo ir primoji Kazės Zimblytės akcija-instaliacija "Juostos erdvėje" Vildžiūnų sodyboje Jeruzalėje. Šioje instaliacijoje Zimblytė aktualizavo intuityvų siekį ieškoti naujų raiškos erdvių, stebėti kūrinio elementų kitimą, išsiveržti iš ribojančios paveikslo erdvės. Elenos Gaputytės meninėje kalboje nuosekliai susiliejo subtili lyrinė gamtos poetika, tradicinio Vakarų minimalizmo elementai ir gyvos organinės formos (žemė, šakos, žolė, šienas, vaisiai ir t.t.), kurių naudojimas buvo paplitęs XX a. vidurio konceptualizmo atmainoje – žemės mene. Vakarų žemės meno atstovai savo akcijomis neretai siekdavo atkreipti dėmesį į ekologines problemas. Elena Gaputytė taip pat siekia minimaliai transformuoti gamtinę aplinką, jūros akmenukus dėlioja į krikščioniškos maldos žodžių spirales, kurias perkelia į buvusius karo įvykių židinius. Gamtos cikliškumas tampa istorijos cikliškumo metafora.

iliustracija
Elena Gaputytė ir Diane Maclean. "Visiems, kurie kentėjo ir žuvo Somoje" Thiepval, Prancūzija.1986 m.

Elenos Gaputytės kūriniuose savitai atsispindi du patirties ir jausenos šaltiniai Tai trapus, lyriškas gamtos pajautimas, kylantis iš jautraus emocinio ryšio su tėvyne. Kita vertus, jos kūriniuose juntamos 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose Vakaruose susiformavusios socialinės vertybės. Gaputytės kūrybą apibrėžia taikus – pacifistinis – požiūris į pasaulį, harmoningas – ekologiškas – sąlytis su gamta ir 8-ojo dešimtmečio Anglijos moterų judėjimų idėjos. Pati menininkė, pasak amžininkų, nedeklaravo esanti feminizmo šalininkė, bet kasdieniame gyvenime visada pabrėždavo moters orumo svarbą. Gaputytė buvo ir vienos svarbiausių Anglijos moterų menininkių organizacijų – "Woman Artists Slide Library" (Moterų menininkių skaidrių biblioteka) – narė. Tuo metu vietinių profesinių sąjungų pagrindu Anglijoje aktyviai kūrėsi naujos moterų menininkių organizacijos. 1973–1975 m. susibūrė Moterų meno istorijos kolektyvas, kurio veikla apėmė mokslinius tyrimus, edukacinę veiklą ir moterų meno kolekcionavimą. 1976 m. ši grupė inicijavo Moterų menininkių skaidrių bibliotekos įkūrimą. Biblioteka funkcionavo kaip šiuolaikinio ir istorinio moterų meno archyvas, buvo inicijuojamos konferencijos ir parodos, bibliotekos veikloje aktyviai dalyvavo ir žymios britų socialinės-politinės meno istorijos atstovės Griselda Pollock bei Rozsicka Parker, įkūrusios Moterų meno istorijos kolektyvą.

Vilniaus paveikslų galerijoje vykstantis Gaputytės kūrybos pristatymas sutapo su aktualiais ir pačios menininkės kūrybai svarbiais politiniais įvykiais. Šiuolaikinio meno kalba ji primena tragiškas tautų istorijos pamokas, apmąstydama atminties ir skausmo visuotinumą. Savo kūryba ir visuomenine veikla menininkė pabrėžė žmogaus orumą ir jo teisę į gyvenimą, o sugebėjimą atleisti kaip vienintelio – taikaus ir kūrybiško – buvimo pasaulyje sąlygą.