Pažanga – iliuzija, kuri turi ateitį

John Gray

Johnas Gray’us dėsto Europos minties istoriją Londono "School of Economics". Jis yra politikos teorijos knygų autorius, nuolatinis "New Statesman" ir "Independent" bendradarbis.

Pažangos idėja atspindi tikėjimą, kad tai, su kuo susiduriame moksle, galima pakartoti etikoje ir politikoje. Mąstome taip: mokslas yra kumuliatyvaus pobūdžio, dabar žinome daugiau už ankstesnes kartas ir mūsų pažinimo ribų nesimato; tokiu pat būdu iki begalybės galime gerinti žmogaus kondiciją; šių dienų žinojimas pranoksta visa, apie ką ligi šiol galėjome tik svajoti, tad ir mūsų padėtis gali pagerėti.

Tai – jaunas tikėjimas, prieš du amžius atsiradęs Europoje, tačiau dabar jis atrodo būtinas. Niekas netvirtina, kad pažanga yra neišvengiama. Tačiau teiginys, kad ji yra neįmanoma, griauna bet kokias viltis, nors pagal žmogžudysčių mastą XX a. buvo pats blogiausias visoje istorijoje. Vis dėlto reikia manyti, kad tokio siaubo ateityje pavyks išvengti, nes kaipgi tada gyventi toliau?

Pažangos idėjos atsisakymas būtų kraštutinis ir sąmoningai dviveidiškas sprendimas. Tačiau šios idėjos nerasime jokioje pasaulio religijoje ar antikos filosofų raštuose. Aristoteliui istorija buvo tik pakilimų ir nuosmukių serija, kurioje prasmės ne daugiau nei tame, ką įžvelgiame augaluose ir gyvūnuose. Šiam požiūriui pritarė ankstyvieji naujųjų laikų mąstytojai, Machiavelli ir kai kurie Šviečiamojo amžiaus filosofai. Davidas Hume’as tikėjo istorijos cikliškumu, kai po laisvės ir taikos laikų būtinai ateina tironija ir karai. Pasak šio didžiojo škotų skeptiko, civilizacijos ir barbarybės kaita yra tokia pat sena kaip žmonija: etiniu ir politiniu požiūriu ateitis ypatingai nesiskirs nuo praeities. Tokį pat požiūrį rasime Hobbes’o darbuose, kartais prie šio požiūrio linko net Voltaire’as.

Šie mąstytojai neabejojo, kad kai kurie istorijos periodai būna geresni už kitus. Jie neneigė, kad kartais reikalai pasitaiso, tačiau nė vienas nemanė, kad visam laikui. Jie žinojo, kad vėl ateis taikos ir laisvės periodas, tačiau tai, ką gaus viena karta, kita praras. Jie tikėjo, kad etikoje ir politikoje nėra progreso, tik pakilimų ir nuosmukių kaita.

Pažanga yra iliuzija, įsivaizdavimas apie gyvenimą ir istoriją, kurie tenkina širdies, o ne proto poreikius. 1927 m. išspausdintame esė "Vienos iliuzijos ateitis" Freudas tvirtino, kad religija yra iliuzija. Iliuzijos ne visada būna melagingos, jose gali glūdėti grūdelis tiesos. Tačiau net ir tada jomis tikima ne dėl jo, o dėl to, kad jos patenkina žmogišką prasmės poreikį ir suteikia paguodos.

Pažangos išpažintojai mato fundamentalią tiesą apie šiuolaikinį pasaulį, jie tiki, kad mokslas jį nuolat keičia, tačiau šį nepaneigiamą faktą jie praturtina iš religijos paimtomis vertybėmis ir viltimis. Pažangos idėjoje jie ieško to, ką ateistai surado apvaizdos idėjoje, – tikėjimą, kad istorija nėra beprasmė. Tie, kas tiki pažanga, skelbia, kad jų tikėjimą patvirtina istorija. Šis įsitikinimas patvirtina, kad istorija gali būti šis tas daugiau nei idioto pasakojimas.

Pažanga – pasaulietinė religija

Kai gyvenimas be tikėjimo pažanga atrodo nepakeliamas, verta paklausti, kodėl taip atsitiko. Daugelis iki šiol gyvenusių žmonių be jo galėjo išsiversti ir vis tiek gyveno laimingai. Kodėl mes taip skiriamės?

Atsakymo reikia ieškoti istorijoje. Šiuolaikinis tikėjimas pažanga atsirado Europoje XIX a. pradžioje iš vis dar gyvybingos krikščionybės ir dėl to, kad stiprėjo iš pirmo žvilgsnio su ja konkuruojančio mokslo įtaka. Iš eschatologinių krikščionybės vilčių paveldėjome tikėjimą, kad istorijos tėkmėje pavyks atrasti prasmę ar net išganymą, o vis greitesnė mokslo pažanga verčia tikėti, kad tokia pažanga lemta visai žmonijai.

Tam tikra prasme pažangos idėja tampa pasaulietiška krikščioniškos eschatologijos versija. Krikščionybėje istorija negali neturėti prasmės. Krikščionys mąsto apie išganymą kaip apie istorinį įvykį. Induistams ir budistams išganymas yra išsilaisvinimas iš laiko. Panašiai ir mitraizme – paslaptingame kulte, kuris senovės Romoje vienu metu varžėsi su krikščionybe. Mistinė išėjimo iš laiko vizija Europos filosofiją persmelkė Platono dėka – jam buvo realūs tik amžinieji dalykai. Istorija buvo iliuzijų sritis, sapnas arba košmaras, iš kurio išminčius stengiasi pabusti.

Prieš atsirandant krikščionybei buvo akivaizdu, kad istorija neturi apibrėžtos prasmės. Senajame Testamente, be abejo, yra tikėjimas Dievo apsireiškimu istorijoje, tačiau tai – žydų tautos, o ne visos žmonijos istorijos interpretacija. Tik tada, kai šv. Paulius Jėzaus mokymą pavertė universalia religija, Senąjį Testamentą buvo galima interpretuoti kaip istorijos aprašymą. Šis universalizavimas paprastai laikomas svarbiu žingsniu, tačiau manęs tai neįtikina. Politinės religijos, XX a. pridariusios tiek nusikaltimų, buvo pasaulietinė visuotinio išganymo pažado versija. Ir be tų transcendentinių politinių tikėjimų pasaulis būtų kentėjęs dėl etninių ir religinių nesutarimų, tačiau niekas nemėgintų pateisinti žmogžudysčių, esą jomis buvo siekta patobulinti žmoniją.

Parašyta nedaug studijų apie eschatologinių tikėjimų vaidmenį šiuolaikiniuose politiniuose judėjimuose. Filosofams analitikams neišmanyti religijos yra garbės reikalas, o visuomenės moksluose iki šiol dominuoja dar ankstesnės kartos paneigtos sekuliarizacijos teorijos. Tačiau ryšiai tarp krikščioniškosios eschatologijos ir šiuolaikinių revoliucinių judėjimų nėra visiškai apeiti. Jie – pagrindinė Normano Cohno knygos "The Pursuit of the Millenium: Revoliutionary Milleniars and Mystical Anarchists of the Middle Age" tema. Be šios 1957 m. išleistos puikios studijos nebūtų įmanoma suprasti XX a. politikos.

Cohno aprašomi vėlyvųjų viduramžių judėjimai išpažino tradicinę krikščioniškos eschatologijos versiją: senasis pasaulis baigiasi ir gimsta naujas, neturintis jokių ydų, iki tol gadinusių žmoniją. Šį požiūrį į istoriją ir žmogaus paskirtį išplatino šiuolaikinės radikaliosios ideologijos. Anarchistiški mistikai, apie kuriuos rašo Cohnas, tikėjo, kad tokias žmonių permainas sukels Dievas. Bakuninas ir Marxas manė, kad žmonija tai pasieks niekieno nepadedama. Panašios fantazijos paskatino Fukuyamą absurdiškai paskelbti istorijos pabaigą.

Neatsitiktinai marksizmo gimimo vieta buvo Europa, o neoliberalizmo – Amerika. Šios ideologijos galėjo atsirasti ir įgyti pripažinimą tik kultūroje, kuri persunkta tikėjimo, kad išganymas yra istorinis įvykis. Šiuolaikiniai visuotinio išlaisvinimo projektai yra nauja krikščioniškos išganymo idėjos versija.

Pagonių pasaulis su šiais dalykais siejo neįtikėtinai kuklias viltis. Markui Aurelijui ir Epikūrui garbingas gyvenimas visiems laikams turėjo likti mažumos privilegija. Niekam neatėjo į galvą tvirtinti, kad žmonių masės turėtų būti išganytos arba kad jos to vertos. Tik krikščionybė atnešė į Europos antiką idėją, kad išganyta gali būti visa žmonija, arba ta jos dalis, kuri priėmė Gerąją žinią. Siūlydami žmonijos sąlygų pagerinimo perspektyvą dabartiniai pasaulietiniai humanistai vėl grąžina milžiniškas viltis, kurias antikos laikais pažadino krikščionybė.

Šalutinės mokslo pasekmės

Mūsų pasaulietiški humanistai, skirtingai nei Bakuninas, Marxas ar Fukuyama, neskelbia istorijos pabaigos, tačiau dauguma jų ilgisi pasaulio, geresnio už tą, kuris žinomas istorijai. XX a. katastrofos juos išmokė, kad visuomenės pažanga – tai greičiau lėtas trepsėjimas nei milžiniški šuoliai. Tačiau jie tebetiki, kad žmogaus veikla gali pakeisti pasaulį. Metodai gali būti įvairūs – kad ir etapais vykdoma visuomeninė inžinerija, o ne revoliucinės permainos, – bet tikslas lieka tas pats.

Šiuolaikinė pažangos vizija yra pasaulietinė religija, tačiau kitas nemažiau svarbus jos šaltinis yra mokslas. Ilgą laiką mūsų žinios gausėjo nereguliariai, dabar tai – nenutrūkstantis, vis greitesnis procesas. Mokslo pažangos nepavyks sulaikyti.

Mokslo ir technikos pažangą liudija didėjančios žmogaus galimybės. Pasaulyje dabar gyvena daugiau žmonių nei kada nors anksčiau. Žmogaus ekspansija keičia Žemę. Nyksta nesuskaitoma daugybė augalų ir gyvūnų rūšių, keičiasi klimatas. Augančios žmonijos galios pagrindas yra sukauptos žinios. Filosofai gali ginčytis dėl pažinimo kriterijų, o kultūros antropologai aprašinėti mokslą kaip vieną iš daugelio pažinimo sistemų, bet augančios žmonijos galios akivaizdoje netikėjimas mokslinio pažinimo teisingumu neatrodo išmintingas.

Tačiau mokslo pažanga atneša ne tik pelną, bet ir praradimus. Gausesnės žinios nebūtinai reiškia gėrį. Lengvai numatoma šalutinė pažangos pasekmė yra, pavyzdžiui, karų daugėjimas. Ilgainiui Žemė gali pasidaryti netinkama gyventi, tačiau vis tiek nedera abejoti mokslo pažanga. Dabar dominuojančios pasaulėžiūros klaida yra ne mokslo pažangos skelbimas, bet manymas, kad pažanga gali būti perkelta iš mokslo į kitas gyvenimo sritis. Žinios gausėja, bet žmonių poreikiai lieka iš esmės tokie pat. Žmonės naudojasi vis gausesnėmis žiniomis, kad patenkintų savo visuomeninius poreikius, tačiau taip elgdamiesi jie, kaip ir anksčiau, lengvai pasiduoda silpnybei ir beprotybei.

Kvestionuoti pažangos idėją nereiškia abejoti realiomis permainomis į gera ar atsisakyti universalių žmogiškų vertybių. Kai kurie postmodernistai tvirtina, kad privalome susilaikyti nuo moralinio kitų epochų ir kultūrų vertinimo: yra tik skirtingi gyvenimo būdai ir juos atitinkantys idealai bei kriterijai. Jei taip būtų, neliktų prasmės vertinti istoriją pažangos ir regreso kategorijomis. Etika būtų panaši į meną, kuriame galima nustatyti vienos krypties pažangą ar regresą, bet negalima lyginti visiškai skirtingų stiliaus požiūriu krypčių. Neturint universalių kriterijų negalima tvirtinti, kad viena kultūra ar istorinis periodas yra geresnis už kitus.

Tarp meno ir etikos yra panašumų. Pripažinti, kad vienas gyvenimo stilius yra geriausias – tai tolygu paskelbti, kad kuris nors meno stilius geresnis už visus kitus. Tai absurdiška, bet nereiškia, kad negalima vertinti skirtingų epochų ir kultūrų. Joks gyvenimo stilius nėra idealus kiekvienam, bet būna stilių, kenksmingų visiems.

Ir gyvūnų, ir žmonių rūšiai būna gerų ir blogų dalykų. Nelengva sudaryti jų sąrašą, bet ir nebūtina. Kai pastebime vertybę, kuri atrodo universali, matome, kad ji dera prie kitų tokių pat universalių vertybių. Didelė vertybė yra būti laisvam nuo valdžios, vertybė – ir būti laisvam nuo anarchijos. Maža to – gėris gali rastis iš blogio, taika – iš užkariavimų, dideli kultūros laimėjimai – iš akį rėžiančios nelygybės. Nėra natūralios harmonijos tarp to, kas žmogaus gyvenime yra gera.

Pagrindinių žmogiškų vertybių konfliktai kyla ne tik ekstremaliose situacijose. Ramiais laikais jie būna nuslopinti, o kyla susidūrus endeminiams žmonių poreikiams, taigi yra neišvengiami. Etika ir politika – tai išugdyti praktiniai sugebėjimai spręsti tokius konfliktus. Skirtingai nei mokslo žinias, etinius ir politinius sugebėjimus sunku perteikti. Kiekviena karta turi jų mokytis iš naujo, juos labai lengva prarasti.

Nesunaikinama žmogiškojo gyvūno yda

Žmonės labai smalsūs, bet jie bijo tiesos. Jie siekia taikos, bet juos jaudina prievarta. Jie svajoja apie harmoningą pasaulį, bet kovoja vieni su kitais. Nors vis stengiamasi įrodyti, kad vertybės sudaro vieningą gėrio visumą, tai nėra ir niekad nebus įmanoma. Kiekviena vertybė yra nepaneigiamo žmogaus poreikio išraiška, bet ji konfrontuoja su kito žmogaus poreikiu, tokiu pat skubiu ir nepaneigiamu.

Mintis apie fundamentalią žmogaus silpnybę atsiranda skirtingų kultūrų mituose. Pirmapradės nuodėmės doktrinoje įtaigiausias žmogaus netobulumo vaizdinys yra biblinis mitas apie nuopuolį. Induizme ir budizme jo išraiška yra teiginys apie žmogiškojo suvokimo paklaidą.

Tačiau pasaulietiniai humanistai yra įsitikinę, kad žinių gausėjimas žmones padarys racionalesnius. Nuo Augusto Comte’o ir Johno Stuarto Millio iki Johno Dewey ir Bertrand‘o Russello mąstytojai tikėjo, kad mokslo raidą lydės analogiška visuomenės raida. Jie manė, kad sulėtėjus arba liovusis intelekto pažangai sustos ir visuomenės pažanga. Tačiau nė vienas iš jų neįsivaizdavo, kad vis greitesnę žinių pažangą gali lydėti etikos ir politikos regresas. Būtent tai vyko didžiąją praėjusio šimtmečio dalį ir nėra priežasčių tvirtinti, kad dabar bus kitaip. Didžiausią grėsmę kelia susidūrimas tarp vis didesnio žmogaus žinojimo ir nesikeičiančių jo poreikių. Masinio naikinimo ginklų išplitimas yra atsakas į neišsprendžiamus politinius konfliktus, bet kartu ir šalutinis visuotinio mokslo žinių išplitimo produktas. Dėl mokslo išsivysčiusių pramoninių šalių gyvenimo standartai išaugo, tačiau pasaulinės industrializacijos padarinys – kova dėl ribotų natūralių išteklių kontrolės. Praktiškai pritaikyti mokslo atradimai leido padidinti globalią populiaciją iki dabartinio dydžio, tačiau kaip tik demografinis augimas, susijęs su augančia industrializacija, yra žmogiškasis klimato permainų faktorius. Mokslas teikia žinias, bet žinojimas turi ir savo tamsiąją pusę. Jis gali būti palaima ir prakeikimas.

Ar žinojimas daro mus geresnius?

Ši mintis prieštarauja Vakarų filosofijai, paremtai tikėjimu, kad žinojimas ir dorybė eina kartu. Sokratas galėjo tvirtinti, kad gyvenimas be refleksijos yra nieko vertas, nes (bent jau taip pasakoja Platonas) neabejojo, kad tai, kas tikra, ir tai, kas gera, yra tas pats; kad už kintančio pojūčių pasaulio yra kitas, kuriame visos vertybės tobulai ir harmoningai jungiasi; kad pažindami tą kitą karalystę tampame laisvesni. Šis mistiškas tikėjimas persmelkia Vakarų filosofiją ir yra šiuolaikinės visuomenės credo, esą žinių raida yra kelias žmogui išlaisvinti.

Pradžios mitas neša kitą idėją. Bibliniame pasakojime nuopuolis įvyksta suvalgius vaisių nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Rezultatas – svaiginantis jėgos pojūtis, lydimas skausmų, kuriuos kenčia netobulos būtybės, kai naudojasi žinojimu siekdamos prieštaringų tikslų. Tą patį teigia ir graikų mitas apie prie uolos prirakintą Prometėją, iš dievų pavogusį ugnį. Viena yra žinojimas, visai kas kita – padorus gyvenimas.

Šių mitų galia randasi iš suvokimo, kad žmonija nebegali grįžti atgal. Priešingai nei manė Rousseau ir kai kurie šiuolaikiniai žaliųjų judėjimo teoretikai, nebegalime grįžti prie paprasto gyvenimo. Suvalgius pažinimo medžio vaisių reikia patiems susidoroti su visais padariniais.

Pažangos idėjos pagrindas yra iliuzija, kad žinojimas didina žmogaus laisvę. Iš tikrųjų jis didina žmogaus galią. Mokslas nesukels istorijos pabaigos, jis gali tik pridurti prie nesibaigiančių istorinių konfliktų sąrašo naują, nepaprastai galingą elementą. Šią tiesą sako biblinis mitas, ją patvirtina dvidešimties amžių istorija.

Per pastaruosius du šimtus metų atsirado daug pažangos pranašų. Hegelis ir Marxas, Bakuninas ir Millis, Popperis ir Hayekas, Habermasas ir Fukuyama kiekvienas savaip skelbė tą patį tikėjimą – kad žinojimas išlaisvina, kad mokslas padės sukurti geresnį pasaulį. Tačiau patys sėkmingiausi pažangos idėjos propaguotojai buvo prancūzų pozityvistai Henry de Saint-Simonas ir Auguste’as Comte’as, pirmojoje XIX a. pusėje sukūrę kultą – Žmonijos religiją – ir siūlę žinių teikiamą išganymą.

Pozityvizmas – sudėtingas idėjų konglomeratas, bet mūsų pasvarstymams svarbus pozityvistinės doktrinos teiginys, kad mokslo raida išspręs žmoniją kankinančius senus konfliktus. Saint-Simonas ir Comte’as tikėjo, kad mokslo pažanga etiką ir politiką pavers mokslais. Kai išmėšime metafizikos ir religijos likučius, mokslas galės tapti pasaulėžiūros pagrindu. Atsiras nauja žemiška moralė – mokslo autoritetu paremta vertybių sistema. Padedamas jos mokslas sukurs naują globalinę civilizaciją be skurdo ir karų.

Skirtingai nei daugybė jų pasekėjų, pozityvistai nesitikėjo, kad naujame pasaulyje nebeliks religijos. Jie suprato, kad religija tenkina nekintamus žmonių poreikius, todėl ėmė kurti naują tikėjimą – keistą, tačiau tais laikais sulaukusį didelės sėkmės kultą su savais kunigais ir liturgija, "moksline" frenologija pagrįstu kasdieniu ritualu, net su specialiais kostiumais, kuriuos apsivilkti ir nusivilti buvo galima tik padedamam kitų (nes kostiumai buvo suprojektuoti siekiant skatinti visuomenės bendradarbiavimą).

Žmonijos religija buvo keistas išradimas, tačiau pagrindinės pozityvizmo idėjos turėjo didžiulį atgarsį. J.S. Millis, K. Marxas ir H. Spenceris – tik keli iš daugybės XIX a. mąstytojų, kurie buvo persiėmę pozityvistiniu tikėjimu, kad mokslas padės nugalėti skurdą ir karus. Lenino nevalstybinės socialistinės visuomenės projektas buvo marksistinės formuluotės, esą laimėjus komunizmui žmonių valdžią pakeis daiktų administravimas, atgarsis (šią formuluotę Marxas per prancūzų socialistą utopistą Louis Blancą perėmė iš Saint-Simono). XX a. pabaigoje pozityvistinis tikėjimas, kad mokslo ir technologijų išplitimas pagimdys universalią civilizaciją, atgijo neoliberalios globalinės laisvosios rinkos pavidalu.

Dabar, kaip ir anksčiau, Šviečiamojo amžiaus universalios civilizacijos idealas žadina audringas reakcijas. XVIII ir XIX a. lūžyje švietėjams priešiški romantikai Herderis ir de Maistre’as šlovino tikėjimą ir skelbė kiekvienos kultūros išskirtinumą. XX a. naciai garbino rasę ir instinktą. Dabartiniai religiniai fundamentalistai mokslo pažangai bando priešintis grįždami į prieš nuopuolį viešpatavusią nekaltybės būseną, kur nėra vietos abejonėms. Tokie judėjimai atmeta šiuolaikinį pasaulį ir jo variklį – tikėjimą pažanga, tačiau pasižiūrėjus iš arčiau matyti, kad tai – tik savęs apgaudinėjimas.

Naciai dėl akivaizdžių priežasčių neigė Šviečiamojo amžiaus vertybes – lygybę, individo laisvę, tolerantiškumą, bet kartu išpažino švietėjų tikėjimą galimybe sukurti naują žmogų. Comte’o fiziologija paremtos mokslinės sociologijos sumanymą perėmė kriminalistinės antropologijos kūrėjas Cesare Lombroso, vėliau ji tapo sudėtine nacių mokslinio rasizmo dalimi. Jų pažangos koncepcija pasmerkė didžiąją žmonijos dalį sunaikinimui arba vergystei ir neatsitiktinai atvedė prie didžiausių istorijoje žudynių. Naciai pritarė Nietzsche’s tikėjimui, kad žmogaus gyvenimą galima perkurti valios aktu.

Panašus tikėjimas būdingas islamo fundamentalizmui. Nuo pat atsiradimo XX a. viduryje jis suvokiamas kaip ryžtingai Vakarams priešiškas judėjimas. Iš tikrųjų jis daug ką pasiskolino iš radikalios Vakarų minties. Sumanymas rekonstruoti pasaulį įspūdingais prievartos aktais atspindi ortodoksiškų prancūzų jakobinų, XIX a. europiečių, rusų anarchistų ar Lenino bolševikų pažiūras. Tokie judėjimai kaip nacizmas ar radikalusis islamas nėra alternatyva šiuolaikiniam tikėjimui pažanga, o tik jo kraštutinumas.

Išganinga iliuzija

Pažanga ir Žmonijos religija yra tokia pat iliuzija kaip ir senieji tikėjimai. Tačiau senieji tikėjimai atspindi amžinas žmogaus egzistencijos realijas, o tikėjimas pažanga paremtas jų slėpimu. Jis malšina žmogiškų poreikių konfliktus ir prieštarauja neišvengiamam moraliniam žinojimo dviprasmiškumui.

Sunku būtų rasti banalesnį tvirtinimą už tą, kad nuo mūsų priklauso, kam panaudosime mokslą. Bet mūsų, šviesių mąstytojų, proto ir žmonijos draugų, nedaug; mes esame silpni ir tokie pat naivūs (jei ne naivesni) kaip ir kita mūsų rūšies dalis. Viltys, kurių griebiasi pažangos išpažintojai, gali tik trumpam sudrumsti seklų konvencionalių nuomonių srautą. Ortodoksiniai ekonomistai dabar įsitikinę, kad tik visuotinė laisvosios rinkos valdžia suteiks žmonijai gerovę, bet ankstesnė karta buvo įsitikinusi, kad šią funkciją atliks kontroliuojama rinka, o dar anksčiau buvo skelbiamas tikėjimas centralizuotu planavimu. Laisvosios rinkos ir globalizavimo skelbimas – tai tik naujausia intelektualinė mada. Tik trumpa atmintis leidžia tikėti, kad idėjos istorija – tai pažangos istorija. Tačiau pažangos atmetimas – drastiškas žingsnis. Gal pažanga ir yra iliuzija, bet kartais – išganinga iliuzija. Ar nesitikėdami geresnio rytojaus būtume sulaukę vergijos panaikinimo ar kankinimų uždraudimo? Užuot atmetę tą idėją, gal turėtume ją pakoreguoti?

Egzistuoja alternatyvios pažangos vizijos, jos įdomesnės už sukompromituotas praėjusių dvidešimties metų dogmas. Neoliberalai primena kelių kartų senumo marksistus – jie tiki viena viskam tinkama ekonomine sistema. Tačiau laisvoji rinka nėra galutinė istorijos stotelė. Skirtingoms šalims reikia skirtingų ekonominių sprendimų. O neoliberalai (kaip ir marksistai) apie ūkio raidą mąsto žmogaus poveikio natūraliai aplinkai kategorijomis. Tačiau buvusios Sovietų Sąjungos pavyzdys įtaigiai rodo, kad galutinis rezultatas yra natūralios aplinkos sunaikinimas. Neoliberalai visada tvirtina, esą laisvoji rinka susitvarko su žaliavų stokos problema, bet Vakarų politikai, regis, nesupranta jų optimizmo. Paskutinis rimtas XX a. konfliktas – karas Persų įlankoje – buvo konfliktas dėl naftos kontrolės. Regis, šiame šimtmetyje bus daugiau tokių konfliktų – dėl energijos, dėl geriamo vandens kontrolės. Ar nebūtų išmintingiau, užuot palikus senkančius natūralių atsargų išteklius rinkos kaprizams, kuriuos kartais paįvairina žaliavų karai, siūlyti labiau subalansuotą raidos modelį, švelninti globalų žmogaus poveikį?

Be abejo, būtų geriau, jei pažangos vizija apimtų ir suvokimą, kad mūsų planetos galimybės ribotos. Kituose darbuose bandžiau ją nusakyti, tačiau pradedu abejoti, ar teorijos turi šansų laimėti prieš žmogiškas aistras. Kai žmonių poreikiams iškyla grėsmė, jie veikia taip, kaip visada – stengiasi patenkinti juos čia ir dabar, mokėdami net karais ir visuotinio sunaikinimo grėsme. Tikėjimas pažanga yra žalingas, nes slepia šiuos faktus. Jis labiau nei religija trukdo suvokti žmogaus esmę.

Puikiame eilėraštyje "Aubade" Philipas Larkinas religinį tikėjimą pavadino didžiuliu kandžių suėstu barškančiu brokatu – melo sistema, sukurta tam, kad saugotų žmones nuo mirties baimės. Dabar jis labiau tinka pasaulietiniam tikėjimui pažanga. Tradicinės religijos mažiau fantazuoja. Jos žada geresnį pasaulį po mirties, tačiau neįtikinėja mūsų, kad mokslas gali išgelbėti žmoniją nuo jos pačios.

Ar šiuolaikiniai žmonės galės apsieiti be kandžių suėsto vilčių brokato? Nemanau. Tikėjimas išlaisvinančia žinojimo jėga yra užkoduotas dabartyje. Jis susijęs su seniausiomis europietiškomis tradicijomis, juo patikėti verčia kasdien greitėjanti mokslo pažanga. Jo neįmanoma atsisakyti. Vis spartesnės mokslo pažangos ir nekintančių žmonių poreikių konflikto pasekmes gal pavyks sušvelninti, tačiau išvengti jų nepavyks.

Ilgainiui pažangos religija greičiausiai išnyks, kaip išnyks ir ją maitinanti visuomeninė tikrovė. Atsiras kiti tikėjimai, daugiau ar mažiau nutolę nuo žmonių pasaulio realijų ir tokie pat iracionalūs. Kas šiandien beprisimena mitraizmą ar keistą gnostikų tikėjimą? Šios religijos šimtmečiais palaikė milijonų dvasią ir guodė, o paskui išnyko beveik be pėdsakų. Tačiau tie, kas tiki pažanga, neturėtų bijoti. Iliuzija, kad padedami mokslo žmonės galės pakeisti pasaulį, yra sudedamoji šiuolaikinio pasaulio dalis. Tikėjimas pažanga, tęsiantis senosios eschatologijos viltis – tai iliuzija, kuri turi ateitį.

Pagal "Deadalus" parengė Kora Ročkienė