Konfrontacijos

Aistė Kirvelytė. "Heroizmas" V. Ilčiuko nuotrauka

Pirmosios Lietuvių šiuolaikinės dailės kvadrienalės metu "Vartų" galerija pristatė projektą, kuriame dalyvaujančios menininkės bando pažvelgti į vyrų sukonstruotas erdves šiuolaikinių moterų akimis. Šis bandymas apima pagrindinius dailės kalbos aspektus: konceptualųjį, kompozicinį bei vizualųjį. Anot parodos kuratorės Laimos Kreivytės, pagrindinis šio projekto tikslas – kitokios erdvės reflektavimas, bandymas dekonstruoti vyrišką architektūros ir viešosios erdvės diskursą naudojant moteriškas strategijas.

Šv. Kotrynos bažnyčios erdvė siūlo pasižiūrėti į šį projektą iš trijų pozicijų: iš viršaus, akių lygio ir iš apačios, kurios reprezentuotų tris sąmonės lygmenis (id, ego, superego) arba hierarchinius sluoksnius (žemutinįjį, vidurinįjį ir aristokratiškąjį). Iš šių trijų rakursų galima pamatyti tris skirtingus reginius, siūlančius skirtingas projekto ekspozicijos interpretacijas.

Apžvelgdamas ekspoziciją iš tradicinio (sąmoningojo) rakurso pirmiausia galėjai pajusti čia kiek nederančią šilumą: lankytojus pasitiko moteriškės, pasidabinusios baltomis tekstilininkės Diletos Deikienės kruopščiai išsiuvinėtomis prijuostėmis. Jos skleidė jaukumą, šiai kiek grėsmingai, amžinybę reflektuojančiai iškilmingai erdvei nebūdingą intymumą ir saugią atmosferą. Tai priminė namus, kur virtuvėje darbuojasi visuomet pasiruošusi suprasti ir padėti mama. Vėliau, kai prijuostės buvo pakabintos ant griežtos formos molbertų, kurie simboliniame lygmenyje asocijuojasi su kuriančio vyro-genijaus mitu, menininkės darbo suvokimas pakito. Diletos Deikienės pasirinktas prijuosčių dekoras savo ikonografija visiškai neprimena bažnytinių drabužių ikonografijos: tekstilininkė išsiuvinėjo moteris, tarytum stabtelėjusias atsipūsti. Autorės personažės nebando paneigti savo kūniškumo, todėl nedaug skiriasi nuo stereotipinio vyriškos vaizduotės konstrukto. Jos seksualios ir kasdieniškos, užfiksuotos atsitiktinę akimirką. Kanoniškai susiformavusioje vienoje dogmatiškiausių erdvių įvyksta pirmoji akivaizdi konfrontacija: gausiai siuvinėtas, nėriniuotas, gana moteriško silueto bažnytinis rūbas (alba) susiduria su vyriško kirpimo, paprasta, ne estetinę, o kasdienišką "virtuvinę" funkciją atliekančia prijuoste. Puošybai naudojamos išsiuvinėtos personažės savo pozomis, mimika, gestais subtiliai stimuliuoja seksualumą: prasegtas užtrauktukas, praviros lūpos, skaitanti, kojomis siūbuojanti mergina, primenanti M. Martinaičio eiles: " Iš kur ji gali žinoti, kad šitaip – labai gražu."

Dileta Deikienė. "Moteris" V. Ilčiuko nuotrauka

Analogišką išvadą perša bandymas įsivaizduoti moterį, kuri ant nuogo kūno pasirišusi šią prijuostėlę. Subjektyviai vertinant, prijuostė greičiau formuoja kruviną kirvį laikančio mėsininko vaizdinį, kurio buvimas šioje erdvėje ne ką mažiau reprezentuotų kitoniškumą lyginant su bažnyčios skulptūriniu dekoru ir kartu neprieštarautų feministinio meno koncepcijai. Žinoma, prijuostėms kabant ant "raumeningų" molbertų, įžvelgtinas ir kitas aspektas: nuoroda į "kabančią" moters poziciją net tuomet, kai ji "įleista" į bažnyčią.

Kita projekto dalyvė, tapytoja Aistė Kirvelytė, pristato du tapybos darbus, kurie užmezga diskusiją su skirtingais "kitoniškumo" aspektais. Kūrinyje "Mano gimtinė" reprezentuojamas erdvinis ir laikinis skirtumas, perteiktas pakitusia architektūros stilistika bei jos išorės ir vidaus santykiu: pabrėžtinai į vertikalę besistiebiančiame barokiniame interjere patalpinama koloritu neišsiskirianti, horizontaliai besiplečianti betoninė Lazdynų rajono panorama. Kitam menininkės darbui "Heroizmas" būdinga analogiška kompozicinė schema – personažai nutapyti vertikalioje drobėje remiantis nebyliojo kino kadrų išdėstymo principu. Jie žaismingai peršoka laiko skirtumą, susiliedami su altorinės bažnyčios dalies skulptūriniu dekoru. Tačiau šis žaismingumas perversiškas: popmenui būdinga maniera nutapyti personažai, reprezentuojantys vartotojiškumą, kasdieniškose situacijose savo veiksmais ir stilistine traktuote kontrastuoja su barokinių šventųjų skulptūrų stilistika ir būdinga tematika. Abu darbai spalviniu sprendimu organiškai įsilieja į bažnyčios erdvę, tačiau tarp jų vykstantys dialogai veikiau kontrastuoja su ja: žmogiškoji buitinė aplinka priešpriešinama mitiniam laikui ir šventumui.

Cooltūristės. "Vilnius tavo kojinėje" V. Ilčiuko nuotrauka

Šiems pasteliniams kūriniams oponuoja vienas kontraversiškiausių ir radikaliausių darbų – "Vilnius tavo kojinėje". Jo autorės – grupė "Cooltūristės", neseniai debiutavusios "Vartų" galerijos parodoje "Šuolis iš savęs: menininko identitetas" ir pristačiusios ne mažiau radikalų, tačiau daug estetiškesnį darbą (pagal Guerrilla Girls) "Nacionalinės vyrų premijos". Šįkart menininkės ėmėsi architektūros bei skulptūros objektų kritikos. Pateikdamos pasirinktus objektus, kurių siluetas primena falo simbolį, šalia autorės pateikia analogiją: moterišką ranką, aptrauktą nailonine kojine ir rodančią falą simbolizuojantį gestą. Šalia plakato kabantis agitacinis eilėraštis sustiprina paaugliškos revoliucijos nuojautą: toks "pritildytas" nepasitenkinimo eskalavimas nebandant eiti į kompromisą provokuoja adekvatų atsaką – pyktį.

Pažvelgus į parodos ekspoziciją iš viršaus, visas šis "kitoniškumas" atrodo labai mažytis, tarsi vos girdimas cypsėjimas. Ekspozicijos darbai pavirsta į fosilijas, inkrustuotas pastato sienose. Kitoniškumų konfrontacijos nusilpsta. Nereikia daug pastangų norint jų nepastebėti. Juolab kad esant aukštai norisi žvelgti dar aukščiau.

Nusileidus į bažnyčios požemį (pasąmonę), kyla priešingas įspūdis: eksponuojami kūriniai užgožia erdvę, iššoka į pirmąjį planą ir reikalauja juos reflektuoti, gilintis, analizuoti ir lyginti. Šis reikalavimas sukelia diskomfortą, nes pajunti, kaip nugara bėgioja ilgai nuodyti emociniai parazitai. Vidinio saugumo troškimas diktuoja ramybės poreikį. Šioje erdvėje, užsislėpusioje viešumoje, norėtųsi panirti į transcendentiškumo nuojautos, amžinumo ir pilnatvės interakciją, kad apglėbtas storų mūrų galėtum nors trumpam atsitverti nuo kasdienybės ir patirti save patį.

Projekto koncepcija įdomi ir nauja Lietuvoje, gerai išnaudomaja ir bažnyčios erdvė. Tačiau kūriniai bando diskutuoti apie keletą "kitoniškumų" tuo pat metu, paversdami "Kitų erdvių" idėją neartikuliuotu šauksmu. Jis sukelia rezonansą, kuris nuaidi nejaukiu tylinčiu laukimu ir klausimu: o kas toliau?