Kinas Palaima už dešimt litųkrėsle prie televizoriaus
Kimberley Peirce filmas "Vaikinai neverkia" (TV3, 19 d. 23.18) atnešė pirmąjį "Oskarą" Hilary Swank, antrasis jai atiteko šiemet už "Merginą, vertą milijono". Geriau įsižiūrėjus matyti, kad Amerikos kino akademijos nariams abiem atvejais buvo svarbi ne tik vaidybos "kokybė" (Swank meistriškumu neabejojama), bet ir paslėpta abiejų vaidmenų tema. Tai tapatybės paieškos. Filmo "Vaikinai neverkia" pagrindas tikra istorija. Jos herojė (-us) yra Teena Brandon, nuo mažens negalėjusi susitaikyti su savo lytimi. Todėl ji tapo Brandonu Teena. Trumpas Brandono gyvenimas (jis buvo nužudytas neaiškiomis aplinkybėmis) ir pasakojamas filme, sulaukusiame didžiulio pasisekimo. Režisierė ir aktorė, pasakodamos šią istoriją, netampa sentimentalios ir nepamokslauja. Todėl jos tragizmas toks akivaizdus ir kartu neįprastas, nes jis tarsi peržengia konvencijos ribas. Tapatybė brangus dalykas, už ją reikia ir pakovoti. Daug paprasčiau savyje glūdinčias problemas atiduoti ateiviams ir kitoms ne šio pasaulio būtybėms. Neseniai prie mano namų atsidarė "kabinetas", kurio savininkas žada stebuklingą išgijimą nuo visų ligų ir kitokias stebuklingas paslaugas. Seanso kaina 10 litų. Pigiau nebūna. Manau, kad į panašią lengvatikių auditoriją orientuojasi ir visokių "antgamtinių" istorijų kūrėjai, net pats garsusis Stevenas Kingas. Šią savaitę jo gerbėjai bus pamaloninti net du kartus. LNK (21 d. 22.30) parodys 1983 m. Johno Carpenterio sukurtą "Kristiną". Filmo "herojus" yra raudonas automobilis "Plymouth Fury", pramintas "Kristina". Automobilis pasirodo besąs vampyras (kaip tik todėl aš ir neturiu mašinos.) Jis siurbia kraują ne tik iš automobilį restauravusio vaikino, bet ir iš kiekvieno, kas juo važinėja. "Kristina" tipiškas siaubo filmas paaugliams, tačiau dabar, kai kasdien auga benzino kainos, manau, istorija skambės universaliau. Dar viena Kingo ekranizacija 1996 m. Franko Darabonto sukurta "Žalioji mylia" (TV3, 16 d. 20.05). Sentimentalus pasakojimas apie stebuklinga galia apdovanotą juodaodį, neteisingai nuteistą mirti, turi daug gerbėjų. Tai pasaka suaugusiems, o pasakose visada nugali gėris. Amerikiečių filmuose dažniausiai taip pat. Tik šiuolaikinėse pasakose blogis ir gėris kažkodėl stebuklus patiki įvairiems ateiviams iš kosmoso. Panašiai atsitinka ir dar viename filme Marko Pellingtono "Žmogaus drugio pranašystė" (BTV, 18 d. 22.05). Filmo pagrindas paranormalių reiškinių tyrinėtojo Johno Keelo knyga. Jis tvirtina, kad aprašė 19661967 m. mažame Amerikos miestelyje vykusius įvykius. Knygos autoriaus alter ego filme tapo žurnalistas, kurį vaidina gražus vyriškis Richardas Gereas. Jo ir puikios aktorės Lauros Linney duetas šiek tiek sušvelnina filme tvyrantį nuobodulį ir paistalus apie UFO. Kitokią istoriją apie bandymus įminti kosmoso paslaptis pasakoja Joe Johnstono 1999 m. filmas "Spalio dangus" (TV3, 17 d. 22.30). Jo pagrindas NASA inžinieriaus Homero H. Hickamo autobiografija. Filmas nukelia į 1957-uosius, kai rusai paleido savo pirmąjį Žemės palydovą, kuris pakerėjo paauglį Homerą. Jį ir jo draugus apsėda aistra raketoms, kurią palaiko pažangiai mąstanti mokytoja, bet visiškai nesupranta Homero tėvas, įsitikinęs, kad sūnaus laukia angliakasio ateitis. (Šiek tiek panašu į "Bilį Eliotą", tiesa?) "Spalio dangus" susieja tradicinę šeimyninę dramą ir 6-ojo dešimtmečio nostalgiją, kai kelionės į kosmosą staiga tapo realybe. Pagrindinį vaidmenį sukūrė Jakeas Gyllenhaalas vienas įdomiausių JAV jaunosios kartos aktorių (g. 1980). Jį pamatysime ir 2002 m. Brado Silberlingo dramoje "Mėnesienos mylia" (LNK, 17 d. 20.25). Filmo veiksmas prasideda 8-ajame dešimtmetyje. Džo (Jake Gyllenhaal) negali susitaikyti su sužadėtinės mirtimi. Jis keliauja su tėvais, net bando vėl įsimylėti Vis dėlto "Mėnesienos mylioje" dominuoja sentimentali susitaikymo su praradimu ir meilės nostalgijos nuotaika. Gyllenhaalas filme turi puikius partnerius: Dustiną Hoffmaną, Susan Sarandon, Renée Zellveger, Holly Hunter. Beje, sakoma, kad filmo istoriją gausių televizijos filmų režisierius Silberbergas grindžia savo paties išgyvenimais po to, kai gerbėjo buvo nužudyta serialų žvaigždė Rebecca Schaeffer. Mėgstantiems kitokį kiną galiu rekomenduoti dar kartą prisiminti 1982 m. Alano Parkerio filmą "Pink Floyd. Siena" (LNK, 17 d. 22.35). Įkvėptas to paties pavadinimo albumo filmas pasakoja depresyvaus roko muzikanto Pinko istoriją. Filmas jo apmąstymai apie gyvenimą, kurio centre ir stovi toji "siena" herojaus psichologinės izoliacijos metafora. Jį suvaidino dainininkas Bobas Geldofas, prieš savaitę surengęs vieną didžiausių pasaulio šou koncertą "Live G8". Turbūt pastebėjote dabar visi statosi "namus" ir nori būti patrauklūs, seksualūs, žavūs, jauni. Gal tai ir nebloga ideologija, bet mane erzina iš telenovelių atėjusi intonacija, kuri jau baigia užkariauti mūsų žiniasklaidą. Laidų vedėjai, turėdami net kuo geriausių intencijų, viską sugeba sumelodraminti, paversti vulgarybe ir kiču. Tas melodramiškumas skamba net LNK žinių korespondentės Violetos Juzonytės iš Panevėžio balse, o ką jau kabėti apie Audrę Kudabienę ar kitas televizijos damas. Gal akcentuodamos savo pasakojamų ir, tiesą sakant, siaubingai banalių, lėkštų istorijų melodramiškumą jos pasijunta tikros kūrėjos? Su tuo dar būtų galima susitaikyti, bet baisu, kai tas melodramiškumas ima dvelkti lavonine, kaip kad paskutinėje "Paskutinės bangos" laidoje, nepašykštėjusioje lavono vaizdų. Pamažu tampame nekrofilais? Atsakymų esu linkęs ieškoti istorijoje. Šia prasme labai pamokomas yra Rolando Joffé filmas "Vatelis" (LTV 16 d. 00.35). Filme papasakota princo de Condé virėjo Franēois Vatelio savižudybė tapo istoriniu anekdotu: esą jis nusižudė po nesėkmingai pagamintų pietų. Joffé smelkiasi daug giliau ir iš detalių, istorijos nuotrupų rekonstruoja tragišką situaciją. Tragiškas pirmiausia yra Vatelis, vaidinamas Gerardo Depardieu. Tai pareigingas ir garbingas žmogus. Filmas primena ne tik šias jau beveik išnykusias (bent jau Lietuvoje, o ypač Vilniaus savivaldybėje) sąvokas, bet ir sukuria nepaprastai įtaigią atmosferą, kur susilieja ambicijos, erotizmas, neišsipildžiusi meilė, kartėlis ir kilnumas. Čia, regis, fiziškai gali pajusti karaliaus Saulės dvaro kvapus ir nuotaikas. Išmintingi žmonės sako, kad istorija kartojasi, bet jau kaip farsas. Ar ne todėl negaliu atsikratyti įspūdžio, kad gyvenu kažkokiame farse ? Jūsų Jonas Ūbis |