Iki paskutinio vaško lašo

Šiandien ekranuose pasirodantys režisieriaus Jaume Collet-Serra "Vaško namai" ("The House of Wax", JAV, 2005) – tipiškas siaubo filmas paaugliams. Jo siužete slypi du perspėjimai: 1) negalima skriausti vaikų, antraip iš jų išaugs pabaisos; 2) reikia elgtis padoriai ir būti aktyviems. Tiesos gerai žinomos, bet juk pramoginis kinas kitokių ir neskelbia.

Taigi grupė koledžo jaunuolių vyksta į rungtynes. Nakčiai jie apsistoja tamsiame miške. Čia atsitinka pirmas nerimą keliantis dalykas: kažkas bastosi po stovyklavietę, o ryte jaunuoliai vieną mašiną randa sugadintą. Be to, iš kažkur sklinda baisi smarvė. Ieškodami jos šaltinio jaunuoliai atsiduria prie nugaišusių gyvūnų kapinyno ir čia sutinka vietinį gyventoją, pasiūlantį pavėžėti jaunuolius iki artimiausio miestelio taisyklos. Į kelionę kartu su pasitikėjimo nekeliančiu tipu išsirengia Karlė ir Veidas. Netrukus jie atsidurs tyliame miestelyje, kur, regis, sustojo laikas: čia viskas – ir sklindančios dainos, ir dizainas, ir automobiliai – kelių dešimtmečių senumo. Abrozu pavadintas miestelis turi vienintelį lankymo objektą. Tai "Trudės vaško namai". Tikruose vaško namuose vaškiniuose kambariuose "gyvena" vaškinės figūros. Namų realistiškumas iš pradžių sudomina Karlę ir Veidą, bet netrukus ima bauginti. Žinoma, praeis dar šiek tiek laiko, kol jie suvoks, kad viskas šiame miestelyje yra spąstai. Tuos spąstus paspendė du broliai, iš savo tėvų paveldėję ypatingą talentą kurti vaško figūras. Tačiau broliukai savo talentus naudoja piktam: jie gaudo ir žiauriai žudo į jų kraštą užklydusius turistus, o paskui paverčia juos vaško figūromis. Tokia pati dalia skirta Karlei (Elisha Cuthbert), Veidui (Jared Padalecki) ir iš paskos atsekusiems jų draugams.

Po neištęstos ekspozicijos prasideda pagrindiniai filmo atrakcionai – gaudynės, žudymai ir bandymas pasipriešinti broliukams. Didžiajame kine debiutuojantis režisierius Jaume Collet-Serra, matyt, pasitelkė visą savo reklamų kūrėjo patirtį, kad kiekvieną susidorojimą paverstų išraiškinga ir išbaigta miniatiūra. Jis žino, kad jaunuoliai negali gyventi be muzikos, todėl "Vaško namų" garso takelyje apstu "Joy Division", "Deftones", "The Stoges", Marilyno Mansono dainų, o tai irgi sustiprina klipo įspūdį. Režisierius gerai suvokia, kokia svarbi siaubo filmui yra pati gąsdinimo "medžiaga", jos faktūra. Šiuo atveju tai vaškas. Režisierius, filmo dailininkai ir efektų kūrėjai puikiai išnaudoja visas fizines ir metaforiškas vaško galimybes – tąsumą, gebėjimą stingti ir lydytis, imituoti tikrovę, švytėti ir pan. Šios savybės, panaudotos kiekviename filmo "siaubo atrakcione", tikrai išplečia siaubo poetiką – košmaras nesibaigs tol, kol bus nors lašelis vaško.

Deja, to nepasakysi apie jaunuosius filmo herojus. Iš esmės jie visai neįsimenantys, net filme debiutuojanti skandalų kronikų herojė ir milžiniškų turtų paveldėtoja Paris Hilton. Visa kita – kaip įprasta. Brolių iškrypimas – polinkis daryti blogį – aiškinamas labai amerikietiškai: vaikystėje juos skriaudė ir tyčiojosi tėvai. Amerikiečių kinas jau seniai įrodė, kad iš skriaudžiamų vaikų išauga pabaisos. Šią tezę filmas dar kartą įrodo su kaupu. Buvę Siamo dvyniai mėgaujasi blogiu, žudynės ir aukų pavertimas vaško figūromis jiems be galo malonus.

Antrąją tezę (kad gyvenime svarbu garbingas elgesys ir aktyvumas) įrodo visa filmo eiga. Pabaigoje iš visos kompanijos liks tik Karlė ir jos brolis. Visi kiti taps siaubingų vaško broliukų aukomis todėl, kad elgėsi ne visai garbingai, neturėjo tvirtų moralinių principų, bijojo, nesugebėjo pakovoti už save, nebuvo pakankamai protingi ir greiti. Tik Karlė ir jos gelbėti atskubėjęs brolis suvokia, kad nereikia panikuoti siaubo akivaizdoje. Jie kovoja nenuleisdami rankų ir gelbsti vienas kitą, o ne vien tik save, o tai filme taip pat labai svarbu. Tad pamoka akivaizdi: sunkiausiose gyvenimo situacijose svarbu nenuleisti rankų ir padėti vienas kitam.

Siaubo filmas paaugliams yra tarsi iniciacijos seansas. Tai, kas filme ištinka jaunuosius herojus, metaforiškai pasakoja apie gyvenimą suaugusiųjų pasaulyje ir ten laukiančius siurprizus. Todėl baisios pasakos savaip "koduoja" būsimą elgesį. Ar pasižiūrėjus tokių filmų bus lengviau nugalėti realius gyvenimo siaubus, nežinau. Tačiau pasakų niekad nebūna per daug.