Kosmopolitas Abisinijoje

Jean-Christophe Rufin. Abisinas. Vilnius, "Baltos lankos", 2005, 503 p.

Yra filmų, kurie apibūdinami žodžiu "kostiuminis", anaiptol nemenkinančiu nei jų meninės, nei idėjinės svarbos. "Kostiuminio" romano sąvoka galbūt dar nėra labai paplitusi, bet turi tam, regis, visas galimybes. Ryškus pavyzdys – prancūzo J. Ch. Rufino "Abisinas", pagrįstas intriguojančiu, vaizduotę įkvepiančiu istoriniu faktu, kuris "kostiuminio" romano vyksmui ir stilistikai turi lemiamos reikšmės. Skaitant "Abisiną" visiškai nepikta neaptikti moderniojo prancūzų romano atšvaitų (pvz., F. Beigbederio), užtat malonu prisiminti vaikystėje prarytus V. Hugo, A. Dumas, J. Verne’ą ir netgi šį bei tą iš H. Balzaco ir G. Flaubert’o (maištingoji Aliksė de Majė). Prancūzų nuotykių romanas visados pasižymėjo ne tik išradinga fabula ir įdomiais veikėjais, bet ir savotišku idealizmu. Ne išimtis ir Rufinas. Jo herojaus Žano Batisto Ponsė svajonės apie Naująjį Pasaulį daug kuo primena romantiškus Verne’o herojų nuotykius. Ponsė kelionės perteiktos taip lengvai, grakščiai ir neįkyriai, kad galima tik nulenkti galvą prieš prancūzų romano tradiciją, kurioje nuotykio neretai daugiau nei istorijos, ir tas tik į gera. Lietuvių literatūroje dažnai dėl vietinės didybės, šarvų žlegėjimo ir monologų apie garbę neretai paaukojama efemeriška netikėto nuotykio galimybė, o fantazija bejėgiškai suglaudžia sparnus ant kalno, ant kurio stovi mūrai ir su "Gubernijos" alaus buteliu joja lietuviai.

Būdami paskutiniai Europos pagonys į tokius romanus kaip "Abisinas" turėtume žvelgti su pagarbia baime, nes mesianizmo idėjos niekur nedingsta, tik transformuojasi, globalėja, prisitaiko prie aplinkybių. Visados bus "laukinių" kraštų, kuriems reikės mesijo atneštos kultūros ir pažangos. "Abisinas" – savaip paradoksalus romanas. Perskaitę romaną turėtume džiaugtis, kad Ponsė pastangomis Abisinija dar kelis amžius išliko "neapkrikštyta". Tačiau gyvename sugrįžtančiame laike, kuriame niekur neišnyko nei giliausia barbarybė, nei subtili civilizacija. Todėl svarbiausias yra ne formalus krašto, o žmogaus dvasios krikštas. "Abisine" nerasime nei ypatingų teologinių disputų, nei ateistinio įkarščio – pasaulis ir Dievas vaizduojami tokie, kokie yra priimtini šiuolaikiniam europiečiui. Sakyčiau, kad ir pats Ponsė – sugrįžtančio laiko personažas, kuriam nesunku būtų identifikuotis ne tik svetimoje šalyje, bet ir kitame laike. Kad ir dabartyje. Tai toks šiuolaikinis kosmopolitas – žavus, drąsus, puikiai valdantis ginklą, apsišvietęs, nestokojantis švelnios ironijos, "filosofas ir bedievis". Privalomai geras "kostiuminio" romano herojus, kurio šūkis: "Laisvės neprašoma, ji pasiimama" (399 p.). Ir negali net būti minties, kad kuriame nors puslapyje jis nederamai pasielgs (net išsišokimai – suplanuoti). Jo mylimoji Aliksė de Majė, vos išsilukštenusi iš bjauriojo vienuolyno ančiuko plunksnų, aršiai metasi į radikalios emancipacijos pusę (net nekaltybę paaukoja ant jos aukuro!). Panašu į šiandieną, skiriasi nebent tai, kad ryžtingoji Aliksė nesiskundžia traumuota vaikyste ir nepasakoja savo atsiminimų ant psichoanalitiko kušetės. Ima į vieną ranką pistoletą, į kitą – špagą, ir pirmyn nuotykių ieškoti!.. Imi žmogus ir pagalvoji, kad ponia Bovari be reikalo rijo arseną. Kad Flaubert’as buvo neįžvalgus, sukurdamas tokį iracionalų ir pasyvų moters charakterį. Kiekvienai nuobodžiaujančiai moteriai pakaktų nukeliauti į Abisiniją, ir beprasmiškų savižudybių skaičius tikrai sumažėtų.

Meilės istorija – kiekvieno romano privalumas. "Abisinas" – ne išimtis. Tik kartais norisi, kad tas privalumas pavirstų trūkumu ar bent jau žaviu nesusipratimu. Ar tikimybių teorija – galėjo būti, bet nebuvo. Šitaip šnekėti, aišku, gali nebent koks tarybinės literatūros prisiskaitęs rytų europietis. Šiuolaikiniai europiečiai vis moko mus, kaip reikia rašyti perkamą romaną, o mes vis neišmokstam. Vis dėl tų praėjusio laiko nesusipratimų…

Iš esmės lieka viena sritis, kuri šį įdomų, kultūringą ir nesunkiai skaitomą romaną sieja su nelaimingąja Ema Bovari – su tuo, kas iracionalu ir nepamirštama. Ji apibrėžiama žodžiais ant knygos nugarėlės: "... kuo galėjo tapti Vakarai, jeigu, užuot geidę pavergti Rytus, būtų tiesiog ėję jų pasitikti". Iš tiesų – kuo?.. Turbūt tuo, ką matome šiandien. Spekuliuoti tikimybių teorija – ne tik bergždžias, bet ir , sakyčiau, bejėgystę liudijantis užsiėmimas. Spontaniški ir karingi Vakarai dabar nebeina pasitikti – jie tiesiog laukia. O eina Rytai. Tik kažin ar jie nori apkrikštyti "laukinius" Vakarus – šie taip išplėtė savo laisvės ribas, kad jose vietos Dievui ir religijai praktiškai nebeliko. Taigi Vakarai – nebe kariai, o tiesiog teritorija su nykstančia tolerantiška populiacija. Šaržuodamas jėzuitų ir kapucinų kovas dėl įtakos Abisinijos negusui, kurdamas principingo protestanto Žiuremi ir užsispyrusio fanatiko tėvo Brevdano potretus, "Abisino" autorius lieka tolerantiško vertintojo pozicijoje. "Bedievio ir filosofo". Tikinčiojo įkarštis čia, ko gero, atrodytų juokingas. Liudytų šališkumą. Subjektyvumą. Gal net kvailą fanatizmą. Štai todėl Mozės krūmas, kuris turi galią užsiliepsnoti, romane taip ir lieka "niekieno neprižiūrimas, nedailus" (500 p.), ne liudijantis stebuklo galimybę, o veikiau ją neigiantis ar – taip tolerantiškiau – švelniai ja abejojantis.

Anot Šventraščio, tautos, ieškančios prieglobsčio žemėje, neišliks. Kad išliktų, jos turi kreipti akis į dangų. Ir šiandien tai aktualu ne tik "laukiniams".

Renata Šerelytė