Dailė

Škotų skulptūros

Paroda "Akademijos" galerijoje

Emilija Budrecka

iliustracija
Jock Mooney darbas

"XL2" – tai ne drabužių dydžio kodas, taip savo parodą "Akademijos" galerijoje pavadino du škotai iš Edinburgo – Edinburgo Menų koledžo skulptūros departamento dėstytojas Johnas Hunteris ir buvęs jo mokinys, koledžo absolventas Jockas Mooney.

Škotai kartais juokauja, kad jų tauta nepasižymi ypatingais meniniais sugebėjimais, turi tik vieną pasididžiavimo vertą poetą – Robertą Burnsą, nuotykių romanistą – Walterį Scottą, keletą pusėtinų tapytojų etc. Jie sakosi esą puikių kalnakasių, inžinierių ir tiltų statytojų šalis.

Tačiau šį sykį "Akademijoje" pristatomi tikrai ne tiltų projektuotojai ar kitokio profilio technokratai, o du skirtingų kartų skulptoriai, kurių kūrybinės intencijos ir motyvacija atspindi visiškai skirtingą požiūrį į skulptūrinį objektą.

Johnas Hunteris propaguoja skulptūrų-instaliacijų kūrimą iš visko, ko jau atsisakė vartotojų visuomenė, kitaip sakant – eksploatuoja ready made.

2004 m. šis menininkas buvo surengęs seminarą VDA skulptūros katedros studentams, į kurį prašė atsinešti kuo daugiau nebereikalingų rakandų, drabužių ir, aišku, gerų idėjų. Parodoje "XL2" eksponuojami darbai taip pat sukurti šio seminaro metu. Iš nudėvėtų, išmestų daiktų bei rakandų Johnas Hunteris kuria ne tik savo objektus, bet ir tokių rakandų imitacijas miniatiūrų pavidalu.

Darbas "Laužo karuselė" sukurtas iš kėdžių, spintų, sofų, čiužinių ir kt. apsvilusių miniatiūrų. Šiam menininkui labai svarbi objektų sudedamoji dalis – knyga. Nuskaityta ar niekada neskaityta, C. Castanedos mokymai, kulinarijos knyga ar kišeninių romaniūkščių draiskalai – menininkas, įvairiai manipuliuodamas šiais kultūros ir subkultūros ženklais, sukuria naujus mentalinius ženklus, kur nebesvarbi pasidaro nei tų knygų fabula, nei viršeliai. Knygas J. Hunteris paverčia tiesiog anonimiškais daiktais, kurie dvelkia ir ironija, ir nostalgija, transliuoja neišvengiamą vertybių kitimo ir transformavimosi procesą...

Dažname darbe menininkas naudoja ne tik daugiaprasmius "knyginius" elementus, bet ir "piligrimo lazdos" motyvą. Jo skulptūros galerijos salėje stovi, tarsi būtų trumpam, atsitiktinai atremtos į sienas, ir sudaro įspūdį, kad visa tai – ekstremaliai laikina, netikra ir fiktyvu. Autoriaus žaidžia ir su žodžio "fiction" reikšmėmis. Jis reiškia tiek išsigalvojimus, pramanus, fikciją, tiek grožinę literatūrą... J. Hunteris savo darbuose manipuliuoja ne tik paradoksais ir ironiškomis detalėmis, jo darbuose galima pajusti ir sentimentalią, naivią, romantišką gaidą.

Jocko Mooney ekspozicija visai kitokia. Jaunas menininkas tarsi žaisdamas, pasikrykštaudamas iš vaikams skirtos modeliavimo medžiagos prilipdė aibes figūrėlių bei kitų smagių daikčiukų. Jo darbas "Inventorius" – tai vis naujais lipdiniais papildoma kolekcija, įvairialypė figūrėlių masė, kurioje galima surasti tiek religinės ikonografijos elementų, tiek humoristinių detalių, populiarios kultūros ikonų, fetišų ar buities detalių modeliukų. Šiame daiktų "lavos" sraute koegzistuoja ir Botticelli "Veneros gimimas", ir G.W. Bushas, ir Samotrakės Nikė, Adomas su Ieva rojuje, Jonuko ir Grytutės namelis etc.

Darbe "Eilė" autorius užima lyg ir stebėtojo pozicijas, nulipdytomis figūrėlėmis reprodukuoja įvairiausius kasdien matomus, tipiškus visuomenės tipažus, naiviu realizmu prajuokindamas žiūrovą, o kartu teigdamas neišvengiamą aplinkos įvairovę ir kiekvieno žmogaus skirtybę nuo kitų.

Ekspoziciją papildo lyg komiksus šaržuojantys į skulptūrėlių virtines panašūs piešiniai, kurių kiekvienas personažas taip pat yra vis kitoks, vis kitaip protingas ar kvailas.

"Akademijos" galerijoje turėjome progos pamatyti du visiškai skirtingus menininkus – mokytoją ir buvusį mokinį. Tikrai smagu, kad jie – visiškai skirtingi menininkai iš Edinburgo, tikrai ne vien inžinierių ir tiltų statytojų miesto.