Nepaklusnieji skatino suklusti

Aitriai karštą vasaros pavakarę riedant plentu ir dairantis po Vilniaus pakraščio peizažą akys užkliūva už pakelėje pūpsančių šiukšlių maišų. Jie primena ne tik apie įvairius aplinkos tvarkymo ir atliekų atsikratymo potvarkius, bet ir apie neseniai (birželio 28 – liepos 6 d.) Neringoje įvykusį kamerinės muzikos festivalį "Nepaklusniųjų žemė".

Kas gali būti bendra tarp muzikos festivalio ir šiukšlių? Aliuziją į tai, kad Lietuvos festivalių jūroje jis tapo nereikalingu balastu, galite iš karto atmesti. Priešingai – dėl pagrindinės idėjos susieti muziką su ekologija festivalis įgavo ganėtinai originalaus ir nuo nemeilės aplinkai vargstančioje mūsų žemėje itin aktualaus renginio įvaizdį. Ir tai – ne kaukė! Festivalio metu kartu su Neringos savivaldybe ir Dailės akademijos skulptoriais skelbta ekologinė akcija "Švarinkime ir gražinkime Neringą!" iš tiesų pasiteisino. Raginimas mainais už koncertinę programą atnešti maišą paplūdimyje ar kitoje poilsio zonoje surinktų šiukšlių sulaukė atgarsio – suklusę savanoriai sanitarai šypsodamiesi nešė pamario "radinius", o paskatinimui į koncertus buvo įleidžiami nemokamai. Muzikantai po koncertų šelmiškai šypsojosi – lig šiol dar neteko pasirodymų sėkmės ir publikos simpatijų "matuoti šiukšlių maišeliais". Dažnam šiukšlės ir lieka šiukšlėmis, o štai šmaikštumo nestokojantiems skulptoriams Dariui Šidlauskui, Jonui Aleksiejui ir Mindaugui Jakučioniui jos virto medžiaga skulptūrinėms kompozicijoms kurti. Liepos 5 d. Juodkrantėje, po festivalio koncerto "Muzikinis konteineris. Visas tas džiazas", būrys klausytojų kartu su dalyviais džiazo ritmu patraukė link Kuršių marių – pakrantėje smagiai apžiūrėti skulptorių sukurtų darinių bei įvykdyti simboliško šiukšlių narvo (o gal "tvarto sindromo"?) naikinimo akto.

Neringos kraštovaizdis, per devynias festivalio dienas atsikratęs keliasdešimties maišelių visokio šlamšto, gerokai pašviesėjo. Šviesūs buvo ir koncertus entuziastingai lankiusios publikos įspūdžiai – savitas festivalio dalyvių nepaklusnumo supratimas kas vakarą vis labiau kaitrino klausytojų simpatijas, sumaniai parinktos programos traukė dėmesį ir tiesė tiltus į žinomas ir dar nepažintas muzikines erdves. "Nepaklusniųjų žemėje" kaip kūrybingumo išraiška traktuotas nepaklusnumas tapo pačia teigiamiausia savybe.

Be kūrybiškumo, drąsos ir ištvermės vargu ar kas būtų pavykę. Mat per devynias dienas trylika koncertų Nidoje ir Juodkrantėje surengė itin mobilus tarptautinis muzikantų septynetas: smuikininkė iš Didžiosios Britanijos Mia (Marija) Cooper, norvegų klarnetininkas Rogeris Arve Vigulfas, fleitininkas Andrius Radziukynas, altistas Robertas Bliškevičius, violončelininkas Mindaugas Bačkus ir pianistai Sonata Deveikytė-Zubovienė bei Rokas Zubovas. Festivalio iniciatoriaus ir vairininko Roko Zubovo suburti ir bendrų idėjų vedami septyniese jie parengė aštuonias spalvingas koncertines programas (visos pristatytos Nidoje, o penkios – ir Juodkrantėje). Jas sudarė 45 įvairių stilių kūriniai, pora jų – Zitos Bružaitės "Dance in re(d)" fleitai, klarnetui, violončelei ir fortepijonui bei Gintaro Sodeikos "Bufa marinus" techno dream-track fleitai, smuikui, violončelei ir fortepijonui keturioms rankoms – parašyti specialiai festivaliui. Leisdamiesi į išsunkiančio kūrybinio darbo maratoną atlikėjai rizikavo prarasti budrumą, išsimušti iš programų stilistinės kaitos ritmo, gal ir klausytojams pabosti (festivalio modelis iš besikeičiančių kolektyvų atrodo kur kas įprastesnis ir dinamiškesnis), bet savo pačių išbandymą atlaikė – festivalio dinaminei skalei netrūko kontrastų ir intriguojančios meninės įtampos, o klausytojams – smalsumo ir nuoširdaus pritarimo.

Gal nuosekliai išpažindami nepaklusnumą, gal siekdami glaudesnio ryšio su klausytojais muzikantai dažnai prisistatinėjo tik vardais. Biografijas, nusakančias profesinę patirtį ir įvairią muzikinę veiklą, paliko ramiam pasiskaitymui iš lankstinuko, leisdami klausytojams su kiekvienu susipažinti gyvai, per muziką. Iš tiesų, kai vardan reklamos dabar kone kiekvienas mūsų krašte pristatomas kaip "geriausias, nuostabiausias", rašytinis tekstas dažnam klausytojui nebekelia pasitikėjimo. Šiame festivalyje reklaminiu varikliuku tapo visa, kas nelabai paklusnu. Tai pasakytina ir apie vaizdinį afišų, lankstinukų, skrajučių sprendimą (dizainerė Jūratė Rutkauskaitė) pasitelkus kiek provokuojančią Gedimino Leonavičiaus grafiką. Ji greitai virto "Nepaklusniųjų žemės" atpažinimo ženklu visoje Neringoje.

Pirmasis nepaklusniųjų septyneto koncertas, surengtas Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje, tapo iškalbinga vizitine kortele. W.A. Mozarto Trio fortepijonui, klarnetui ir altui KV 498, H. Villa-Loboso "Assorbio a jįto" ("Lėktuvo švilpesys") fleitai ir violončelei bei M. Ravelio koncertinė rapsodija "Čigonė" smuikui ir fortepijonui suskambo kaip trijų įvairiaspalvių kūrinių ekspozicija, nusakanti visų septynių atlikėjų drąsų interpretacinį braižą ir ryškią muzikos pajautą. Nesunkiai galėjai įžvelgti draugėn susibūrus vienas kito vertus, savitus ir tuo savitumu viens kitą papildančius muzikantus. Pirmąjį įspūdį sustiprino vėliau atliktos anglų kompozitoriaus D. Matthews Pirmojo trio smuikui, altui ir violončelei, M.K. Čiurlionio Andante iš Styginių kvarteto c-moll (transkripcija fortepijonui keturioms rankoms), norvego T. Aagaardo-Nilseno "Raudonosios saulės spindulio" fleitai ir klarnetui bei D. Milhaud "Scaramouche" ("Skaramušo", pritaikyto visiems septyniems dalyviams atlikti kartu) interpretacijos. Graži festivalio pradžia intrigavo ryškėjančiu atlikėjų pajėgumu, negirdėtais autoriais ir įdomiomis transkripcijomis, veikė ir ypatinga kamerinės muzikos trauka. Geriau įsiklausyti į muziką padėjo ne tik jauki bažnyčios bei visos Neringos aplinka, bet ir sklandūs, įdomūs Roko Zubovo komentarai (lietuvių ir anglų kalba).

Nepaklusnieji: Mia, Mindaugas, Robertas, Rokas, Rogeris, Andrius ir Sonata

Jau pirmajame koncerte išryškintas pagrindinis festivalio repertuaro atrankos akcentas – dėmesys atlikėjų atstovaujamų šalių kūrybai bei nežinomiems ar retai skambantiems kūriniams. Taip repertuare radosi G. Handelio-J. Halvorseno Pasakalija smuikui ir violončelei, žaisminga E. Braeino serenada "Linksmieji muzikantai" klarnetui, smuikui, altui ir violončelei, M. Tayloro fortepijoninis kvintetas "Nakties vizijos", L. Cahuzaco "Cantilene", P. Hindemitho militarinės muzikos parodijos "Minimax" keturios dalys, S. Lillebjerkos "Valerijos siuita" fleitai, klarnetui ir violončelei, F.C. Mendelssohn-Hensel (F. Mendelssohno sesers) Fortepijoninis trio d-moll, op. 11, S. Jadassohno (M.K. Čiurlionio mokytojo Leipcige) Sekstetas fleitai, klarnetui, smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui ir dar daug kitų kūrinių, suteikusių pažinimo džiaugsmo bei pasitenkinimo ir patiems atlikėjams, ir publikai. Galvojant apie festivalio originalumą bei galimą tolesnę susidariusio kamerinio ansamblio veiklą atsirado ir minėti nauji lietuvių kompozitorių kūriniai. Jų premjeros sėkmingai atliktos ne tik šiame, bet ir Pažaislio festivalyje (koncerte Zapyškio bažnyčioje). Į lietuviškąją repertuaro dalį buvo įtraukti ir M.K. Čiurlionio, L. Narvilaitės, B. Kutavičiaus, A. Malcio kūriniai. Pastarąjį autorių nepaklusnieji linkę vadinti savo krikštatėviu, mat būtent iš jo "Nepaklusniųjų žemės" fleitai, klarnetui, smuikui, altui, violončelei ir fortepijonui kilo festivalio pavadinimo idėja, o gal ir forma – grakštus nepaklusnumu garsėjusio Mozarto stiliaus divertismentas. Savitumo šiam festivaliui-divertismentui teikė ne tik visai nauji ar naujai atrasti kūriniai, bet ir specialiai nepaklusniesiems pritaikytos transkripcijos.

Sukauptas nemenkas kūrinių pluoštas buvo ne šiaip suskirstytas į kelias krūveles, bet supintas į temines programas. Jos sukomponuotos apgalvojant dramaturgijos visumą, keičiant atlikėjų sudėtį ir leidžiant kiekvienam įvairiopai atsiskleisti. Galų gale – nepamirštant vasaros nuotaikų ir gero humoro jausmo, įpinant žaismingų muzikinių momentų bei smagiai improvizuotų komentarų. Taip nuo pirmosios programos "Susitikimai. Muzika iš visų pasaulio kampelių" keliauta link "Atradimų". Šie suskaidyti į dvi dalis – simfoniškai fortepijono muzikai skirtą programą "Fortepijonas-orkestras" ir iškalbingas dainingąsias styginių ir pučiamųjų instrumentų savybes atskleidusią programą "Dainuojantys instrumentai".

Drąsiu bandymu jungti įvairius menus masino muzikos, pantomimos, videomeno ir kino vakaras "Kai muzika ir vaizdas susitinka". Čia prie muzikantų prisijungė Dailės akademijos studentės, fotografės ir medijų menininkės Akvilė Anglickaitė ir Milda Zabarauskaitė bei Klaipėdos judesio teatro aktorius Aleksas Mažonas, o neakivaizdžiai – ir kino genijus Ch. Chaplinas (parodyti jo filmų "Miesto žiburiai" ir "Nauji laikai" fragmentai, pirmasis įgarsintas gyvai). Kas prie ko iš tikrųjų prisijungė kuriant šią programą, vienareikšmiškai nepavyktų įvardyti, tačiau jungties dermės požiūriu aiškiausias pasirodė trijų nepaklusnių muzikantų ir A. Mažono susitikimas interpretuojant B. Kutavičiaus "Aštuonias Stasio miniatiūras" smuikui, violončelei ir fortepijonui. Stasio pamėgtų motyvų interpretacijos plėtotė kurstė mintį, kad šiame festivalyje grybštelėtos menų sintezės idėjos nepaklusnieji nepaleis vėjais.

Nuo įspūdžių temperatūrą gerokai kilstelėjusių Ch. Chaplino šokių persimesta prie Andriaus, Rogerio, Mindaugo ir Roko parengtų "Nepaklusniųjų šokių". Šios spalvingos programos šokių nuotaikos epicentru tapo premjerinis Z. Bružaitės "Dance in re(d)". Ramumu "Nepaklusniųjų šokiams" oponavo likusių nepaklusniųjų – Mia’os, Roberto ir Sonatos pateikta poros fortepijoninių trio ir smuiko bei alto dueto programa "Trio concertante".

Per kelias dienas nepaklusnieji spėjo atskleisti geriausias savo kamerinio muzikavimo savybes, gebėjimą ir groti, ir įdomiai atliekamą muziką pristatyti (nuotaikingai koncertus vedė ne tik Rokas, bet ir Mindaugas, Robertas, Mia). Atrodė, daugiau jau niekuo nenustebins. Tačiau koncertas "Muzikinis konteineris. Visas tas džiazas" gerokai praplėtė įspūdžių spektrą. Pirmą kartą koncertinėje scenoje džiazavę atlikėjai atrodė ne prasčiau nei burlaiviai mariose. Ypatinga laisve dvelkė C. Bollingo "Barokinė siuita" su žavia fleitos virtuazerija, spontaniškumo kupinos Rogerio kompozicijos ir Rogerio, Mindaugo bei Roko improvizacijos.

Festivaliui apkeliavus įvairias erdves – naująją Nidos katalikų bažnyčios Bendruomenės salę, "Agilos" kultūros centrą, galeriją "Aika", Juodkrantės parodų namus – atlikėjai grįžo į Nidos evangelikų liuteronų bažnyčią su baigiamąja programa "Nepaklusniųjų žemė. Džiaugsmingi divertismentai. Nuo Mozarto iki Malcio". Finalinis koncertas tapo lyg viso festivalio repriza, lanksčiu jo idėjų apibendrinimu. Po jo nuskambėję Neringos savivaldybės sveikinimai ir smagus muzikantų septyneto bisas paliko vilčių, kad tai – dar ne viskas. Suradusi palaikančių rėmėjų (Kultūros ir sporto rėmimo fondas, Kultūros ministerija, Didžiosios Britanijos ambasada ir Britų taryba, Norvegijos ambasada, Neringos savivaldybė, spaustuvės "Piketas" ir "RTA") ir klausytojų šiemet "Nepaklusniųjų žemė" gal gyvuos ir ateity?

Su nuostaba sekus nepaklusniųjų amplua transformacijas, azartiškus muzikinius žygius nuo klasikos iki šiuolaikinės muzikos, nuo griežtų kanonų laikymosi iki free džiazo, buvo nesunku įtikėti juos turint potencijos keliauti ir dar toliau. Pakeliui užgimusios naujos idėjos veikiausiai nepasiduos paklusnumo gniaužtams ir išsiplėtos į naujus iššūkius. Juolab kad ir tūlą klausytoją po kelionės į "Nepaklusniųjų žemę" daug kas skatina stabtelėti, suklusti ir provokuojamai pritarti sveikam nepaklusnumui. Net šiukšlės pakelėje.