Dailė

Transmigracija

Yoko Inoue keramikos ir instaliacijų paroda Rūtos galerijoje

Lina Jakeliūnaitė

iliustracija
Yoko Inoue instaliacijos fragmentai
O. Posaškovos nuotr.

Rytietiški dubenėliai, Tokijo restorano reklaminės skrajutės, menininkės iš Japonijos Yoko Inoue keramikos ir instaliacijų paroda "Transmigracijos" – taip rytietiškai paskutiniu metu dvelkia Rūtos galerija. Beje, parodoje Rytai glaudžiai susipina su Vakarais ir netgi su lietuviškais stereotipais. Menininkės kūrybos multikultūriškumą atspindi keraminiai kokakolos buteliukai su lėlyčių galvutėmis, Budos statulėlėmis, nertos gėlės ant plastmasinių kotelių, lietuviški šokoladiniai medaliai ir t. t. Visos šios "gėrybės" sudėtos senuose antikvariniuose balduose (arba ant jų), kai kurie jų "pompastiškai" stovi ant savitų pjedestalų: baltų medinių dėžių, miniatiūrinių kolonų.

Galerijoje ant grindų iškilę druskos kalneliai, daug spalvingų žiedų ir automobilių detalių. Pasitelkdama populiarius daiktus, įvaizdžius autorė "ne per saldžiai" balansuoja ties aukso viduriu. Įvairiaspalvių nertinių gėlių, plastmasinių kotelių, tikrų kokakolos buteliukų saldumą menininkė slopina rupia druska ir mašinų veidrodėliais, lempomis, atšvaitais. Savotiškas kapinynas, primenantis autoavarijų vietas. Tiesa, ant druskuotų grindų stūkso ir efektingas gėlių vazonas su neoklasicistiniu moteriškų figūrų reljefu. Jame – ne itin išvaizdus kaktusinių šeimos augalas, kurio pavadinimo, deja, nežinau, bet lietuvių namuose jis itin dažnas. Šalia impozantiško vazono tvirtai į žemę įsirėmusios raitytos antikvarinio stalo kojos, o tarp jų kabo dvi nertos voverės (lyg iš Londono parko) ir automobilio veidrodėlis. Ant stalo matome keraminius kokakolos buteliukus su vaikučių – lėlyčių galvutėmis, kuriuos autorė pavadino "Kolos lėlyčių serijos".

Vaikų motyvas menininkės kūryboje dažnas. Įspūdingą instaliaciją Y. Inoue sukūrė Brukline už penkių mylių nuo Mizuko garbinimo vietos. Buvo sukurta šventovės aplinka ritualiniam dievybės Mizuko (t. y. vandens vaiko) garbinimui, kuris globoja po abortų, persileidimų prarastų vaikučių sielas. Kai 1948 m. Japonijoje buvo įteisinti abortai, šis ritualas tapo itin pelningu verslu. Instaliacijoje "Likvidacija" tušti vandens ąsočiai "aprengti" keraminėmis galvutėmis, seilinukais, kepurėlėmis ir kitomis dekoracijomis. Taip Y. Inoue kritikuoja ritualo komercializavimą, tačiau kartu sužadina ir skaudaus praradimo, tuštumo pojūtį.

Šioje instaliacijoje papūstžandžių, tarsi klonuotų vaikučių – lėlyčių galvutės ant masinės gamybos buteliuko – taip pat nuoroda į sumaterialėjusią visuomenę, visuotine tapusią populiariąją, masinę kultūrą. Keraminius kokakolos buteliukus menininkė taip pat "puošia" Budos statulėlėmis, peliuko Mikio galva. Rytų kultūros išpopuliarėjimas šiuolaikinėje visuomenėje dažnai reiškia tik paviršutinišką domėjimąsi, madą. Filmai apie Rytus romantizuojami, Budos statulėlės tampa aksesuarais, yra netgi "Buddha" baras Paryžiuje. Žodžiu, Rytų kultūros įvaizdžiais manipuliuojama mėginant sukurti dvasingumo iliuziją. Menininkė ironiškai interpretuoja šią situaciją: ji uždeda Budą ant kokakolos butelio ir tarsi prilygina jį masiniam, banaliam daiktui. Vakarietiškas, tiksliau, amerikietiškas produktas tampa adekvatus rytietiškam stereotipui – masinės gamybos Budos statulėlei.

Kitus objektus menininkė "slepia" antikvarinių baldų stalčiuose. Juose tvarkingai sudėliotos keraminės šukos, pistoletai, žmonių figūrėlės, mažytis tankas, nertos gėlės. Viename jų matome ir lietuviškus šokoladinius medalius. Matyt, autorė sąmoningai įterpia lietuviškus daiktus, siekdama kuo stipresnio meno kūrinio poveikio mūsų žiūrovui. Ant šokoladinių medalių įspaustas Vyčio atvaizdas – Lietuvos valstybės herbo simbolis. Tačiau net ir jis masiškai eksploatuojamas.

iliustracija
Yoko Inoue instaliacijos fragmentai
O. Posaškovos nuotr.

Daiktų "slėpynės" tarsi slapčiausių, piktų minčių vizija. Blogio, karo simboliai (pistoletai, tankas) pasislepia senutėliuose balduose, tačiau vis tiek perša mintį apie kažkur vykstančius karus, nelaimes, kurių šiandien čia galbūt dar nėra, bet juk nežinome, kaip bus rytoj. Y. Inoue kūryba sužadina baimę, nelaimės nuojautą. Tačiau pasaldinta gėlių žiedais ir nertom servetėlėm ji sukelia dar vieną – ironijos pojūtį.

Ironiškai pateikti ir antikvariniai baldai – sudėti vienas ant kito ar ant juokingų netikrų pjedestalų. Perkrauta erdvė, alsuojanti senove, dabartimi, ateities nuojauta... Nestandartiniai baldai pagaminti su meile, apgaubti rankų šilumos, prisigėrę buvusių šeimininkų energijos. Jie – tarsi priešprieša įsivyravusiai standartinei, masinei gamybai. Ant jų sudėti menininkės keramikos darbai taip pat kvestionuoja masinio ir asmeninio daikto sampratas. Pasitelkdama popkultūros įvaizdžius Y. Inoue sukuria savitus daiktus– simbolius. Nors tokie keraminiai buteliukai ir perša mintį apie masinę gamybą, menininkės prisilietimas prie medžiagos naikina beasmenio, standartinio daikto esmę.

Beje, parodos pavadinimas – "Transmigracijos" – taip pat tam tikra nuoroda į Rytų kultūras. Čia tikima sielų transmigracija, t. y., kad siela nemiršta kartu su kūnu, bet persikelia į kitas gyvas būtybes – žmones, gyvūnus ar augalus. Y. Inoue keraminiai buteliukai, regis, turi šamaniškų galių – transformuoti sielą. Vyraujantis veidrodžio motyvas taip pat su susijęs su magija, paslaptingumu. Simbolių žodyne rašoma, jog veidrodžio reikšmė, peržengianti elementarias jo funkcijas, kildintina iš tikėjimo, kad objektas ir jo atspindys susiję magiškais ryšiais. Veidrodis gali užfiksuoti atspindėto žmogaus sielą arba gyvybinę galią. Ir Vakarų, ir Rytų kultūroje veidrodis turi ypatingą reikšmę: jis yra ne tik amuletas, bet ir širdies, sielos simbolis. Šioje instaliacijoje yra didžiulis senovinis veidrodis. Jo aprūkęs paviršius, seni rėmai kuria paslaptingą, magišką aurą galerijos erdvėje. Veidrodžiai įprasmina ir netikrumo jausmą – erdvė išsiplečia, o atspindžiai juose sukuria iliuzinę, antrinę realybę.

Šioje parodoje Y. Inoue eksponuoja ir tris savo juodos ir raudonos spalvos grafiškus piešinius. Jų linijos susisuka, banguoja, virsdamos tai gėlių žiedais, tai veidrodėlio kontūrais. Savotiški labirintai, kuriuos kritikai apibūdina kaip "sielos kelionių metaforą".

Menininkė, žaisdama vartotojiškumo ir dvasingumo idėjomis, kuria intriguojančią, įdomią instaliaciją. Įpindama mūsų nacionalinio identiteto detalę – herbo simbolį, autorė praplečia tarpkultūrinio meninio dialogo ribas. Tokių vartotojiškų įvaizdžių Y. Inoue atranda kiekvienoje kultūroje. Užsienio kritikai lygina Y. Inoue ir M. Yim kūrybą. Abi autorės savo darbuose naudoja žaislus ar daiktus, susijusius su vaikyste, o per šiuos simbolius smelkiasi realaus gyvenimo, meilės, mirties nuojautos. Spalvingų M. Yim pastelių paveikslai primena Y. Inoue keraminių lėlyčių galvutes. Kiek infantili, multikultūriška figūrėlių bei objektų instaliacijų paroda Rūtos galerijoje vyks iki birželio 27 dienos.