Norėjau įdėti kažką savo

Alfonso Cuaronas ir Danielis Radcliffe’as

Šiandien – Hario Poterio gerbėjų šventė: Lietuvos ekranuose pasirodo naujausias filmas apie berniuko burtininko nuotykius "Haris Poteris ir Azkabano kalinys". Trečiąjį filmą buvo patikėta kurti jau nebe Crisui Columbusui, o Alfonso Cuaronui. Iš Meksikos kilusiam režisieriui – keturiasdešimt dveji. Jo "specializacija" – garsių romanų ekranizacijos. Prieš imdamasis "Hario Poterio…" jis ekranizavo Frances Hodgson Burnett "Mažąją kunugaikštytę" ir Charleso Dickenso "Didžiuosius lūkesčius". Lietuvos žiūrovai matė ir bene kontroversiškiausią filmą "Ir tavo motiną taip pat". Už šio filmo scenarijų jis buvo nominuotas "Oskarui" ir BAFTA premijai. Cuaronas turi du vaikus – dvidešimt vienerių sūnų ir pusantrų metukų dukrą. Pateikiame pagal reklaminę filmo medžiagą parengtą pokalbį su režisieriumi.

Kuo sudomino filmo "Ir tavo motiną taip pat" autorių knyga "Azkabano kalinys"?

Nuo "Mažosios kunigaikštytės" laikų svajojau vėl sukurti filmą visai šeimai. Buvau girdėjęs apie Hario Poterio knygų seriją, bet neturėjau žalio supratimo, kokia ji populiari. Kai prasidėjo visa ta beprotybė dėl filmų apie Harį Poterį, buvau užsiėmęs "Ir tavo motiną taip pat" kūrimu. "Azkabano kalinio" scenarijus man patiko, nes buvo daugiasluoksnis. Jame yra ir apmąstymų apie klasinę visuomenę, ir skausminga brendimo tema. Taip pat kalbama apie išdavystę, draugystę ir dvasinį atgimimą.

Ar nebijojote imtis tokio masto filmo, nejautėte vidinio pasipriešinimo žengti į pasaulį, kurį jau anksčiau sukūrė kažkas kitas?

Norėjau įdėti į filmą kažką savo, bet taip, kad ankstesniųjų filmų žiūrovai nepasijustų atstumti. Man patiko, kad galiu prisidėti prie filmo evoliucijos. Viliuosi, kad ketvirtasis filmas irgi skirsis nuo manojo. Įeiti į jau ne tik egzistuojantį, bet ir kaip gera mašina veikiantį kino pasaulį buvo tikras malonumas. Kaip menininkas pasijutau visiškai laisvas. Man nereikėjo spręsti, kas vaidins Harį Poterį. Turėjau Hario, Hermionos, Rono ir daugelio kitų vaidmenų atlikėjus. Tik kartais pajusdavau, kad ta mašina pradeda pavojingai didinti greitį ir pamažu eiti iš proto, tada iš proto pradėdavau kraustytis ir aš, nes jei nebūčiau pataikęs į jos ritmą, būčiau buvęs sutrintas. Maždaug taip jaučiausi beveik trečdalį filmo. Tai puikiai veikiantis cirkas, bet jame nėra vietos pertraukoms. Man tai dažniau būdavo ištvermės išbandymas, o ne filmo kūrimo procesas. Tačiau kartu studija davė man ir didelę laisvę, tarsi būčiau kūręs brangų nepriklausomą filmą.

"Azkabano kalinys" yra daug ilgesnis už ankstesnes šio ciklo knygas. Kokiu raktu naudojotės kartu su scenaristu Steve’u Klovesu rengdami ekranizaciją?

Jau pačioje pradžioje išgirdome iš Joanne Rowling: "Nesistenkite kuo kruopščiau adaptuoti, išsaugokite tik šios knygos dvasią". Su Steve’u nusprendėme, kad įdomiausias yra Hario brendimo motyvas. Kiekvieno mūsų gyvenime būna toks tarpsnis, kai baimė tyko jau nebe po kiekviena lova, o tik mūsų viduje. Laimei, knyga puikiai sukonstruota, iš jos buvo lengva ištraukti tai, kas svarbiausia.

Kaip sekėsi bendradarbiauti su J. Rowling? Ar ji turėjo teisę patvirtinti režisieriaus kandidatūrą?

Esu linkęs taip manyti… Tiksliai nežinau, ar taip parašyta kontrakte, ar tai buvo tik mandagumo gestas, bet mes susitikome. Ji nuostabi. Jai labai rūpėjo, kad būtų išsaugota romano dvasia, kad būtų gerai ekranizuota. Tačiau ji pasakė, kad filme neturėtų būti jos išgalvotam pasauliui prieštaraujančių dalykų arba įvykių atsitiksiančių tik penktoje arba šeštoje dalyje.

Ar buvo koks nors jūsų sumanymas, kurio įgyvendinti neleido J. Rowling?

Taip, aš kaip statistus Hogvartso scenose norėjau panaudoti neūžaugas. Norėjau, kad jie grotų vargonais, šokinėtų ant klaviatūros, tačiau iš Rowling išgirdau: "Ne, tokie maži žmonės tame pasaulyje neegzistuoja". Pasakiau: "Būk rami, juk jie nuostabiai atrodo ir tai puikus sumanymas". Atsakymas buvo: "Taip, žinau, kad jie puikiai atrodo, bet tokių mažų žmonių tame pasaulyje tiesiog nėra, todėl aš nesutinku". Ji buvo taip įsitikinusi, ji taip gerai pažinojo tą savo sukurtą pasaulį, kad pasijutau visiškas idiotas.

Hariui, Ronui ir Hermionai "Azkabano kalinyje" po trylika metų. Viena filmo temų yra skausmingas brendimas…

Keletą pirmųjų kino bandymų praleidau kalbėdamasis su vaikais, klausinėjau, ką reiškia būti vaiku, ką reiškia būti trylikos metų. Jie turėjo ką papasakoti. Juk vyrams trylika metų – lemiamas lūžio amžius. Įvairios kultūros nevienodai traktuoja berniukų tryliktąjį gimtadienį.

Ar tiesa, kad Jūs paprašėte kiekvieno iš trijų pagrindinių aktorių parašyti rašinėlius apie jų herojų praeitį?

Paprašiau, kad pirmuoju asmeniu papasakotų apie savo herojų gyvenimą nuo gimimo iki tos akimirkos, kai prasideda filmo veiksmas. Norėjau pamatyti, ar herojai jiems artimi, kokį ryšį jie jaučia su savo vaidinamais personažais ir ką bendra su jais turi. Tai buvo neišsenkantis informacijos šaltinis ir sutaupė mums maždaug metus bandymų ir repeticijų. Vaikai pasižymėjo didele drąsa ir atvėrė man savo sielas. Dėl to ir jiems patiems buvo lengviau dirbti filmavimo aikštelėje. Kai iškildavo kokia nors problema, man pakakdavo pasakyti, pavyzdžiui: "Emma, toje scenoje labiau justi motiniškas Hermionos instinktas", ir ji jau žinodavo, ką turiu galvoje, nes pati man apie tai buvo rašiusi.

"Haris Poteris ir Azkabano kalinys"

Kadaise juokais sakėte, kad filme bus seksualinis motyvas…

Tame filme sekso knibždėte knibžda. Pasižiūrėkite filmą DVD, pabandykite sustabdyti kokį nors kadrą ir pamatysite daugybę dalykų (juokiasi). Filme yra aliuzijų į susižavėjimą, gimstantį tarp tų vaikų. Juk pagaliau jiems trylika metų. Iš tikrųjų scenarijuje viso to buvo daugiau, bet paskui aš perskaičiau ketvirtąją dalį ir pagalvojau, kad jei panaudosiu viską, ką esu sumanęs, pavogsiu dalį būsimo filmo, o tai nėra gerai.

Šiame filme buvo du berniukai ir mergaitė – tokia pat situacija kaip ir filme "Ir tavo motiną taip pat". Turiu pasakyti, kad kartais visa trijulė atrodė labai seksualiai. Buvo juntama įtampa, tačiau užuot slopinę ar skatinę paprasčiausiai leisdavome jai išsisklaidyti. Prašom nesuprasti manęs neteisingai, bet tai vis dėlto "Haris Poteris", o ne "Ir tavo motiną taip pat".

Naujame filme Haris yra piktesnis nei ankstesnėse dalyse. Kaip Jūs dirbote su Danieliu Radcliffe’u, kad pasiektumėte tokį efektą?

Kalbėjome apie problemas, potekstes ir kontekstus, bet taip pat ir apie "Harį Poterį". Iš "Hario Poterio" niekad nepavyks padaryti Franēois Truffaut "400 smūgių". Beje, paprašiau Danielio, kad pradedant filmuoti pasižiūrėtų "400 smūgių". Trylikametis, kuris jaučiasi įtūžęs ir ne savo kailyje, turi kažką ypatinga. Su Steve’u ir norėjome tai iš jo ištraukti. Tačiau vėliau, kai jau vyko filmavimas, suabejojau, ar ne per daug bus filme niūrios nuotaikos. Danielis mielai būtų ėjęs tuo keliu. Kartais net turėdavau jį drausminti ir priminti, kad Haris Poteris – tai simpatiškas trylikametis vaikas. Į kai kurias scenas jis stengdavosi įdėti tiek skausmo, kad būdavo jau net pavojinga. Kartą jis beveik apalpo.

Iš pradžių jį labai jaudino scena, kurioje turėjo verkti. Dirbome kartu. Pradėjau jam uždavinėti klausimus, į kuriuos jis reagavo emocionaliai, o kai buvo pasiekta aukščiausios įtampos akimirka, įjungėme kamerą. Pagalvojau: "Po velnių, negi kiekvieną kartą, kai filmuosime emocionalią sceną, reikės visa tai daryti?" Pasirodo, klydau. Kitą sykį pamačiau Danielį sėdintį kampe ir kalbantį su savimi. Jis išmoko pats pasiekti reikiamą emocinę būseną.

Jūsų filmo stilius skiriasi nuo dviejų ankstesnių. Jame daugiau ilgų kadrų, daugiau kameros judėjimo. Vaikų drabužiai labiau primena tuos, kuriuos matome gatvėje. Ką dar pakeitėte?

Kai abejojau, ar verta filmuoti "Azkabano kalinį", mane įtikino Guillermo del Toro. Tada kaip tik baigęs filmą "Ašmenys 2: kraujo medžioklė", jis pasakė, kad kartais reikia atsiduoti komercijai, nes niekada negali būti tikras, kad nesukursi savo geriausio filmo. Tai savojo ego apnuoginimas, labai įdomus kūrybinis procesas. Nekeitėme Hogvartso išorės. Mes gerbiame pavyzdžius. Tačiau pakeitėme, pavyzdžiui, mokyklines uniformas, kad normalūs vaikiški drabužiai būtų šiuolaikiškesni.

"Azkabano kalinys" yra niūresnis už pirmąsias knygas. Ar tai reiškia, kad ir filmas bus baisesnis už anuodu?

Jeigu ir taip, tai jis bent nebus toks žiaurus. Jame gal ir yra siaubo, tačiau nėra fizinės prievartos. Baisieji Azkabano sargai – labai abstraktūs. Jie ne tik minta pačiomis slapčiausiomis mūsų baimėmis, bet ir siurbia visus teigiamus jausmus. O tai – gana abstarakti baimės forma. Stengėmės sukurti filmą, kuris patiktų ir mažiems vaikams, ir paaugliams.

Kaip kūrėte tuos sargus?

Iš pradžių norėjau panaudoti judinamas vandens lėles. San Franciske gyvena toks nepaprastas lėlių meistras Basilas Twistas. Jis kuria povandeninį šou, primenantį labai gražų ir abstraktų šokį. Pakvietėme jį į Londoną ir surengėme keletą bandymų. Filmavome tą jo povandeninį baletą sulėtintai ir vėliau leidome įrašą atvirkščiai, nuo galo. Buvo išties įspūdinga, tačiau mums visiškai netiko. Todėl nusprendėme pasirinkti kompiuterinius efektus.

Ketvirtąjį ciklo filmą režisuos Mike’as Newellas. Nejaugi Jūsų nesudomino tęsinys?

Man pasiūlė filmuoti ketvirtąjį filmą, bet tai buvo neįmanoma. Ir neatsakinga, nes baigiamieji trečiojo darbai būtų sutapę su pasirengimu ketvirtajam. Be to, dabar noriu pabandyti visiškai ką kita.

Tačiau sutiktumėte kurti kurią nors kitą "Hario Poterio" dalį?

Greičiausiai taip, bet ne dabar ir ne po dvejų metų, ir net ne po trejų. Gal vėliau. Dabar norėčiau sukurti savąją "Mano pietūs su André" (Louis Malle’o filmas, kuriame save vaidina režisierius André Gregory – Red.) versiją, tik be Andrė ir be pietų.

Parengė Kora Ročkienė