Subtilios vokalinės muzikos vakaras

Edgaras Montvidas M. Raškovskio nuotr.

Birželio 15 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertavo Vilniaus festivalio svečiai – lietuvių tenoras Edgaras Montvidas ir pianistas iš Didžiosios Britanijos Simonas Lepperis.

Gausiai susirinkusi publika išgirdo rečitaliui pasirinktą kamerinės vokalinės muzikos programą.

Vilniaus festivalio tradicija – be garsių užsienio žvaigždžių, kasmet vieną vakarą skirti ir iškiliam Lietuvos atlikėjui.

Šį kartą klausytojų laukė susitikimas su tenoru Edgaru Montvidu, 2001 m. baigusiu Lietuvos muzikos akademijos profesoriaus Virgilijaus Noreikos klasę ir jau keletą metų dainuojančiu įvairiuose Europos ir JAV operos teatruose ir koncertų salėse.

2002 m. jis debiutavo Londono "Covent Garden" teatre, kur sudainavo Alfredo partiją G. Verdi operoje "Traviata". Šiemet tenoras De Grijė vaidmeniu (J. Massenet"Manon") pirmąkart pasirodė Frankfurto operoje. Artimiausius dvejus metus E. Montvidas čia bus dažnas svečias, jo planuose – vaidmenys W.A. Mozarto ir G. Verdi operose.

Birželio 15 d. Filharmonijos salėje dainininkas ir jo koncertmeisteris, anglų pianistas Simonas Lepperis, sulaukė anšlago. Nė vienos laisvos sėdimos vietos, pristatyta papildomų kėdžių, nemažai stovinčiųjų – visa tai rodė didžiulį klausytojų susidomėjimą.

Nors kūrybinis E. Montvido kelias visų pirma susijęs su opera, Vilniaus koncertui dainininkas pasirinko kamerinį repertuarą. Vakaro programoje skambėjo rinktinės E. Chaussono, F. Poulenco, F. Mompou, M. de Falla’os, F. Liszto, K.V. Banaičio dainos bei R. Soutullo–J. Verto, J. Serrano ir F. Moreno-Tórroba’os sarsuelos.

Atliekant visus kūrinius išryškėjo bendri abiejų scenos partnerių bruožai: skonis, subtilumas, meistriškumas. Tačiau bene didžiausias vakaro įspūdis – gilus muzikos stiliaus pajutimas ir įtaigus perteikimas.

Gana panašių savo muzikine kalba autorių kūryba buvo atskleista pabrėžiant individualius kiekvieno kompozitoriaus stiliaus bruožus: niūroką Chaussono jausmingumą dainoje "Le temps des lilas" ("Alyvų metas"), sunkiai tvardomą M. de Falla’os temperamentą cikle "Septynios ispanų liaudies dainos", patetišką F. Liszto emocionalumą cikle "Trys Petrarca’os sonetai", – beje, niekur neperžengiant tikrojo kamerinio muzikavimo ribų, skrupulingai atsirenkant tik būtiniausias išraiškos priemones, atskleidžiant visumą subtiliomis dinamikos, tembro, artikuliacijos detalėmis, išlaikant santūrią emocinę gamą.

Klausytojų simpatijas padėjo užkariauti ir E. Montvido sceninis įvaizdis, natūrali ir įtikinama laikysena, interpretaciją papildę saikingi vaidybos elementai. Visa tai liudijo gerą mokyklą ir tikrą profesionalumą.

Solistas scenoje – svarbiausia figūra. Iniciatyva visada jo rankose, o akompanimentas tėra paspirtis. Tačiau S. Lepperis, nors ir be galo atidus kiekvienai solisto dainuojamai natai ir atsikvėpimui, anaiptol neliko jo šešėlyje. Išgirdome visavertį vokalo ir fortepijono ansamblį, ypač įtaigiai skambėjusį atliekant de Falla’ą ir Lisztą.

Ovacijos koncerto pabaigoje inspiravo bisus: įžymiąją A. Lara’os "Granadą" ir Kavaradosio ariją iš G. Puccini "Toskos".