Keturioliktasis teatrinis "Kontaktas"

Scena iš spektaklio "Žemėn" W. Szabelskio nuotraukos

Pabaiga. Pradžia Nr. 619

Kaip danguje, taip ir ant žemės. Pasaulio teatras desperatiškai ieško šiuolaikinių pjesių bei dramaturgų, kurie, kaip suprantu, vis rečiau gimsta. Ko gero, nyksta ši profesija… Turbūt dėl to du žymūs rusų dramaturgai Aleksejus Kazancevas ir Michailas Roščinas Maskvoje 1998 m. įkūrė dramaturgijos ir režisūros centrą. Manau, jog režisūros ir dramaturgijos jungimas čia labai prasmingas: dramaturgas turi dalyvauti kūrybos procese, jis turi būti teatro žmogus. Tai patvirtina daugelio žinomų dramaturgų biografijos. Šiame centre, tarsi eksperimentinėje studijoje, bando savo jėgas pradedantieji – ir režisieriai, ir dramaturgai, ir scenografai. Yra jiems ko pasimokyti vienas iš kito. Torūnėje kaip tik ir pamatėme šio darbo rezultatus – nepaprastai originalų ir jaudinantį vaidinimą "Raudonu siūlu". Debiutuojančio režisierius Vladimiro Pankovo spektakliui vertinimo komisija skyrė trečiąją vietą. Mano supratimu, galėjo jis pretenduoti ir į antrąją.

"Raudonu siūlu" – labai vykęs ir absoliučiai netradicinis vaidinimas. Čia organiškai lydosi vaidybinė improvizacija, puikus aktorių dainavimas ir muzikavimas. Jie groja įvairiais instrumentais, net apsirengę kaip koncerto atlikėjai – juodi kostiumai, balti marškiniai, varlytė po kaklu… Kai vaidinimo pradžioje šis aštuonių žmonių orkestriukas pradėjo derinti savo instrumentus, apmaudžiai pagalvojau – kokį čia muzikinį opusą jie rengiasi parodyti? Tačiau palengva įsitrauki į spektaklį ir priimi žaidimo taisykles. Bet pirma noriu pasakyti, apie ką tas "Raudonu siūlu". Neįtikėtina, kaip šie jauni žmonės – šeši vaikinai ir dvi merginos – gali krimstis dėl visiškai nustekento rusų kaimo ir varganų jo gyventojų…

Nepastebimai it siūlo gijos (šįkart kruvinai raudonos) spektaklyje susipina kelios siužetinės linijos – nekalto vaikinuko žūtis nuo peilio dūrio kažkokioje tarpuvartėje ir etnografinė ekspedicija po Rusijos kaimus ieškant senų liaudies dainų. O iš esmės tai susitikimas su senutėmis, nepakeliamos buities nustumtomis į patį gyvenimo pakraštį, kurio jau ir gyvenimu nepavadinsi, su dar jaunomis prasigėrusiomis moterimis, su kalinių folkrolu, graudžiomis dainomis… Kaip lengvai visa tai vaidinama – štrichais, punktyrais, nenaudojant "forte"… Ir kaip nuostabiai dainuoja aktorės, ypač Olga Lapšina! Kaip ji vaidina tas Dievo ir pasaulio užmirštas būtybes – moteris iš Rusijos glūdumos, gūdžios provincijos. Kelios trumpos istorijos, bet netenki žado nuo jų tikrumo. Tai šiurpi rusiško kaimo agonija, priešmirtiniai traukuliai…

Tik įpusėjus vaidinimui supratau dar vieną sceninę metaforą: koncertiniai aktorių drabužiai – tai reprezentacinė pusė, vizitinė neaprėpiamos šalies kortelė, bet jų batai ir kelnių apačia – tarsi ištraukti iš purvo. Taigi – milžinas ant molinių kojų… Spektaklyje "Raudonu siūlu", regis, ryškėja naujos sceninės formos, nauja vaidybos maniera, net naujas žanras. Man ši dramaturgo Aleksandro Železcovo pjesė tapo didžiausiu sceninės tiesos atradimu: tik šitaip atvirai ir galima kalbėti apie laiką, kuriame gyvename.

Šiam rusų vaidinimui savo tonacija ir dvasia savotiškai artima ir lenkų teatro iš Liublino "Teatr Provisorium" parodyta Tadeuszo Różewicziaus pjesė "Žemėn". Lenkų spauda rašo, kad autorius ilgai neleido jos statyti, tarsi nujausdamas, kokios gali susilaukti reakcijos. Karo metais jam pačiam teko būti partizanu, tad ir pjesė – negailestingas kūrinys apie karo siaubą, nežmoniškas sąlygas, į kurias pateko nedidelis miške beveik sulaukėjusių karių būrys. Žmogaus prigimties deformacija, sugyvulėjimas T. Różewicziui, matyt, ir yra pats baisiausias ir žiauriausias dalykas. Turiu omenyje epizodą, kai saviškiai sušaudo žiauriose peripetijose nepasimetusį kovos draugą. Šio būrio egzistencija – ir baisi, ir nežmoniška, bet drauge ir absurdiškai juokinga. Autorius apsieina be herojų ir be postamentų; vargani, skarmaluoti partizanai spektaklyje primena kažkokias mistines miško dvasias. Jų kalba – keiksmažodžių tirados; jų mąstymas, reakcijos, tarpusavio santykiai leidžia suprasti, kaip alkis ir nuolatinis pavojus gali suluošinti žmogų. Ši groteskiška partizanų grupelė visur tamposi su savim gramofoną, iš kurio retkarčiais pasigirsta saldus lenkų dainininkės balselis, gūdžioje aplinkoje skambantis ypač juokingai ir keistai. Turi jie ir didžiulį gabalą skerdienos – jos rausva oda primena vyrams švelnų moters kūną… Žiaurus, juokingas, liūdnas, tikrai tragiškas groteskas, puikiai visų penkių aktorių suvaidintas, parodė stebėtiną šiuolaikinio lenkų teatro gyvybingumą. Deja, komisija jo deramai neįvertino. Ir dar. Viena šio spektaklio detalė verčia prisiminti Eimunto Nekrošiaus "Makbetą". Tie kariai-klipatos ant pečių velka ne tik savo kuprines, bet kiekvienas dar ir po storoką tašytą rąstelį. Tas pagalys jiems – ir savotiška atrama miegant, ir tiltas, kai reikia perbristi upę, ir kuolas palapinei, o gal net ir kryžius – jei žūtų. Vienas lenkų kritikas rašė, kad kartu su šiais kareiviais tarsi juda ir pats miškas…

Rusų "Raudonu siūlu" ir lenkų "Žemėn" pakankamai aukštai kilstelėjo festivalio vertybinę kartelę. Kitus spektaklius, keliančius įvairiausias gyvenimo problemas, galima būtų apibūdinti taip: arti tiesos, arba tiesos imitacija. Kodėl "arti"? Nes, mano supratimu, jų režisieriai, aktoriai ir scenografai kalba tarsi "puse lūpų", nesugeba rasti pusiausvyros, atskirti to, kas tikrai svarbu, nuo antraeilių dalykų.

Iš šių spektaklių išskirčiau nebent estų "Vanemuine" teatro parodytą "Bernard’o Marie Koltčso pjesę "Roberto Zucco", kurią yra statęs ir Oskaras Koršunovas.

Estų variantas – ypač tvirtos ir kietos Tiito Ojasoo režisūros pavyzdys. Pusantros valandos trunkantis energingas, veržlaus tempo reginys – tai išdegusių žmonių sielų klyksmas, nesustabdomas riedėjimas į pražūtį. Už borto atsidūrusius personažus, visuomenės autsaideių, režisierius patalpina į scenos centre sumontuotą didžiulį geležinį narvą. Jie – tarsi savo pražūtingų aistrų ir nuopolio įkaitai, primenantys laukinius nesutramdomus žvėris. Tiesa, narvo įvaizdis tapo jau beveik scenine kliše, tačiau jauni estų aktoriai savo personažus vaidina tiksliai ir aštriai, jų veiksmai – į taikinį lekiančios mirtinos strėlės. Bet juk taikinys – jie patys. Pirmą kartą Koltčso pjesės sceninis variantas man pasirodė toks priimtinas – be sentimentų ir psichologinių išvedžiojimų, rūstus, negailestingas. Zucco, kurį vaidina jaunas aktorius Tambetas Tuiskas, spektaklio pabaigoje tarsi įskrieja į Saulę ir suliepsnoja. Estai pelnė antrąjį festivalio apdovanojimą.

Torūnės Wilamo Horzycos teatras taip pat papasakojo vieną šiandieninio gyvenimėlio istoriją – pagal populiaraus rusų dramaturgo Nikolajaus Koliados pjesę "Merylin Mongoł". Rrežisierius Norbertas Rakowskis kuria slogią spektaklio atmosferą, kurios beveik neįmanoma ištverti. Butas, kuriame išprievartaujama jauna mergina Olga, vadinama Merylin, tiesiog pritvinkęs girtavimo, muštynių, kaimynų klyksmų ir keiksmų.

Tragišką gyvenimo deformaciją pjesės autorius ir spektaklio režisierius pateikia pasitelkdami ir sodrių komiškų, kone absurdiškų spalvų. Juokinga, bet dar labiau baisu. Spektaklio pabaigoje, kai siaubo apimta jaunutė Olga (ją puikiai dramatiškai suvaidino Julia Balsewicz) šaukiasi Dievo pagalbos, visas butas iš tikrųjų pradeda drebėti ir griūti… Gal tai išpranašautoji Žemės katastrofa? N. Koliada nemato kitos išeities.

Daug tikėjausi iš Belgrado teatro "Ateljė 212" spektaklio "Amerika, antroji dalis", nes jo autorę Biljaną Srbljanovič žinojau iš įdomių ir jaudinančių Rimo Tumino režisuotų "Šeimyninių istorijų" Mažajame teatre. Deja, nusivyliau. Autorė pasakoja apie serbų emigrantus, gyvenančius Amerikoje. Ne visiems jos herojams čia sekasi rasti laimę, darbą, gerovę. Nenauji motyvai apie išsvajotąjį rojų, kartais pražudantį čia atkeliavusius. Taip atsitinka ir pagrindiniam pjesės personažui Karlui – jis netenka darbo, draugų, prabangaus būsto ir pagaliau savęs… Man atrodo, režisierius, sukūręs spektaklį brazilų teleserialų dvasia, gerokai pagadino pjesę. Matyti, kad siekta paviršutiniško gyvenimo dangoraižių fone "efekto". Neįdomūs buvo ir aktoriai, simuliavę pietietišką temperamentą.

Iš festivalio konteksto išsiskyrė Miuncheno kamerinio teatro spektaklis "Kažkas čia dar turi ateiti", žinomo norvegų dramaturgo Jono Fosse pjesė trims aktoriams, – gal dėl savo kameriškumo, kiek paslaptingos nuotaikos, tą vakarą mus panardinusios į nuojautų, nepaaiškinamų meilės santykių sferą. Tačiau man pasirodė, kad režisierė Christiane Pohle nepakankamai įsiklausė į pjesės potekstes, nelabai patrauklūs buvo ir aktoriai, jų perdėm realistiška vaidyba. O pati pjesė – tiesiog žavinga. Joje juntamas paslaptingas Maurice’o Maeterlincko kūrinių dvelksmas, ypatinga įtampa ir vibruojanti atmosfera, nenusakomas vidinis nerimas. Meilėje trečias nereikalingas. Bet jis – tas nepažįstamas trečiasis – stovi tarp dviejų įsimylėjusiųjų keldamas nerimą, primindamas jausmų nepastovumą, žadindamas išsiskyrimo nuojautą… Tarp Jo ir Jos, atvykusių į ką tik nusipirktą namą, į neapgyvendintą erdvę kažkur Gyvenimo pakraštyje, tas trečiasis atsiranda namą pardavusio ir atėjusio susipažinti jauno vyruko pavidalu. Iš besimezgančių, vos vos ryškėjančių sudėtingų šių trijų žmonių santykių turėjome patirti (bet, deja, nepatyrėme) meilės laikinumo liūdesį.

Torūnės festivalis, pateikęs tiek įvairių spektaklių, pasibaigė. Perfrazuodama pasaką, galėčiau pasakyti: "Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, bet burnoj neturėjau…"