Nuotrauka

Henri Bergson

"Geriausiai atrodai tada, kai tau šauna į galvą mintis", – sako Johnas Malkovichius tingiai tęsdamas žodžius Jane Campion ekranizuotame Henry Jameso romane "Vienos damos portretas" ("The Portrait of a Lady", 1996). Šia fraze, regis, norėta pasakyti, kad mintis gundo pati savaime: kaip vizuali aliuzija į keistą etimologinį ryšį tarp gramatikos (grammar) ir žavesio (glamour), tarp griežto, niūraus mąstymo ir jo gundančio žybsnio, apčiuopiamos esaties. Juk joks kitas vaizdas nesužavės labiau nei akimirksnio, kai energija trykštančiame gyvenime sužėri mintis, nuotrauka.

Filosofas Henri Bergsonas, nufotografuotas 1927 m. atsiimant Nobelio literatūros premiją, nenumanė, kad fotoaparatas galėtų sustabdyti minčių srautą. Knygoje "Kūrybinė evoliucija" (1911) vidinį gyvenimą jis pateikė kaip grynos trukmės srautą, laiko tėkmę, visiškai nederančią prie sklerotiškų fotografijos pozų. Didžiausia filosofinė klaida, rašo jis, yra įsivaizduoti, kad mes suvokiame pasaulį kaip statiškų paveikslų, "nykstančios tikrovės nuotraukų", seriją. Tačiau fotografuojamas jis atsidavė formaliausiai, kokią tik įmanoma įsivaizduoti, studijos scenografijai ir pats buvo priverstas atrodyti kaip mažytis karikatūriškas filosofinės įžvalgos blyksnis. Apie ką jis čia galėtų mąstyti?

Simone de Beauvoir

Platono ola yra pirmoji filosofinė nepasitikėjimo vaizdais parabolė. Vėliau mąstytojai išmoko prisiderinti prie regimybių, atrado ryšį tarp dvigubo tamsaus proto kambario ir fotoaparato. Svarbiausia, kad tave "pagautų" reikiamu momentu: kai esi fotogeniškas, idėjiškas – kaip nuolat reprodokuojama Simone de Beauvoir arba intensyviai į ką nors stebeilijantis Ludwigas Wittgensteinas. Vis dėlto tam tikra ikonografija gali sukarikatūrinti filosofą, tad geriau jau neatrodyti per daug "kietam". Pavyzdžiui, Jacques’o Derrida garbanota ševeliūra, regis, atspindinti galantišką jo sakinių rafinuotumą ir yra tarsi akibrokštas prasčiau atrodantiems mąstytojams.

Jacques Derrida

Bergsoną, priešingai, suvaržė tipologijos; jis atrodo kaip garbus, svarbų postą užimantis žmogus, kokius fotografavo Augustas Sanderis, arba kaip sustingęs personažas iš Gerhardo Richterio kolekcijos. Bet ir prismeigtas kaklaraiščio smeigtuku, romiai patupdytas ant baltos apykaklės pjedestalo jis atrodo kiek šelmiškas, verčiantis prisiminti jo paties pateiktą komiškumo apibrėžimą (taip galėtų vadintis ir ši nuotrauka): "mechaniškumas, sujungtas su žmogiškumu". Turbūt tai – jo paslaptis: nepaisant iškrakmolyto iškilmingumo, Bergsonas vos tvardosi nesusijuokęs.

Pagal Briano Dillono straipsnį "Frieze" parengė A. N.