Klijuokime etiketes!

Jozef Sudek. Iš ciklo "Paprastas natiurmortas". 1950–1954 m.

Penkis mėnesius trukusio prezidentinio skandalo metu keli Rolandą Paksą gynę politikai nuolat kartojo frazę: "Na neklijuokime etikečių!" (šią retoriką natūraliai perėmė K. D. Prunskienės rėmėjai). Pastebėjau, kad jie tos frazės griebdavosi tada, kai pritrūkdavo argumentų ar tiesiog nebegalėdavo nieko atsakyti į R. Pakso veiksmų kritiką. Į kiekvienos politinių debatų laidos pabaigą ta frazė skambėdavo vis dažniau ir vis beviltiškiau… O gal tik man taip atrodė? Šiaip ar taip, tas nuolat pasikartojantis žodžių junginys ėmė kelti neaiškias abejones. Tai, žinoma, paradoksalu, nes nuolat kartojamas jis turėjo tapti paprasčiausia kliše, į kurią nebekreipi dėmesio, kurios nebegirdi kaip ir kiekvieno tuščio pasakymo. Bet su etikečių klijavimu taip neatsitiko. "Na neklijuokime etikečių" man netapo kliše. Ir kuo toliau, tuo labiau frazės įprastumą ir suprantamumą įveikė kažkoks vidinis (nežinau, ar glūdintis pačioje frazėje, ar manyje) prieštaravimas ir absurdiškumas, taip, tarsi frazė lyg kokia etiketė būtų pati priklijuota prie jai svetimo konteksto.

O ką gi turėtų reikšti tas "neklijuokime etikečių"? Žinoma, pirmiausia tai, kad etiketes klijuoti – blogai. Ištardamas nelemtąją frazę politikas bara savo priešininką, esą šis negerai elgiasi. Bet kodėl, leiskite paklausti, etiketes klijuoti blogai? Sakau, reikia patikrinti, koks skirtumas tarp daikto su etikete ir daikto be etiketės. O paskui jau viską bus galima pritaikyti politikams.

Taigi einu į parduotuvę. Ten – viskas su etiketėmis. Net jei koks daiktas iš pradžių pasirodo besąs be etiketės, kur nors, pavyzdžiui, kažkur apačioje ji priklijuota, o joje parašyta: "Vape techno-2 universalus aerozolis greitai ir efektyviai naikina tarakonus ir skruzdes. Poveikis žaibiškas ir ilgalaikis…" arba "117 Herbina Putos, 200 ml, sukurtos pagal ypatingai švelnią formulę, nedirgina jautrios galvos odos…" arba "Rudasis cukranendrių cukrus "Sun Sugar" yra pagamintas pagal senąsias Mauricijaus salos gyventojų tradicijas… Dėl šiame cukruje išliekančių smulkiausių cukranendrių dalelių organizmas gauna gyvybiškai svarbią ląstelieną, kuri užkerta kelią riebalų susidarymui…" arba "BALTIJOS/ Stiprus, tamsaus gintaro spalvos alus, pasižymintis ypač tiršta puta. Sodrus, saldokas, burnoje ilgai išliekantis karamelės skonis…" Burnoje jau renkasi seilės, liežuvis vaizduotėje jau liečia putą, pro jos tirštumą skverbiasi prie alaus skystimo, kuris teka manin, o galva išeina užtarnauto poilsio. Puikus dalykas tos etiketės. Bet gal vis dėlto blogai, kad jos užklijuotos? Gal jos kažką gadina?

Pabandykime mintyse nulupti visas šias etiketes, visus galimus užrašus ant šių, kaip įsivaizduojate, skirtingų pakuočių. Hmm… Tas storas, kresnas metalinis cilindrinis daiktas – aiškiai kažkoks purškiklis, anas plonas ir aukštas cilindras… taip pat kažkoks purškiklis, kažką purškia. Tik ką? Putas plaukams ar nuodus tarakonams? Brrrr…Na gerai, tiek to tuos cilindrus, labai jau technologiška, vienoda, sunkiai atpažįstama. Štai tas plastikinis maišelis – kur kas mielesnis akiai, apčiuopiamesnis. Taip, apčiuopdama pirštais įsitikinu, kad viduje – kažkokia biri, iš smulkių dalelyčių sudaryta substancija, pirštai tiesiog sminga į ją, bet neįklimpsta. Ir vis dėlto – saldi ji, sūri ar beskonė? Gal visai nevalgoma? O apie Mauricijaus gyventojų tradicijas ir organizmui svarbią ląstelieną, beje, UŽKERTANČIĄ KELIĄ RIEBALŲ SUSIDARYMUI, niekaip, jokiais savo ribotais pojūčiais negaliu sužinoti. Ak, alus…Jis neapvils. Karamelinis ar koks kitoks jo skonis, tirštesnė ar skystesnė jo puta, atgaiva gerklei ir poilsis smegenims vis tiek garantuotas. Vienintelis patikimas daiktas šioje beetiketėje parduotuvėje.

Bet palaukit. Juk pakuotė – irgi savotiška etiketė. Ji juk leido man apytikriai nuspėti, kokios rūšies daiktą čiupinėju. Juk susigaudžiau, kur purškikliai, kur kažkas biraus, o kur alus. Vadinasi, priklijavau etiketes… Ne, reikia veikti radikaliau. Atmesti ir pakuotes, nes išankstinės prielaidos, pakavimo klišės man jau iš anksto sufleruoja, ką turiu matyti, ir trukdo patirti daiktą pirmapradiškai. Bet juk neįmanoma, kad įvairūs purškikliai, cukrus ir alus parduotuvėje gulėtų be jokių pakuočių – viskas susimaišytų, būtų baisiausia netvarka. Ir kaip man, pirkėjai, reiktų tuos daiktus paimti? Na gerai, tarkim, viskas supilta į keturias visiškai vienodas stiklines. Įsivaizduoti sunkoka, nes niekada nemačiau purškiklių vidaus, t. y. kaip atrodo tarakonų naikinimo skystis ir plaukų putos, kol jie neišpurkšti. Gal jie atrodo visiškai vienodai? Tuomet padės kvapas. Tikiuosi, sugebėsiu pagal jį atskirti, kur nuodai, o kur švelni plaukų priežiūros priemonė. Žinoma, jei kvapai nebus dirbtinai sukurti ir sukeisti… Su cukrumi ir alumi paprasčiau. Bet ir vėl – kol neparagauji, tiesą sakant, alų sunku atskirti nuo, pavyzdžiui, arbatos ar net šlapimo. Kvapas? Jis ir čia gali būti dirbtinis, kas gi to nežino – kad priviliotų pirkėją. Taigi susiduriame su problema.

Jozef Sudek. Iš ciklo "Paprastas natiurmortas". 1950–1954 m.

Beetiketėje parduotuvėje, norint ką nors išsirinkti, tektų viską ragauti, kaip "ragaujama" kvepalų parduotuvėse. Gal iš pradžių ir patraukliai skamba, bet, kaip jau matėme, taip beragaujant galima skaudžiai nusivilti. Ką ten nusivilti – galima numirti. Žaibiškai ir ilgam. Beetiketė parduotuvė galėtų būti vienas tų košmarų, iš kurių atsibundi suprakaitavęs arba išvis negali atsibusti. Dešimtys tūkstančių stiklinių, ir visose kažkas yra, kažkas, ką reikia patirti empiriškai ir pirmapradiškai. Tu nori išgerti alaus ir viską, kas į jį bent kiek panašu, ragauji. Kiekvienas gurkšnis – kaip rusiška ruletė.

Metas atsibusti. Tikroje parduotuvėje viskas su etiketėmis. Todėl aš ne tik žinau, kad čia alus, o ten tarakonų skystis, bet ir (apytikriai) koks jo skonis, kokio tirštumo puta, kokio senumo tradiciją jis turi. Ir keletą paprastesnių dalykų: kokio stiprumo (tai tiesiogiai susiję su mano išsiilgtu smegenų poilsiu), kur pagamintas ir t. t. Gal kalbant apie alų tai ne taip jau ir svarbu, bet firmos pavadinimas ir nuoroda, kur daiktas pagamintas, daug apie jį pasako: ar ilgai tarnaus, ar gera jo kokybė (vienaip viekia daiktai, pagaminti Rusijoje, kitaip Kinijoje ar Vokietijoje). Gerai, kad yra tos etiketės. Tegul jos prilimpa kuo tvirčiau ir niekada nenusiklijuoja.

O politikai? Nejaugi mes juos turime pažinti kažkaip pirmapradiškai? Ilgai užtruktų – koks nors fenomenologas apie stiklinę, net ir be skysčio, galėtų parašyti ilgiausią traktatą. Mes gi teturime kelias savaites, ir ne visi sugebame rašyti traktatus. Bet svarbiausia, ar kada nors patiriame politikus pirmapradiškai? Akis į akį? Niekada. Juos geriausiu atveju transliuoja televizija, o ten jie papudruojami, nugrimuojami, mikrofonai pakeičia jų balso tembrą, ekranas išplečia pečius, kamera gali "nusisukti" (ar, priešingai, "atsisukti") kokiu nors nepatogiu momentu, viską galima surepetuoti, pakartoti, netikusias vietas iškirpti, kaip nori sumontuoti ir t. t. Kita vertus, ar gerbiami kandidatai į prezidentus per tą pačią televiziją nereklamuoja, kaip sakė vienas politologas, savęs kaip prekės? Jau net ir dainušką girdėjau apie "prezidentūrą su sparneliais". O kokia gi prekė be etiketės? Vėl teks grįžti į beetiketės parduotuvės košmarą? Ne, ačiū.

Todėl sakau: apie politikus, kaip ir apie visas prekes, mums reikia žinoti, kur, kieno ir iš ko jie pagaminti, kokiomis gamybos technologijomis, koks jų skonis, tekstūra, patvarumas, bet svarbiausia – ar jie naudingi, ar kenksmingi organizmui. Tai žinodami lengviau ir greičiau pasirinksime. Aišku, jei kas nors nepriklijuos melagingos ar kam kitam skirtos etiketės…