Erotiškas pavasaris

"Persona"

"Persona" (LTV, 29 d. 22 val.) - mano mėgstamiausias Bergmano filmas. 1967 m. sukurtas pasakojimas apie aktorę ir jos slaugę, kurios tarsi pasikeičia savo tapatybėmis, yra iki pat kaulų smegenų persmelktas totalaus nerimo. Kartu tai nepaprasto, tiesiog tobulo grožio filmas, regis, išnaudojąs visas nespalvotos juostos galimybes kurti nuotaiką, šviesą ir tamsą. Filmo siužetas ir pirmiausia pavadinimas (persona - kaukė, kurią dėvėdavo romėnų aktoriai) iškart panardina į tragiškas antikos temas. Garsią aktorę (Liv Ullmann) ištinka psichologinis šokas, ji atsisako kalbėti. Aktorė išvažiuoja užmiestin kartu su slauge (Bibi Andersson). Dabar tai - tik dvi moterys, kurios priverstos kęsti viena kitą. Slaugė kalba nuolat. Po truputį ji išpasakoja apie savo gyvenimą, erotinius išgyvenimus, nerimą. Kalbėdama ji tarsi atranda save. Tačiau kartu ir aktorę, nes jos reakcijos į slaugės išpažintis yra labai prasmingos. Nekalbėdama ji taip pat pasako daug dalykų, kurių anksčiau nenorėjo sau prisipažinti.

Moterų santykiai nuolat kinta. Pagarba, neapykanta, meilė. Dominavimas ir paklusimas. Keista trauka, skatinanti homoseksualias potekstes. Ir pagaliau visiškas susitapatinimas, kurį įrėmina garsiausias filmo kadras - į vieną vaizdą sulietos abiejų moterų veido pusės. Kartais net baisu: iš kur Bergmanas tiek žino apie moteris - jų baimes, jų kompleksus ?Ar iš tikrųjų tas moterų pasaulis yra toks? Šaltas, pripildytas skausmo, meilės siekimo, noro atrasti save ir kartu spengiančios tuštumos?

Tačiau šis Bergmano psichoanalizės seansas turi ir dar vieną prasmę. Tai filmas apie meno galią ir negalią. Filmo pradžioje trūkinėjančioje juostoje prasisuka kelių Bergmano filmų kadrai. Tai lyg režisieriaus abejonių ir tikėjimo liudijimai, nuslystantys į tamsą, tylėjimą, nebūtį, kuri yra visai šalia ir kuri yra absoliuti tamsa. Menas šiame filme taip pat yra beprotybė. Tai amžina abejonė, gimstanti susitapatinimo akte. Kinas - juo labiau, nes susitapatinant su ekranu ir išryškėja jo poveikio galia. Atvirai sakant, todėl ir nemėgstu įvairių kino eksperimentų, nes jų tikslas dažniausiai yra vienas - sugriauti tą susitapatinimą, gimstantį kažkur giliai nežinia kokiuose pasąmonės kloduose. Kinas - totali iliuzija, todėl jos nepatartina griauti.

Broliai Coenai, nors ir postmodernistiškai žaidžia senosiomis kino formomis bei stilizuoja archetipiškiausius klasikinio Holivudo motyvus, jų negriauna. Sakoma, kad jie nori sukurti savo "Mažąjį Holivudą" (tokį, koks Holivudas buvo savo šlovės metais) už jo ribų, kurdami savo stilingus ir nebrangius filmus. Ypatingą pagarbos duoklę jau seniai mirusiam kinui, jo stiliui ir išraiškos priemonėms bene geriausiai įkūnija jų filmai "Bartonas Finkas" ir "Žmogus, kurio nebuvo".

TV3 šiąnakt (25 d. 22.50) rodo Coenų 1990 m. filmą "Milerio kryžkelė", bene pirmąjį, išgarsinusį jaunųjų kūrėjų vardą Europoje. Po metų apie Joelį ir Ethaną Coenus prabilo didžiausias šių dienų kino mitų kūrėjas - žurnalas "Cahiers du cinema". Jis paskelbė "Milerio kryžkelę" didžiu filmu apie gangsterius, o kritikas Yannis Katsahanias optimistiškai pridūrė: "Kartu su broliais Coenais amerikiečių kinas ryžtingai įžengė į brandos amžių. Jau seniai buvo laikas!"

"Milerio kryžkelė" - tai lyg sapnas. Čia visko gali atsitikti. Likdami ištikimi 4-ajame dešimtmetyje susiformavusiam ir labai specifiškai amerikietiškam gangsterių filmų žanrui, broliai Coenai kartu kuria savotišką šio žanro pagerbimą. Paradoksas, bet jų filme seniai žinomos gangsterių istorijos įgyja tragedijos atspalvį. Suskamba net "Karaliaus Edipo" aidai. Pirmoji filmo frazė skelbia: "Tai filmas apie draugystę, charakterį, etiką". Paklausti, ar toks iš tikrųjų filmo siužetas, broliai atsakė: "Iš dalies taip. Visada reikia drąsiai pranešti, apie ką bus filmas" (Ethanas). "O dar sako, kad filmas - amoralus!" (Joelis).

Tiesiogiai į senus Holivudo laikus padės grįžti kitas filmas per TV3 - 1952 m. sukurta Henry Kingo juosta "Kilimandžaro sniegynai" (27 d. 12.20). Tai Ernesto Hemingway`aus apsakymo ekranizacija, dar vienas diskursas apie menininką. Šįkart tai rašytojas, besiblaškantis tarp Afrikos ir Paryžiaus, tarp artėjančios mirties ir prisiminimų apie didžiąją gyvenimo meilę. "Kilimandžaro sniegynai" - tvarkinga ekranizacija, išsaugojusi Holivudo žvaigždžių Gregory Pecko, Avos Gardner ir legendinės vokiečių aktorės Hildegardos Knef spindesį.

Kita miela seniena per TV3 (deja, joks kitas kanalas neužsima tokio pobūdžio masių švietimu, turiu omenyje senąjį Holivudo kiną) - Richardo Fleischerio "Bostono smaugikas" (26 d. 23.50). Tai tikrais faktais pagrįsta istorija, kurios herojus - žudikas maniakas, pasmaugęs net 11 aukų. Jį vaidina Tony Curtis, kuris man, matyt, visam laikui asocijuosis su žaviu muzikantu - persirengėliu iš filmo "Džiaze tik merginos".

Netikėtą istoriją apie vienišą trisdešimtmetę, nelabai sugebančią bendrauti su vyrais, papasakos Reinerio Kaufmanno "Vaistininkė" (Tango TV, 25 d. 22 val.). Filmas sukurtas pagal garsios detektyvų rašytojos Ingrid Noll romaną, o pagrindinį vaidmenį kuria populiari vokiečių aktorė Katja Riemann.

Dviprasmiškų erotinių situacijų nepristigs ir Franciso Vebero komedijoje "Uždarasis" (LTV, 26 d. 21 val.). Filmo išeities situacija labia šiuolaikiška: pagrindinis filmo herojus - kuklus buhalteris (Daniel Auteuil), sužinojęs, kad jį atleidžia iš darbo, nusprendžia nusižudyti. Tačiau naujasis jo kaimynas pasiūlo kitą išeitį. Buhalteris paskleidžia gandus, kad yra homoseksualus. Politiškai korektiškoje visuomenėje mažumų juk neatleidžia. Tačiau netikėta žinia turi ir kitą poveikį - staiga visi susidomi buhalteriu, net ir jį nuolat ignoruojąs sūnus. Buhalteris staiga ir pats sau pasirodo besąs įdomus žmogus. Paraleliai filme vyksta ir kita metamorfozė - chroniško homofobo ir macho (Gerard Depardieu) virtimas švelniu, į depresiją linkusiu vyriškiu.

Filmo moralas - paprastas: nebijokime būti tokie, kokių savęs net neįsivaizdavome (tai netaikoma tik politikams) ir gausime viską, apie ką net nesvajojome.

Dar vienas erotikos prisodrintas filmas - Deniso Jevstignejevo "Pasimylėkime" (LNK, 25 d. 22.20). Filmo herojus - nekaltas vaikinas, gyvenantis viename audringų seksualinių nuotykių kupiname Maskvos bendrabutyje ir svajojantis prarasti nekaltybę. Jo istorija nuolat susipina su jo draugų meilės nuotykiais. Kai kurie baigiasi tragiškai... Filmas - gyvas Rusijoje nugalėjusios seksualinės revoliucijos naujosios kartos portretas - gana sugestyvus, tačiau jam stinga to, ko stigo ir ankstesniems šio režisieriaus filmams "Limita" ar "Mama", to, ką pavadinčiau režisieriaus požiūriu, o gal net ir braižu.

Tradiciškesnių erotinių istorijų mėgėjams - Jane Austin romano "Mensfildo parkas" (LNK, 27 d. 22.10) ekranizacija, kurią sukūrė kanadiečių režisierė Patricia Rozema. Neturtinga mergina gyvena pas turtingą giminaitę. Ji neturi jokių šansų gauti gerą (suprask, turtingą) jaunikį. Laimei, Austin prozoje visada (o kartais ir gyvenime) atsiranda galimybių sulaužyti visuomenės konvencijas.

Jūsų - Jonas Ūbis