Jaunųjų metalo menas

Beata Zdramytė-Sietinšienė. "Dėžutė". 2002-2003 m. Kokoso riešutas, sidabruotas varis

Tarp VDA 210-ųjų metinių paminėjimui skirtų renginių - ir Telšių taikomosios dailės skyriaus Dizaino katedros Metalo meno studijos paroda Gintaro galerijoje. Pernai metalo specialybę baigė pirmoji bakalaurų laida - į mūsų meninį gyvenimą ateina Lietuvoje metalo specialybės aukštojo mokslo diplomus gavusi karta. Kaip Metalo meno studijos veiklą nušviečiančiame parodos kataloge rašo kuratorė Jurgita Ludavičienė, studentų kūriniai pasižymi "savita "telšietiška" maniera, ypatinga formų stilizacija [...], sunkiai apibūdinamas formų masyvumas, šiurkštumas, laužytos linijos, savotiškas konstruktyvumas, būdingas daugumai kūrinių, leidžia iš karto identifikuoti jų "priklausomybę" Telšių meno mokyklai". Aš gal kiek kitais žodžiais apibūdinčiau vyraujančią metalo meno sampratą, bet rūpi ne apibūdinti, o surasti reiškinio priežastis. Be abejo, metalo menas - ne vien papuošalai, bet ir mažoji plastika, indai, stalo įrankiai, kalvystės dirbiniai, įvairios technikos ir medžiagos. Kita vertus, paminėjus metalo meną iš karto pagalvoji apie juvelyriką - šiuolaikinėje dailėje labiausiai paplitusią metalo meno sritį. Į papuošalų kūrimą Telšiuose, manyčiau, žvelgiama labiau dizainerio nei juvelyro akimis: svarbiausia - konstrukcija ir funkcionalumas. Papuošalas konstruojamas ieškant galimybių kaitalioti jo dalių tarpusavio padėtį: detalės sujungiamos šarnyrais, žiedų akys ar segės segmentai išimami ar įstatomi. Pagal principą "keli viename" du ar tris papuošalus galima nešioti atskirai arba kaip dėlionės detales sujungti į vieną; papuošalą siūloma saugoti ir demonstruoti padėjus į dekoratyvinį stovą, kuris, ir tuščias palikęs, yra savarankiškas daiktas. Dėmenys, iš kurių "sukonstruojamas" papuošalas, yra ne vien tūriai, formos, bet ir medžiagų savybės. Metalo "kietumas" ieško priešpriešos arba santarvės su gintaro "klampumu", prasčiokišką veltinio kilmę atliepia primityviai padirbintas sidabrinis aprėminimas. Pastaruoju metu į papuošalo kompoziciją "įjungiamas" kūnas. Iš grandelių sunarstytos apyrankės, vieliniai rūbai - papuošalai savąjį pavidalą įgauna atsidūrę ant kūno. Manau, kad papuošalą konstruojantis dailininkas sutelkia dėmesį į dirbinio pavidalų keitimo ir įvairių funkcionavimo variantų paieškas. Ar nelieka antrame plane visais laikais ir dabar juvelyrikai svarbi nuostata, kad papuošalas skirtas žmogaus saviraiškai, jo įvaizdžiui formuoti? Stengdamasi įvardyti skirtumą tarp "dizaineriškai" ir "juvelyriškai" suprasto papuošalo, prisiminiau Sigito Virpilaičio "priekūnių" atsiradimo priežastį: "Sumanymas gimė iš kartą jam šovusio klausimo, kas būtų, jeigu dėl kokių nors priežasčių - politinių, religinių ar kitų - žmogui būtų uždrausta puoštis? Veikiausiai jis gana greitai surastų būdų, kaip tą poreikį patenkinti paprasčiausiomis priemonėmis - imtų ir prisitaikytų kokius nors daiktus nešioti." (R. Pileckaitė). S. Virpilaitis idėją apie šį poreikį perteikė konceptualiai išgryninta papuošalo, kaip žmogaus kūno tąsos - jo rankos ar ausies, - metafora. Ji iškalbingai akcentuoja papuošalo žmogišką, net intymią dimensiją, kuriai pajusti reikia ypatingos juvelyro talento gyslelės. Nenorėdama mistifikuoti juvelyro talento sakau, jog jam ugdyti, brandinti svarbūs tradiciniai pagrindai. Ar Telšiuose jie stiprūs, parodys ateitis.

Į parodą žvelgiau stengdamasi neakcentuoti, jog tai, kas joje rodoma, yra vienų ar kitų mokymosi užduočių įgyvendinimas. Nesistengiau išrinkti, tarkim, lyderių tarp papuošalų, dekoratyvinių daiktų ar objektų. Įsidėmėtinų kūrinių ieškojau visoje ekspozicijoje. Beatos Zdramytės-Sietinšienės kūrybinėje biografijoje (apie biografiją jau galima kalbėti, nes 2000 m. dalyvauta tarptautinėje trienalėje "Possession" Taline, pernai konkursui "Gintaras interjere" pateikti kūriniai man pasirodė vieni iš geriausiųjų) atsiradę dirbiniai iš sidabro grandelių ir gintaro liudija lietuvių juvelyrikoje beveik nematytos vizualiai "perregimo" metalo dermės su skaidriu gintaru sėkmę. ("Objektas - segė", apyrankės). Kad išmokstama sužaisti daikto sandaros logika, patvirtina Asta Šimkevičienė: pavyzdžiui, į ritinėlį sukamas sidabro lakštas "elgiasi" taip, tartum būtų popierinis, t.y. atsivynioja, šone užsiriečia ("Segė"). Taip pat ir Mindaugas Šimkevičius - jei jau pina kasą iš vielelės, tai imasi supinti ir iš tikrų plaukų, o kadangi kasoms vieta ant galvos, tai dailininko supintosios tampa kabančiais auskarais. Iš Dainiaus Narkaus darbų išskirčiau gana taikliai pritaikomumą parodijuojantį "Objektą - žiedą", iš Vitos Pukštaitės objektų - stilistiškai santūresnį trečiajį. Išradingas ir žaismingas yra Šarūnės Vaitkutės papuošalus į objektą sudedantis "4 in 1". Laura Kavaliūnaitė, šiemet savo kūrybą eksponavusi Gintaro galerijoje, pristatoma bakalauro darbu - rūbų-papuošalų komplektu. Jurgitos Čiutaitės tyčiom "negrabaus" darbo indelis kvepalams, Sandros Malaškevičiūtės "negražiai" pasendintas indas - kiek ironiškos nostalgijos pavyzdžiai, o Agniaus Pociaus "Kaukės" - neslepiamo romantinio žavesio. Prarastojo tobulumo ilgesį subtiliai išreiškia "archeologinį" motyvą naudojanti Oksana Čepeliuk. Saikingumas ir stilingumas būdingas Eglės Čėjauskaitės ir Stanislovo Šidiškio indams, Jurgitos Erminaitės kaklo papuošalui. Gretindama šiemetinę telšiečių parodą su pernykščia, vykusia M. Mažvydo bibliotekos salėje, neabejoju - augama ir tobulėjama.