"e-muzikos" viruso (ne)galia

Petri Kuljuntausta ir Juhani Liimatainen

Balandžio 9-16 d. Vilniuje vyko 10-asis naujosios muzikos festivalis "Jauna muzika". Pernai pasigavę "e-muzikos" virusą, festivalio rengėjai šiemet jį platino dar intensyviau ir gausiau. Elektroninei ir elekroakustinei muzikai skirtame festivalyje ištisą savaitę klausytojams kas vakarą buvo suleidžiamos įvairaus galingumo el. kūrybos dozės. Visas jas išbandyti pasiryžo toli gražu ne kiekvienas prisiekęs šiuolaikinės muzikos gerbėjas. Žvelgiant iš šalies, ryžtas surengti tokį el. muzikos maratoną antri metai iš eilės kėlė įtarimą dėl prasmės bei tikslingumo, o ir dėl paties renginio kokybės - ar įmanoma savaitę užtikrinti el. srovės galingumą ir veiklumą, juo labiau ar realu jos poveikį tolygiai atlaikyti? Tas klausimas (o ir tai, kad šiemet el. metraštininkų-savanorių "7MD" neįperka) ir paskatino prieštaraujant jausmams atsiduoti "e-muzikai". Didelio malonumo tas nesuteikė, bet smalsumas buvo patenkintas - visa žadėta programa gan dinamiškai įgyvendinta (gal tik festivalio klubo "Café Jazz&Rock" veikla "šlubčiojo"), klausytojų ir stebėtojų netrūko, el. šoko neigiamų padarinių, berods, nieks nepatyrė, o įvairialypė patirtis ir informacija, ją atsijojus, manau, kiekvienam "e-muzikoje" apsilankiusiam tapo savaip prasminga. Ir dar - jau pernai išgarsintas klastingas ir į "ligonių" gretas įtraukiantis el. virusėlis pasirodė ne toks jau pavojingas, ir po vakarinių "e-muzikos" dozių rytais didžiausias malonumas buvo ausis palepinti akustinių garsų harmonija.

Kai kurie per sietelį perkošti festivalio įspūdžiai jau grimzta užmarštin, tad bendra panorama atminty trūkčioja lyg ekrane ritmiškai mirgantys el. vaizdeliai. Programa buvo gan solidžiai tarptautiška, festivalio dalyviai atstovavo Rusijai, Suomijai, Švedijai, Austrijai ir Lietuvai. Koncertai, vykę bendravimui ir naujiems potyriams ypač gerai nuteikiančioje Tolerancijos centro salėje (puikus festivalio rengėjų atradimas!) ir Nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje, buvo sumaniai išdėstyti kontrastų gretinimo ir dramaturgiškai kylančios kreivės principu (tą galima buvo pastebėti apsilankius bent keliuose koncertuose). Labiausiai prisiekę festivalininkai po koncertų dar įsi(ar išsi?)elektrindavo festivalio klube, kur parodyta ir specialių programų, iš kurių bene daugiausiai smalsuolių ir "sirgalių" sutraukė Berlyno "MaerzMusik" festivaliui sukurtas bei, pasak "e-muzikos" rengėjų, puikiai įvertintas bendravardžių Linų - Rimšos ir Paulauskio - projektas "E-sutartinės Party". Klube pristatyti ir Giedriaus Svilainio, Marto B., Deivido Zvonkaus, Artūro Bumšteino, Normanto Ulevičiaus, Mario Bazanovo ir kt. klubinės el. muzikos kūrinėliai.

Naujausioms rusų elektroninės muzikos tendencijoms atskleisti buvo skirta įrašų kompanijos "Electroshock Records" audiovizualinė akcija. Kompanijos prezidentas kompozitorius Artemijus Artemjevas trumpai pakomentuodamas pristatė V. Sivero, S. Kreiči, A. Karpuchino, A. Pereslegino, R. Stoliaro, savo bei tėvo, garsaus rusų kompozitoriaus, kurio vardą daugelis sieja su el. ir filmų muzika, - Edvardo Artemjevo kūrybą. Bene pusę programos sudarė bandymai el. muziką jungti su įvairiai perkarpyta (montuojant atskiras scenas, sulėtinant vieną fragmentą, pagal muzikos ritmą virpinant vaizdą, įtraukiant kompiuterinės grafikos efektų ir t.t.) kino klasika (K. Russellas, S. Kubrickas, B. Bertolucci, M. Antonioni ir kt.). Įdomu. Tačiau originali kūryba lieka originali, tad kur kas gyvesnių reakcijų sulaukė saviti, gan efektingai ritmiškai be "karpinių" sukomponuoti darbai. Ypač įsiminė A. Pereslegino "Psalm #5", A. Artemjevo "Mingo dinastijų paslaptys", R. Stoliaro "Meditacija" ir E. Artemjevo "Miražas".

Suomių el. muzikai atstovavo Petri Kuljuntaustos ir Juhani Liimataineno pristatytas projektas "Šiaurės pašvaistės paslaptis". Literatūrinis šio projekto pristatymas žadėjo įdomių potyrių - "jie skraidins klausytojus į kosminį garsų peizažą, naudodami unikalius Unto Laine`s padarytus Šiaurės pašvaistės įrašus bei palydovų įrašytus už šviesmečių užgimusius garsus..." Įvairūs traškesiai, švilpesiai, šnaresiai ir dar bala žino kas turėjo virpinti vaizduotę. Ir jei šioji nuo "kosminio šalčio" nesustingo, tai efektas - labai savitas.

Austrai Pita (Peteris Renbergas) ir Pure (programoje nurodytas tik slapyvardis) bei "Mego" įrašų leidykla pristatė Austrijos el. muzikos projektą (kuratorė - S. Niedermayr). Nuotaikingas videoklipų rinkinukas iš "Mego" kolekcijos atspindėjo garso ir vaizdo žaismės įvairovę: nuo ritmiškos efektingai "trūkinėjančių", virpančių kadrų jungties, kaleidoskopiškų ornamentinės grafikos žaidimų iki šmaikščiai "surežisuotų" Stokholmo gyvenimo atspindžių. Imponavo išties profesionalus požiūris į muzikinį garso ir vaizdo derinį. Toliau sekė sunkiasvorė Pitos ir Pure el. muzikos injekcija: elektronika, triukšmas, virtualių instrumentų virtuozerija, daug decibelų... Ne itin stipraus imuniteto klausytojus pjaustymo metalo pjūklais ar panašius garsus primenantys efektai po truputį "pjovė" iš salės. O azartiškiems fanams buvo ko pasisemti - parodytos įvairiausios eksperimentų su elekroniniu garsu galimybės.

Entuziastingas šiuolaikinės muzikos interpretatorius, švedų saksofonininkas Jörgenas Petterssonas, padedamas garso dizainerio Anderso Blomqvisto bei Gotlando pučiamųjų kvinteto, projektu "eSax" pristatė ne tik spalvingą savo šalies kompozitorių K. Torstenssono, M. Samuelsson (jos "Vilko akyje" ilgam įstrigs atminty dėl originalios idėjos vilkų staugimo įrašą panaudoti kaip atspirties tašką, saksofono partijos el. pagrindą), K. Olofssono, T. Zwedbergo, R. Enströmo bei F. Edo elektroakustinės muzikos kūrinių panoramą, bet ir atliko Antano Kučinsko "Arabesque" (kūrinys parašytas Švedijos koncertų instituto "Rikskonserter" užsakymu ir realizuotas "ALPHA" studijoje Visbio tarptautiniame kompozitorių centre) pasaulinę premjerą. Šis arabiškų intonacijų dvelksmu dekoruotas el. opusas, o ir savo ruožtu visą koncertą žavėjęs ypatingas saksofonininko meistriškumas ir artistiškumas, sulaukė emocionalaus publikos palaikymo. Be kita ko, įpusėjusio festivalio el. įtampai sumažinti labai tiko Gotlando pučiamųjų kvinteto koncertas, kuriame skambėjo akustinė naujoji švedų muzika.

Pita (Peter Renberg)

Solidžiam saksofono benefisui giminingas buvo Lietuvos violončelininko Mindaugo Bačkaus pristatytas unikalus elektroakustinės muzikos projektas "eCello". Simpatijų keliančios violončelininko profesinės ambicijos po šio koncerto, ko gero, išprovokuos dar ne vieną premjerą. Jo pasirodymas priminė, kokia vis dėlto svarbi gyvo atlikėjo įtaigos galia. Greta M. Gordono bei C. Vine`o kompozicijų, skambėjo trys šiųmečių kūrinių premjeros - Lietuvoje gyvenančio ir kuriančio italo Lucos Pavano "Nakties žiburiai", Algirdo Martinaičio "Rojaus paukščių" (1981) nauja versija ir Gintaro Sodeikos "Al Samoud". Visų pavadinimai neklaidingai nukreipia atitinkamų aliuzijų link. Natūraliais ir sintetiniais garsais perteikiamos žvaigždžių šviesos, paukščių giesmės ir ... pasitelkiant dar ir teatro galias - trumpo nuotolio balistinės raketos "Al Samoud" veiksmas bei jo sukelti padariniai. Įvairiausių efektų prisodrintą (kartkartėmis gal net perkrautą?) "Al Samoud" kartu su M. Bačkum gyvai atliko gausią mušamųjų (įtraukiant ir fortepijoną) artileriją valdęs bei duetu šventą raštą "interpretavęs" Arkadijus Gotesmanas. Ir kūrinį, ir atlikėjus publika įvertino ovacijomis.

Visa festivalio lietuviškos el. muzikos panorama buvo itin marga - įvairūs braižai, polinkiai, sumanymai. Regis, kiekvienas, pretenduojantis į el. muzikos erdves, nepraranda galvos ir laikosi savo stiliaus. Specialiais "eLit 1" ir "eLit 2" projektais pristatyta lietuviškų premjerų mozaika tuo ir buvo įdomi, žaisminga, patraukli. Į muzikų gretas nepabijojusių stoti Dariaus Čiutos ir Orlando Narušio kompozicijos savitai pinamais el. garsais ir vaizdiniais perteikė virtualios erdvės pojūčius, O. Narušio kūrinys taip ir vadinosi - "Erdvės transformacija". D. Čiūtos ir Arūno Gliaudžio "(x) pločio, (y) ilgio ir (z) aukščio" vaizdo komponavimo idėja - žaidimas interjero detalėmis - pasirodė gimininga Ryčio Mažulio "Komos kanono II" vaizdinės dalies esmei, tik pirmajame kūrinyje vaizdas lydi muziką gana statiškai, o antrajame atitinka tono devintadaliais judančio garso virpesius. Antano Jasenkos "Electronic sutartinės" atskleidė kiek neįprastą - individualistinį - požiūrį į šį itin specifinį (kolektyvinį!) lietuvių folkloro žanrą. Gyvas ir įrašytas sutartinių skambesys (giedojo grupė "Trys keturiose"), elektronika "suvirinamas", lydomas ir skaidomas, iki šaižumo užgožiamas ar jos tiesiog "suryjamas", tampa lyg ir susitarimo su savimi priemone. "Aš" ir įvairūs autoportreto segmentai apžaidžiami ir videoekrane (vaizdą kūrė L. Garbštienė ir A. Bumšteinas). Visą medžiagą jungia esminė judančio laiko idėja.

Apie judantį, kintantį laiką, tik smagiai, ironiškai filosofuodamas "Trijuose natiurmortuose su Lietuva" svarstė Giedrius Kuprevičius (kompiuterinė grafika - E. Ryklys, garso inžinierius - P. Sluškonis). Po stilingai humoru patirštinto trijų dalių būties-nebūties apmąstymo sekė konceptualiai "sukonstruotas" Vytauto V. Barkausko filosofinis pasamprotavimas šia ir kartu tikėjimo pasaulio harmonija tema. Tikėjimo pranašu kūrinyje "Elektroninė kompozicija Nr. 6 "Credo" tampa čiauškantis vaikas (balso įrašas). Skirtingos laiko ir tradicijų sampratos gana netikėtai sugretintos Vytauto Germanavičiaus ir Gintauto Trimako projekte. Kūrinys "Peng Chau" mušamiesiems, tibeto ragui, fonogramai ir videoinstaliacijai, būtent dėl pastarosios, tapo savotiška klausytojų reakcijos į neva rytietišką muzikinį ritualą provokacija - į gyvą el. muzikos ir vaizdo žaidimą buvo įtraukti visi.

Iš įvairaus pobūdžio bandymų sukurti vieną el. garso ir vaizdo kūrinį švara, profesionalumu, muzikaliai ritmišku judėjimu išsiskyrė į el. muzikos specifiką itin besigilinančio Vytauto V. Jurgučio opusas "SU60". Būtent čia ritmų ir faktūrų kontekstai iš tiesų sutarė. Viso festivalio kontekste XVIII a. muzikos stiliaus ir elektronikos deriniu išsiskyrė Arūno Dikčiaus opusas "Elementai" septinstygei violai da gamba (griežė Darius Stabinskas) ir fonogramai pagal J.-F. Rebelio (1666-1747) "Les Elemens". O festivalį pabaigęs teatrališkas Šarūno Nako multimedijinis performansas aktoriams, muzikantams ir įrašams "Aš buvau nušautas" tapo simboliniu visos savaitės el. smūgių ir griausmų žaibolaidžiu. Sapnų, filmų, knygų, muzikos, aplinkos ir kitų garsų nuotrupomis grįstas "šnakiškas" kūrinys netikėtai išsirutuliojo į instrumentinį ir vokalinį "aleliuja" - personažai, pritariami kuopelės džiaugsmingai nusiteikusių žiūrovų, giedojo: "Viskas bus gerai...". Optimistiška pabaiga.