Tradicijos ir emocijos

Arvydas Martinaitis. "Nepalikite savo gėrimų be priežiūros"

Kovą ir balandį Molėtų galerijoje "Akcija M" veikia jaunųjų dailininkų piešinių paroda "Alfa". Dauguma autorių yra tik baigę Vilniaus dailės akademiją, keli dar studijuoja, tačiau jie visi - jau gana ryškios asmenybės, dalyvavę ne vienoje parodoje. Greta jų savo piešinius eksponuoja menininkės Ina Budrytė ir Viktorija Daniliauskaitė. Tai, kad jų darbai iš esmės nesiskiria nuo jaunųjų kolegų piešinių, liudija ne tik jaunatvišką lietuvių grafikos klasikės Daniliauskaitės kūrinių charakterį, bet ir ateinančiųjų brandą.

Parodos kuratorė - tapybos studijas baigusi Aistė Gabrielė Černiūtė. Studijų metais menininkė buvo suorganizavusi parodas "Autoportretai", "Žmogaus kelias". Daugelis "Alfos" dalyvių savo kūrybinį kelią taip pat pradėjo nuo jų. Pastaruoju metu jaunieji tradicinės meno kalbos atstovai surengė nemažai parodų ("Piešinys kaip dienoraštis", "Mafija", "Piktoji karta"), kuriose bandoma pateikti alternatyvą šiuolaikinio meno techniškumui ir racionalumui. Reikšmingas yra tų parodų konceptualumas. Praėjusį dešimtmetį tradicinių išraiškos priemonių neretai buvo atsisakoma būtent dėl jų tariamo nekonceptualumo. Šiose parodose kaip didžiausia vertybė akcentuota tradicija, o kūrybos įkvėpimo šaltiniu laikyti jausmai. Ši paroda - ne išimtis. Sąsajos su tradicinėmis išraiškos priemonėmis ir emocijų svarba akivaizdi parodos koncepcijoje - pasak kuratorės, sąvoka "alfa" reiškia ir piešinį, kaip kūrybinio proceso preliudiją, ir kiekvieno dailininko mintis apie pradžių pradžią.

Plastiniu požiūriu paroda labai įvairialypė. Tiesiog akivaizdus kiekvieno autoriaus priklausymas vienai ar kitai specialybei. Dauguma autorių - tapybos katedros absolventai. Todėl parodoje dominuoja ekspresionistiškai tapybinis pradas. Piešiniai eskiziški ir deformuoti. Kompozicijose akivaizdus nuo arsininkų laikų lietuvių tapyboje pamėgtas primityvizmas. Tekstilę baigusios L. Šaduikytės piešiniuose juodų linijų raizgalynės panašios į veltinio struktūrą. Iš smulkių gabalėlių sudurtos nemažo formato kompozicijos taip pat primena antklodes. Skulptūrines M. Mockaus ar M. Zavadskio studijas demonstruoja jų darbų konstruktyvumas. D. Katinaitės kompozicijoje esama aliuzijų į Freskos-mozaikos katedroje vertinamą monumentalumą bei dekoratyvumą.

Savo prisirišimą prie tradicinių vertybių jaunieji dailininkai deklaruoja sekdami ne tik lietuviška mokykla, bet ir pasaulinės dailės analogais. Pavyzdžiui, esama sąsajų tarp makabriškų, daugybe fantastinių būtybių pripildytų Boscho ir A. Martinaičio kompozicijų. Ligoninės Naujojoje Vilnioje interjerus fiksuojantis R. Gritėnas atvirai žavisi van Goghu. Tai liudija ne tik siužetas, bet ir ekspresyvūs, vibruojantys tušinuko štrichai. Štampavimo, tiražavimo principais sukurti M. Zavadskio darbai artimi popmenui. Ironišku manipuliavimu įvairių ideologijų simboliais jis primena Warholą. A.G. Černiūtė įkvėpimo semiasi iš XIX a. prancūzų tapybinio romantizmo mokyklos. Jos anglimi sukurti peizažai nėra tik paprasti gamtos vaizdai - jie panteistiškai demonstruoja subjektyvių išgyvenimų dramą. Romantizmo įtaką taip pat liudija biblinės temos, kapinių, apleistų bažnyčių ikonografija. Skandinaviškai atšiauriose J. Dambrauskaitės pastelėse matyti susidomėjimas priešistoriniais olų piešiniais. Taigi tradiciją autoriai suvokia labai skirtingai - nuo senovinio meno iki postmodernizmo klasikos.

Toks pat neapibrėžtas parodoje yra piešinio statusas. Tai ne vien grafinėmis priemonėmis atlikti kūriniai, bet ir akvarelė, net tapyba. Piešinys suvokiamas kaip jautriausiai emocines būsenas fiksuojantis artefaktas. O atlikimo technika - antraeilis dalykas. Piešinys atlieka dienoraščio, išpažinties, atviro monologo vaidmenis. Todėl emocinės būsenos parodoje iškeltos kaip didžiausia vertybė. Šiuo aspektu jaunieji kūrėjai lenkia net vyresniuosius savo kolegas, kurių pėdomis ištikimai seka. Autoriai atvirai kalba apie labai intymius jausmus: destruktyvią melancholiją ir ironiškai abejingą žvilgsnį į aplinką, aistringą meilę bei sentimentalų prisirišimą prie savo kūdikio. Esminis stipriausių parodos darbų bruožas yra kelių visiškai priešingų jausmų koegzistencija. Pavyzdžiui, skeptiškai intelektualios M. Zavadskio polietileninės kompozicijos popmeno standartų fone atrodo egzaltuotai naivios. Jos primena šiltas pūkines antklodes, demonstruoja autoriaus sentimentus jaukiai namų aplinkai. Alkoholinėse A. Martinaičio vizijose balti ilgaausiai kiškučiai atrodo tarsi atkeliavę iš vaikiškų knygelių. Tarp brutalumo ir naivumo balansuojama I. Budrytės, A.G. Černiūtės, R. Gritėno, L. Šaduikytės darbuose.