Muzika

Dvasinės atgaivos vakaras

Nacionalinio simfoninio orkestro ir klarnetininko Håkano Rosengreno koncertas

Margarita Dvarionaitė

iliustracija
Håkanas Rosengrenas ir Robertas Šervenikas
M. Raškovskio nuotr.

Balandžio 12 d. koncertas Nacionalinės filharmonijos salėje prasidėjo vienos dalies kūriniu "Aisbergas". Tai - neabejotinai ryškūs jaunos kompozitorės Ramintos Šerkšnytės simfonizuoti poliariniai gamtovaizdžiai. Nesąmoningai ne vienam klausytojui jie sukėlė tragiškojo "Titaniko" likimo asociacijas.

Turbūt autorė savuoju "Aisbergu" neketino perteikti "Titaniko" istorijos ir lemties. Greičiausiai įspūdžiai, patirti stebint šiaurės ledynų vaizdus, ją skatino vienišo "Aisbergo" išpažintį perkelti į partitūrą.

Kūrinys - rūstus, didingas, kuprotų ledynų, žvarbaus šalčio įvaizdintas. Jį įspūdingai puošia varpų garsų intarpai.

Nerimastingi varpų dūžiai, sukeliantys šermenų dvelksmą, turbūt ir prisideda prie nuskendusio laivo atminimo. Bet ši asociacija kūrinio nesumenkina, priešingai - priartina prie ledynų pasaulio realybės.

Gal kompozitorė šiuo metu dar neišsiskiria konkrečiu savo individualumu, bet ateity, be abejo, išryškės jos bruožai, suskambės jos pačios muzikos žodžiai.

Pasaulinio lygio klarnetininką Håkaną Rosengreną tegalima pakomentuoti citatomis programėlėje:

"Nuostabu, kai virtuoziškumas ir meninė individualybė sudaro vienumą";

"Rosengrenas užbūrė publiką grojimu perteikdamas intymumą, brutalią jėgą ir fantastišką virtuoziškumą";

"Rosengrenas susilieja su savo instrumentu ir dvasiškai, ir fiziškai".

Audringi pasisakymai apie atlikėjus raštu ar žodžiu ne visada atitinka tiesą. Bet H. Rosengrenas teisėtai pelnė ryškiausią aurą, kurią jam priskiria viso pasaulio spauda ir svarbiausi vertintojai - klausytojai.

Solistas atliko klasikinį koncertų salėse gan retai skambantį suomių kompozitoriaus Bernhardo Crusello (1775-1838 m.) koncertą klarnetui su orkestru.

Kūrinio skaidrumas ir H. Rosengreno tobula interpretacija pribloškė salę. Tokį pat įspūdį paliko ir I. Stravinskio (1882-1971) miniatiūra, solisto atlikta bisui. Šio deimančiuko humorui neatsispyrė ir H. Rosengrenas: salėje nesusilaikyta nuo plačių šypsenų.

Po pertraukos skambėjo nemažiau įspūdinga S. Prokofjevo Penktoji simfonija. Ji taip pat žiburiuoja humoru ir trykšta gyvybingumu, nors ją ir gaubia vos juntama švelni melancholijos skraistė, kaip ta saulė - meili, nealpinanti vasariniais spinduliais, o rudeninė, kai jau nebeieškai pavėsio, o tik bijai šešėlių.

Tokių šešėlių atsiranda simfonijos trečioje dalyje. Jie netgi grėsmingi, primenantys vieną "juodžiausių" - Trečiąją kompozitoriaus simfoniją. Tik šis epizodas tuojau paskęs visos simfonijos žiburiuose ir mes jį greit pamiršime, jį užgoš finalas.

Ypač žavi prokofjeviškos moduliacijos. Kompozitorius visai nepaiso įprastinių, klasikinių moduliavimo dėsnių, akrobatiškai šokinėja į tolimiausias tonacijas ir akimirksniu grįžta atgal, tarsi niekur nebūtų iškeliavęs.

Tie šuoliai kuria daugybę humoristiškų muzikos įvaizdžių, visą jų teatrą, pripildytą gyvų, judančių veikėjų.

Tokiai unikaliai muzikos įvairovei kompozitorių paskatino prieš tai ganėtinai ilgas laikotarpis, paaukotas sceniniams kūriniams: operoms, baletams, muzikai filmams, dramos teatro pastatymams... Šiandien šis lobynas tapo viso pasaulio repertuarų būtinybe.

Dirigavęs koncertui Robertas Šervenikas ir ausimi, ir širdimi yra atidžiai išgirdęs ir perpratęs simfonijos prasmes. Tai dar viena aukšta jaunojo menininko pakopa, dirigentiškosios patirties laimėjimas. Dirigentas apdovanotas vertybe, kuri akivaizdžiai taurina jo kūrybą prie pulto. Tai - susikaupimas muzikuojant ir nė vieno ekscentriško mosto salei. Tuo tarpu neretai pasitaiko "maestrų", labiau siekiančių klausytojų dėmesio sau, nei muzikai, demonstruojančių įmantrią techniką, temperamentą. O muzika lieka nuošaly, už durų.

Linkėtina dažnesnių R. Šerveniko pasirodymų Filharmonijos salėje, dvasinės atgaivos vakarų.

Gaila, kad S. Prokofjevo simfonija pasibaigė: taip būtų gera dar pasimėgauti šio kūrinio išdaigų šėlsmais!