Vladislavas Starevičius - kino alchemikas

"Animacija yra alchemija", - sako žymus lenkų animatorius P. Dumala, prieš porą metų su labai įdomiais, originaliais savo filmais viešėjęs Vilniuje ir Kaune. Būtent Kaune teko įsišnekėti ir apie erdvinės (tūrinės) animacijos pradininką Vladislavą Starevičių (1882-1965), kilusį iš lenkų bajorų šeimos (tėvas - nuo Kėdainių, motina - iš Kauno) ir 26 metus gyvenusį Kaune, vėliau - Maskvoje, o nuo 1920 m. - Paryžiuje. Jau tada kalbėjome apie jo filmų retrospektyvą, apie tai, kad apie mūsų žemietį bus kuriamas filmas (projekto autorė - Rasa Miškinytė), kad porą dešimtmečių išgulėjusi pasirodys Vytauto Mikalausko knyga "Stebukladaris iš Kauno". Kad ir vėluodami, visi šie darbai stumiasi į priekį. V. Mikalausko knyga ruošiama spaudai ir jai pažadėta Kultūros ministerijos parama. Ji labai vertinga ne vien archyviniais šaltiniais, bet ir tuo, kad studijuodamas SVKI Maskvoje autorius susitiko su dar gyvais V. Starevičiaus gyvenimo ir kūrybos liudininkais, panaudojo daug rusiškų šaltinių. Deja, kelionei į Paryžių pas dar gyvą V. Starevičių sukliudė mūsų CK.

V. Mikalauskas bendravo ir su lenkų kino istoriku W. Jewsiecwickiu, išleidusiu vieną solidžiausių knygų apie V. Starevičių. Kaunietišką jo periodą nagrinėjo VDU magistrantė Edita Šikšniūtė diplominiame darbe "Vladislavas Starevičius - erdvinės animacijos pradininkas". Jai pavyko patikslinti kai kuriuos V. Starevičiaus biografijos faktus, surasti archyvuose naujų duomenų. Bet turbūt žuvęs visiems laikams yra 1909 m. sukurtas jo dokumentinis filmas "Prie Nemuno". Užtat įvairiuose leidiniuose rasta V. Starevičiaus fotografijų, nes prieš imdamasis animacijos ir 1910 m. Kaune sukurdamas filmą apie elniaragius, V. Starevičius savo gabumus išbandė įvairiose srityse - piešė karikatūras ir kino plakatus, kūrė kostiumus karnavalams, fotografavo, žaidė visokius "kino stebuklus", kol pats ėmė filmuoti (nuo Nemuno perėjo prie animacijos).

Vieną jo pirmųjų filmų - "Vabzdžių aviacijos savaitė" (1911 m.), pradėtą Kaune, o baigtą Maskvoje, neseniai prisiminėme laikraščio "Aviacijos pasaulis" suorganizuotoje pirmojoje tarptautinėje fotoparodoje aviacijos tema. Kaip anksti Lietuvą pradėjo dominti lėktuvai!

Šiandien V. Starevičiaus skrydis į animaciją, irgi kiek pavėluotai, vertinamas kaip svarbus indėlis į pasaulinę animacijos istoriją. Kai kada jo pavardė minima greta W. Disnay`aus. Jis ir buvo kviečiamas dirbti į jo studiją JAV, bet atsisakė, nes buvo grynai autorinės animacijos (kaip šiandien Lenkijoje P. Dumala ar Rusijoje J. Noršteinas) šalininkas, viską - nuo scenarijaus iki lėlių - kūrė pats. Kad V. Starevičius vertas išskirtinio dėmesio, galėsime įsitikinti iš tarptautinės konferencijos Atviros Lietuvos fonde (balandžio 28 d. 16 val.) ir dviejų jo filmų retrospektyvinių programų "Skalvijoje" (balandžio 29, 30 d. 17 val.). Pamatysime filmus "Varlės nori karaliaus", "Zanzabelė Paryžiuje", "Nosis pavėjui", vieną ilgiausių ir garsiausių jo filmų "Lapinas Reinekis" ir kitus. Filmai gauti iš Lenkijos kino archyvo, o visas renginys įtrauktas į lenkų kino savaitę.

Konferencija turėtų patvirtinti tarptautinį susidomėjimą V. Starevičiaus kūryba. Lenkų kino istorikas Anzejus Kaweckis ketina kalbėti apie lenkiškus V. Starevičiaus kūrybos aspektus, kino tyrinėtojas iš Maskvos Nikolajus Izvolovas, prieš porą metų išleidęs knygą "Kino fenomenas. Istorija ir teorija", - aptarti V. Starevičiaus kūrybą kaip optinį tikrovės vaizdavimą, jo kolegė Marina Karasiova, SVKI parašiusi diplominį darbą "V. Starevičiaus gyvenimas ir kūryba" bei norvegas Gunnaras Stromas - įvertinti V. Starevičiaus vietą animacijos istorijoje. Mūsų irgi laukia kietas riešutas - pamėginti panagrinėti V. Starevičiaus ir lietuvių animacijos sąsajas. Juk 1938 m. S. Ušinskis sukūrė lėlių filmą "Storulio sapnas". Mažai žinome apie T. Zubavičių - kilusį iš Lietuvos, o animaciją kūrusį Paryžiuje. Ten pat plakato, reklamos ir animacinių filmų kūrimą studijavo gabi vilnietė dailininkė S. Urbanavičiūtė-Subačiuvienė, po karo dirbusi Vilniuje, bet prie animacijos nebegrįžusi. Daug pėdsakų veda į Paryžių, ir gaila, kad šįkart niekas iš ten neatvyko. Apmaudu ir tai, kad nuo 1970 m. vėl pradėta kurti lietuvių animacija erdvinės animacijos tradiciją yra primiršusi.