Alisa mangos šalyje

Hayao Miyazaki

Lietuvos ekranuose pasirodo šiemet "Oskaru" geriausiam animaciniam filmui apdovanota Hayao Miyazaki juosta "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje" ("Spirited Away", Japonija, 2001). Prieš metus ji buvo apdovanota Tarptautinio Berlyno kino festivalio "Auksiniu lokiu" už geriausią filmą.

Japonų animacija - tai masinė pramoga, bet kartu ir menas, kildinamas iš ilgos japonų komikso istorijos. Japonų komikso - mangos - ištakų galima įžvelgti simboliškuose budistų vienuolių piešiniuose. Iš popieriaus rulonų XIII ir XV a. jie buvo perkelti ant šventovių sienų ir įgijo savitą stilių, pasižymintį kai kurių piešiamo personažo bruožų utriravimu. XVII a. pradėta piešti ant medžio blokų. Knygos su piešiniais pasirodė XVIII a. Jos buvo panašios į šiuolaikinius komiksus, nes tekstas jungtas su paveikslėliais. Knygos buvo labai populiarios, nes pasakojimuose dominavo erotinės ir satyrinės temos.

Mangos terminas atsirado tik prieš du amžius. Jo autoriumi laikomas menininkas, žinomas Hokusai vardu. Nuo 1815 m. jis savo darbus vadino manga. Manga gimė iš dviejų žodžių junginio: "man", reiškiančio tai, kas laikina, neatsakinga ir nepriklauso nuo manęs, ir "ga", reiškiančio paveikslėlį. Manga patyrė pasikeitimų, pavyzdžiui, dėl Vakarų meno įtakos atsirado "burbulėliai" su veikėjų žodžiais. Nuo XX a. pradžios augantis mangos populiarumas siejamas su laikraščiais. Šiuolaikinės mangos atmainos tėvu laikomas Osamu Tezuka. Po Antrojo pasaulinio karo Japonija ėmė labiau atsiverti pasauliui, tai atsispindi ir komiksuose. Tezuka prisipažindavo, kad jį paveikė vokiečių ir prancūzų filmai, iš jų jis mokėsi naudoti perspektyvą, stambius planus ir netradiciškus žiūros taškus. Jam taip pat rūpėjo, kad manga pasiektų įvairius adresatus - ir jauniausius, ir seniausius.

Dabar manga Japonijoje yra tokia populiari, kad specialistai nebesuskaičiuoja ne tik išleistų komiksų, bet ir jiems skirtų žurnalų. Mangas spausdina 13 savaitraščių, maždaug 10 dvisavaitinių leidinių ir 20 mėnesinių žurnalų, juos leidžia patys svarbiausi leidėjai. 10 žurnalų tiražas viršija milijoną egzempliorių. Be šių gigantų, rinkoje atsiranda vis daugiau mažesnių leidyklų leidinių. Paskaičiuota, kad mangai skirti leidiniai sudaro ketvirtadalį Japonijos spaudos rinkos.

Anime - judesys ir komiksas

Tiesiai iš mangos atsirado anime, t.y. japonų kino animacija. Mangos įtaka japonų kinui yra milžiniška. Vakarų pasaulyje tai būtų galima palyginti tik su kino ir literatūros sąsajomis. Tačiau manga yra daug natūralesnis kino išeities taškas, nes kartu su siužetu ir dialogais siūlo dar ir vaizdinį sprendimą - kadrus, scenografiją, personažus ir pan. Tad visai nekeista, kad japonų kino kūrėjai dažnai yra atėję iš mangos ir patys perkelia į ekraną savo pieštus kūrinius arba padeda tai padaryti kitiems.

6-ojo dešimtmečio viduryje įkurta studija "Toei Animation" iš pat pradžių siekė konkuruoti su "Disney". Studijoje dirbo ir Osamu Tezuka, tapęs labai sėkmingu animatoriumi. Jis sumanė animacinius televizijos serialus, populiarius ne tik Japonijoje, bet ir JAV. Animacinis kinas plito labai greitai. Dabar pagal apimtis jis prilygsta tradiciniam japonų kinui.

Antroji 9-ojo dešimtmečio pusė ir 10-asis dešimtmetis - japonų anime populiarėjimo visame pasaulyje metai. Japonų animaciniai filmai pasiekė plačius žiūrovų sluoksnius ir sužavėjo Vakarų kritikus. Jie, kaip ir visi tipiški Vakarų žiūrovai, anksčiau laikė animaciją mažamečių žiūrovų pramoga. Buvo suprasta, kad japonų animacinių filmų studijos kuria ir meninius filmus reikliems žiūrovams. Labai išpopuliarėjo Katsuhiro Otomo filmas "Akira" (1988) - brangiausias japonų animacinis filmas. Tai apokaliptinis pasakojimas, sujungęs atominės katastrofos, miesto nusikalstamumo ir valdžios sąmokslo temas. Vakaruose populiarus buvo Mamoru Oshigo filmas "Šarvuota dvasia" (1994) - futuristinis pasakojimas cyberpunk stiliumi, gvildenantis žmogaus tapatybės, vis gylyn į kūną besiskverbiant technologijoms, klausimus. Tai, kad šis filmas buvo jų įkvėpimo šaltinis, prisipažįsta ir garsiosios "Matricos" kūrėjai broliai Wachowskiai. Vien japoniškų filmų temos turi stebinti žiūrovus, įsitikinusius, kad japonų animacija - tik idiotiški filmai apie pokemonus.

Animacijos dievaitis

Didžiausiu japonų animacijos kūrėju laikomas ką tik "Oskaru" apdovanotas Hayao Miyazaki. "Stebuklingų Šihiros nuotykių dvasių pasaulyje" autorius vadinamas tobulu meistru, pasiekusiu viską, apie ką tik gali svajoti kinematografininkas, - meninę sėkmę, stulbinantį finansinį pasisekimą ir didžiulę kolegų pagarbą. Ir ne tik Japonijoje. Didžiųjų Amerikos animacinių filmų studijų kūrėjai jau daugelį metų vadina Hayao Miyazaki savo mokytoju ir pavydžiai atsiliepia apie jo laimėjimus, esą tai įmanoma tik Japonijoje, kur animacija laikoma ir masine pramoga, ir kartu - tikruoju menu. "Žaislų istorijos" režisierius Johnas Lasseteris yra pasakęs: "Tai animacijos dievaitis. Jis tas, kuris suteikia inspiracijų, tas, kuriuo norisi sekti."

Miyazaki - 62-eji. Jis dirba animacijoje jau beveik 40 metų. Mažiausiai penki jo filmai laikomi absoliučiais savo žanro šedevrais, tačiau tik 1997 m. sukurta "Princesė Monookė" užkariavo publiką už Japonijos ribų. Iki šiol šis filmas japonų kino istorijoje uždirbo daugiausiai - vien Japonijoje jis surinko per 150 milijonų dolerių.

Kur glūdi Miyazaki filmų originalumas? Pirmiausia jo filmai pasižymi nepaprastai išplėtotais, įtraukiančiais fantastiniais siužetais. Miyazaki yra ir pasakojimo meistras - jis stebina sumanymais, kuria pilnakraujus personažus, suteikia istorijoms epinę dvasią. Jo filmai žavi nuostabia plastika, kuri yra sumaniai sujungtų kompiuterinės ir tradicinės animacijos technikų rezultatas. Atkreipia dėmesį ir puikiai parinkta muzika: daug metų muziką Miyazaki filmams rašo Joe Hisaishi, režisierius nuolat bendradarbiauja ir su Takeshi Kitano.

Tačiau Miyazaki animacija - tai ne tik tradicija ir vaizduotė, bet ir sunkus kolektyvinis darbas. Apie jo bendradarbius sklinda legendos, esą vieni piešia tik debesis arba medžius, tačiau žinoma, kad pats meistras atlieka didžiąją sunkaus darbo dalį, nes jis - ne tik scenaristas ir režisierius, bet pirmiausia piešėjas. Kitaip nei vis labiau panašėjantys kompiuterinės animacijos amerikietiški filmai, Miyazaki filmai vis dar primena individualius tapybos kūrinius.

Režisierius vengia banalių siužetų, kurie nuolat kartojasi amerikietiškuose filmuose. Net kai jo herojai yra vaikai, Miyazaki išvengia infantilumo, filmai turi gilią potektę. Savo filmus jis skiria jautriems ir protingiems žmonėms, nepriklausomai nuo amžiaus ar lyties.

Mergaitė ir kiaulės

Visi ankstesni Miyazaki laimėjimai nublanko prieš "Stebuklingų Šihiros nuotykių dvasių pasaulyje" sėkmę. 2002 m. filmas gavo Berlyno kino festivalio "Auksinį lokį" (pirmas festivalio istorijoje apdovanojimas animaciniam filmui) ir šių metų "Oskarą" geriausiam animaciniam filmui. "Oskaro" apdovanojimas karčiai ironiškas. Tai pirmasis "Oskaras" už animacinį filmą "Disney" koncernui. Tačiau filmas yra sukurtas japonų studijoje "Ghibli", o "Disney" indėlis apsiriboja tik teise platinti juostą. Amerikiečių ir japonų bendradarbiavimas, prasidėjęs 1997 m., gana abejotinas. Amerikiečių koncernas pirkdavo filmų teises, bet patys filmai JAV nepasirodydavo. Oficialiai buvo aiškinama, kad užsitęsė filmo dubliažo darbai, tačiau originalią versiją pagal sutartį buvo galima rodyti tik Japonijoje. Todėl susidarė įspūdis, kad "Disney" perka filmus tik norėdamas kontroliuoti potencialius konkurentus. Miyazaki netvyko atsiimti "Oskaro". Sklando anekdotas, kad jis išsiuntė studijos "Miramax", kuri dubliuoja "Princesę Monookę", šefui Harvey Weinsteinui samurajaus kardą su užrašu "Jokių trumpinimų!".

Filmas "Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje" stulbina visu tuo, kas ir anksčiau žavėjo Miyazaki kūryboje. Ir vėl matome pasakojimą, kuris stebina netikėtais siužeto vingiais ir fantazija. Režisierius - buvęs aktyvus profsąjungų veikėjas - savo kūryboje neįprastai sujungia marksizmą ir tradicinį japonų politeizmą. Filmuose jis neslepia savo pažiūrų, čia galima rasti ekologinių, pacifistinių ir net politinių prasmių. Tačiau veiksmas prasideda labai paprastai - automobilyje matome tipišką japonų šeimą, kuri kraustosi į naują vietą. Tėvai džiaugiasi, bet maža mergaitė Šihira vis nepatenkinta, tarsi dar nebūtų išsiskyrusi su vieta, iš kurios išvažiavo. Savimi patenkintas tėvas išsuka iš pagrindinio kelio, staiga šeima atsiduria keistoje vietovėje. Tik mergaitė nujaučia pavojų, o tėvai užsispyrę keliauja pirmyn, nepaisydami būsimos nelaimės ženklų. Galiausiai jie patenka į mirusį miestą, primenantį kadaise gausiai statytus linksmybių miestelius. Čia jų laukia gausybė garuojančio maisto.

Netrukus paaiškės, kad tai buvo spąstai. Tėvai godžiai ryja maistą ir pavirsta kiaulėmis. Mergaitė pasiryžta juos išgelbėti. Ji atsiduria keistame dievų pasaulyje (dievas be veido, upės dievas ir pan.) ir tampa jų tarnaite. Tačiau šio pasaulio konfliktai, situacijos bei charakteriai primena žmonių pasaulį. Tik jis perfiltruotas per sapnų ir naktinių košmarų logiką. Filme daug aliuzijų į japonų religiją bei mitologiją, bet galima atpažinti ir europinės tradicijos motyvus - tai ir "Alisa stebuklų šalyje", ir brolių Grimmų pasakos, ir net Magritte`o tapyba.

Gražiai filme atskleista ekologinė sintoizmo esmė. Pasak tos politeistinės religijos, kiekvienas kalnas, upė, ežeras ar miškas turi savo dievą. Miyazaki teigia, kad gamtos teršimas yra tarsi šventovės išniekinimas.

"Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje" - filmas, skirtas ir vaikams, ir suaugusiems. Režisierius neveda savo žiūrovų už rankutės. Jis paprasčiausiai jais pasitiki ir mano, kad mes turime pakankamai fantazijos ir vaizduotės, kad kartu su filmo herojais pakeliautume po savąjį užmirštų dievų ir kultūrų pasaulį.

Pagal užsienio spaudą parengė Kora Ročkienė