Jaunieji pianistai skambina Bachą

Respublikinis J.S. Bacho jaunųjų pianistų konkursas, vykęs kovo pabaigoje Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, - dar jaunas, ieškantis tinkamiausios formos, tačiau jau aiškiai gludinantis monografinę tradiciją renginys. Nors surengtas tik antrąsyk (1-asis įvyko 2001 m.), jis nestokojo visų konkursui būtinų išorinių savybių: dalyvių (jie turėjo galimybę skambinti nauju "Blüthner" fortepijonu) gausa, publikos susidomėjimu, informatyviu lankstinuku. Konkurse dalyvavo 1-12 klasių mokiniai, suskirstyti į 4 amžiaus grupes. Juos vertino žiuri: LMA vargonų katedros vedėjas, Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mokytojas G. Kviklys (pirmininkas), šios mokyklos pedagogė J. Bartkienė, muzikologas E. Gedgaudas, LMA doc. J. Karnavičius ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazijos mokytoja R. Šerkšnytė. Konkursą parėmė Vokietijos ambasada Lietuvoje. Be kita ko, renginį savo apsilankymu pagerbė Vokietijos ambasadorius p. Alexanderis von Romas.

Konkurse dalyvavo 80 jaunųjų pianistų, atvykusių kone iš visos Lietuvos - Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Naujosios Akmenės, Radviliškio, Alytaus, Molėtų, Eišiškių ir kitų miestų muzikos mokyklų. Gausiausią būrį sudarė Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, jiems pavyko pelnyti ir daugiausia laurų. Vieno turo konkurso programos sandara - labai paprasta: skamba nuo 3-5 iki 8-10 minučių J.S. Bacho muzikos.

J.S. Bacho "Gerai temperuoto klavyro" I tomo įvade rašoma: "...Mokslo žinių trokštančiam muzikiniam jaunimui naudotis ir laisvalaikiui praleisti tiems, kurie šio mokslo jau pasisėmė..." Ko gero, dėsninga, jog į šių žodžių prasmę gali įsiklausyti anaiptol ne kiekvienas jaunesnės klasės mokinukas, kuriam su Bacho muzika pirmiausia siejasi sudėtingas kasdienis darbas, negreit pasiekiamas rezultatas. Tačiau šiame konkurse galėjai pajusti ir atrasti vaikiško, jaunatviško nuoširdumo apraiškų, originaliai suvoktų Bacho tekstų, apie gražią perspektyvą bylojančių interpretacijų, kūrybingai dirbančių pedagogų darbo vaisių.

Pasidalyti mintimis apie praėjusį konkursą paprašėme pianistę Albiną Šikšniūtę, buvusią šios mokyklos auklėtinę, dabar - Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos spec. fortepijono skyriaus vedėją, parengusią konkursui būrelį savo mokinių, taip pat muzikos kritiką Edmundą Gedgaudą, konkurso žiuri narį, buvusį šios mokyklos pedagogą. Tai dvi nuomonės, vertinant konkursą tarytum "vidiniu" ir "išoriniu" žvilgsniu. Pašnekovai samprotavo apie kasdienybės skonio ir naujų įspūdžių patirtį, apie kintančią J.S. Bacho muzikos sampratą, renginį ir galimas jo perspektyvas.

Albina Šikšniūtė: "Šis konkursas, sakyčiau, labai svarbus mokytojams, ypač atvykusiems iš tolimesnių Lietuvos kampelių, galintiems pasisemti įvairios patirties, nors galėjome išgirsti ir labai įdomiai, intuityviai Bachą grojančių vaikų būtent iš kitų muzikos mokyklų. Apskritai bet koks konkursas yra naudingas ir grojantiems mokiniams, ir klausantiems mokytojams, ypač pastarieji susidomėję atidžiai stebėjo renginį. Žvelgiant į konkurso sandarą, programą, manyčiau, kad per kelias Bacho muzikos minutes sunku atskleisti jaunojo pianisto galimybes, nustebinti publiką, taip pat nelengva ir žiuri tai įvertinti. Nors, antra vertus, jeigu mokinys gerai skambina, yra linkęs į Bacho muziką, apie savo duomenis jau labai daug ką pasako. Tiesa, prieš konkursą svarstėme galimybę praplėsti dalyvių programas, priduriant, tarkime, virtuozinę pjesę, tačiau mus apribojo gausus norinčiųjų dalyvauti būrys, mat nebūtume išsitekę į numatytas dvi konkurso dienas. Beje, siekiant išlaikyti monografinę konkurso sandarą, manau, galima būtų paįvairinti programas ir Bacho kūrinių aranžuotėmis, pavyzdžiui, vargoninės muzikos - būtų mažiau pasikartojančių kūrinių, nes mokyklinis Bacho muzikos repertuaras ganėtinai apibrėžtas.

Klausant dalyvių skambinimo, piršosi išvada, jog dar esame prisirišę prie gana nusistovėjusių atlikimo normų (kad ir prie Mugellini redakcijos). Konkurse būta mažiau rizikos, vyravo akademinis požiūris. Tuo tarpu Vakaruose studijuojamas autentiškas kūrinių tekstas, kuris po to kūrybiškiau, laisviau interpretuojamas. Bacho muzika - puiki terpė ne tik šifruoti melizmus, bet integruoti ir improvizacinį momentą. Beje, šiuo požiūriu mūsų konkursui būtų naudinga ir iš kitur atvežta patirtis - Vokietijos ambasadai susidomėjus šiuo renginiu, kilo minčių daryti konkursą tarptautinį. Vis dėlto renginys maloniai nuteikė ir įrodė, kad Bacho muziką vaikai gali groti įdomiai ir lanksčiai. Viena aišku - toks renginys sustiprina jaunųjų pianistų meilę šio kompozitoriaus kūrybai."

Edmundas Gedgaudas: "Be abejo, kasdienybės skonį konkurse jaučiau. Ir ne aš vienas. Kodėl ruošiant šio visų laikų didžiausio kompozitoriaus šventę taip menkai parodyta, jog mažiesiems jis yra daug ir įvairios muzikos parašęs? Suprantu, jog Preliudėlis C-dur kiekvienam mokiniui yra naujas, nepatirtas išgyvenimas. Ir gal būtinas jo kelyje. Kaip ir Polonezas g-moll. Kas kita, jog kitokių naujų išgyvenimų neieško pedagogai. Suka ratais aplink tas kelias pjesytes. Kitaip kasdienybės skonis reiškėsi per jokio muzikos "skonio" nejaučiančius vaikus. Ar tai tie patys, kurie, paklausti, kaip patiko ekskursija, tesugeba atsakyti "normaliai"? Dar įtariu, jog fortepijonui šiandien sunkoka konkuruoti su kompiuteriniais žaidimais. Kaip ir knygoms, kurioms itin nelengva. (Beje, Brahmsas yra pasakęs, kad norėdamas būti įdomiu pianistu, turi daug skaityti). Taigi klausiausi stebėtinai tarpusavyje panašių dvasios anemiškumo apraiškų. Ir kas iš to, kad gaidelės visos pagrotos? Tarp kitko, gal ir tų pačių polonezėlių vieno po kito iš eilės kitaip klausyčiaus, jei kiekvienas vaikas, pedagogui padedant, būtų apčiuopęs gyvą jų alsavimą. Tada norom nenorom rastųsi įvairovė. O gal klystu?

Vadinamųjų interpretacinio braižo pokyčių tikrai esama. Aišku, čia jau reikia kalbėti apie vyresniuosius konkurso dalyvius. Kinta ir pedagogų (ypač jaunesniųjų) požiūris į Bacho muziką ir jos traktuotę. Kartais mokiniui pavyksta neįprastą (neakademinę) žinomo kūrinio viziją paversti savastimi, tai būna patrauklu ir maloniai įsimintina. Bet dažniau siekiant "žengti koja kojon" su įžymiais pastarųjų metų interpretatoriais atlikimas įgyja nepageidautinų kopijos bruožų, o dvasinio ryšio su muzika kaip ir nebelieka. Tik negaliu to kategoriškai smerkti, nes dvasia gali bet kuriuo momentu nubusti. Manau, kad "kopija" tąsyk iš karto taptų daugiau ar mažiau pakoreguota. Vieni pedagogai linksta į akademines nuostatas, kiti nesibaido spontaniškesnės mokinio iniciatyvos. Akademinės nuostatos irgi - jei pedagogas patyręs - nepakerta kūrinyje gyvo dalyvavimo. Kyla ginčų dėl stiliaus, dėl romantinės tradicijos palikto muzikos suvokimo. Asmeniškai nesu už atvirą Bacho "romantinimą", bet man svetima ir tariamoji ištikimybė anos epochos atlikimo detalėms. Daug ką nulemdavo kitokie instrumentai, o Bachas, kaip žinome, ypač domėjosi jų evoliucija ir buvo sukaupęs ištisą klavišinių instrumentų kolekciją. Fortepijono galimybės daug ką naujai toje muzikoje parodo. Taigi ir šia prasme Bachas yra "virš laiko". Tai, kad mokytojų požiūriai bei principai vienoje ir toje pačioje mokykloje (turiu omeny čiurlioniečius), yra skirtingi, manau, visiems tik į naudą. Skambino toks "eretiškai" nusiteikęs vyrukas, išdarinėjęs su Bacho muzika ką tik nori. Bet gal po poros metų jis suras ypač vertingą stilingumo ir subjektyvumo simbiozę?

Trumpos programos ir vieno turo principas manęs negąsdina. Gali ir toks būti. Savaip tai "žanras" su savom taisyklėm. Ir nepasakysiu, jog jos lengvos. Bet renginys drauge turi ir smagaus festivaliuko bruožų. O parodo nemažai. Yra apie ką pamąstyti. Manau, jog ne tik apie muziką."

Parengė Vytautė Markeliūnienė