Gavėnios monodijų impresijos

Ar vienbalsė muzika dar turi savo erdvę šiame technikos ir sumaišties amžiuje? Ar ji neatrodo pernelyg naivi ir paprasta XXI amžiaus elektroninės ir kompiuterinės muzikos kontekste? Bet ar gali būti naivi ir atgyvenusi tradicija? Į šiuos klausimus mėgino atsakyti "Vienbalsės muzikos festivalis", jau devintus metus rengiamas Plocko mieste Lenkijoje ir pritraukiantis gausią klausytojų auditoriją. Festivalio organizatoriai - Plocko mieso savivaldybė, Plocko kultūros ir meno centras bei Plocko vyskupijos kurija - ankstesniais metais pristatydavo įvairių tradicijų vienbalsę bažnytinę muziką, šiemet - ir daugiabalsę, inspiruotą grigališkojo choralo, davusio pagrindus Vakarų Europos daugiabalsumui. Balandžio 4-6 ir 13 dienomis Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo katedroje bazilikoje skambėjo grigališkasis choralas - Romos katalikų bažnyčios liturginis giedojimas, stačiatikių dvasinės eilės ir Giovanni Battistos Pergolesi "Stabat Mater". Festivalio repertuaro įvairumas, kaip ir ankstesniais metais, lėmė dalyvių geografiją: savo programas pristatė Varšuvos kamerinis choras "Musica Sacra" (dir. Paveł Łukaszewski) ir Włodekas Pawlikas (fortepijonas), Vilniaus Arkikatedros bazilikos choro "Schola Gregoriana Vilnensis" grupė (vad. Živilė Stonytė), "Sirin Ensemble" iš Maskvos, Pergolesi "Stabat Mater" atliko Plocko katedros vaikų choras "Pueri Cantores Plocenses" (vad. Anna Bramska, Wiktor Bramski), Plocko styginių kvartetas bei solistės Grażyna Flicińska-Panfil ir Ewa Marciniec. Prieš kelerius metus festivalyje yra pabuvoję žymūs ansambliai: Prahos "Schola Gregoriana Pragensis", Zagrebo "Vox Cordis", taip pat vienas geriausių Lenkijos free džiazo atstovų, trimitininkas Tomaszas Stanko. Džiazas ir grigališkasis choralas? O kodėl gi ne? Šis festivalis nuo kitų bažnytinės muzikos renginių ir skiriasi drąsa eksperimentuoti.

Šiemet taip pat būta malonių staigmenų. Balandžio 4 d. misteriją "Stabat Mater" atliko kamerinis choras "Musica Sacra" ir pianistas W. Pawlikas iš Varšuvos. Programa pavadinta kiek sąlygiškai, gal daugiau akcentuojant paties žodžio "misterija" reikšmę (gr. mysterion - "paslaptis"), o ne žanrą, muzikinę dramą, kuriai būdingi vaidybiniai elementai, nelotyniškas tekstas (tuo ji ir skiriasi nuo liturginės dramos). Ši misterija buvo minimaliai teatralizuota - katedra skendėjo žvakių šviesoje, solistas, imituojantis kunigo balsą, lotyniškai giedojo Evangeliją ir maldas, tarsi pagrindinis veikėjas apšviestas fortepijonas stovėjo priešais altorių. Misterija išsiskleidė ne veiksmu, o netikėtais grigališkojo choralo ir fortepijono improvizacijų deriniais. Į vieną ciklą sujungtos atskiros giesmės, skirtos Švč. Mergelei Marijai, gavėnios laiko monodijos bei programos viduryje prasiveržęs "Kyrie" organumas buvo lydimi pianisto W. Pawliko preciziškai sukonstruotų kadencijų, improvizacinių intarpų, kartojančių choralo giesmių intonacijas. Pianisto skambinimas atskleidė J.S. Bacho, O. Messiaeno, K. Jarretto stilių atgarsius, šiuolaikiniam džiazui bei akademinei moderniai muzikai būdingą kalbą. Išties šis profesionaliai atliktas projektas paliko ne tik gerą įspūdį, bet ir davė impulsą pasvarstyti apie vienbalsės liturginės ir šiuolaikinės muzikos derinimo galimybes. Gal tai nauji vėjai sakralinės muzikos užuovėjoje?

Antrasis festivalio vakaras nebuvo eksperimentinis. Klausytojai galėjo išgirsti "Schola Gregoriana Vilnensis" tradiciškai atliekamų gavėnios laiko grigališkojo choralo giesmių. Tradiciškai - vienbalsiai, bet reiktų priminti, kad vienos choralo giedojimo tradicijos nėra. Egzistuoja skirtingos mokyklos, ir tai liudija choralo interpretacijų įvairovė. Tuo buvo galima įsitikinti pirmą festivalio vakarą pasiklausius Varšuvos kamerinio choro "Musica Sacra" lygaus giedojimo (beje, derėjusio prie meditatyvių pianisto improvizacijų) ir antrąjį girdint "Schola Gregoriana Vilnensis", sekančio Solemo benediktinų vienuolyno tradicija ir choralą interpretuojančio kaip gyvą, liturginio teksto prasmėmis ir akcentais pagrįstą giedojimą. Šiame festivalyje Vilniaus Arkikatedros choras dalyvavo pirmą kartą, nors yra aplankęs ne vieną tarptautinį grigališkojo choralo festivalį svetur - Belgijoje (Watou, 1991, 1994, 1997, 2000), Ispanijoje (Cuenca, 1994), dalyvavęs "Festival d`Atlantique" Prancūzijoje (Mont-St.Michel, 1990), "Paribio" festivalyje Seinuose (1992), "Senosios muzikos festivalyje" Jaroslave (Lenkijoje, 1995), koncertavęs Vokietijoje, Estijoje, ne vienerius metus mokęsis Solemo (Solesmes, Prancūzija) benediktinų vienuolyne tėvo Danieliaus Saulnier vedamuose kursuose. Vilniaus choras "Schola Gregoriana Vilnensis" , gyvuojantis nuo 1989 metų, šiuo pavadinimu yra geriau žinomas užsienyje. Lietuvoje jis pažįstamas kaip Vilniaus šv. Kazimiero grigališkojo choralo studija, giedanti kiekvieną sekmadienį Vilniaus arkikatedroje bazilikoje per paskutines vakaro šv. mišias, koncertuojanti įvairiuose Lietuvos miesteliuose, organizuojanti grigališkojo choralo savaites (Kretingoje, 1993, 1996, Kražiuose, 2002), leidžianti grigališkojo choralo giesmynus, kaupianti fonoteką ir biblioteką. Studijos choras kol kas yra įrašęs tik vieną kompaktinę plokštelę "Laetare" (1997), tačiau, kaip ir varšuviečiai, nebijo paeksperimentuoti - keletą projektų yra surengęs kartu su saksofonininku Janu Maksimovičiumi.

Dviejų festivalio koncertų neteko girdėti: balandžio 6 d. Plocko katedroje stačiatikių dvasines eiles giedojusio "Sirin Ensemble" iš Maskvos bei 13 d. festivalį vainikavusio G.B. Pergolesi "Stabat Mater" atlikimo. Maskviečių giedojimo tikrai būtų buvę įdomu pasiklausyti. Suintrigavo ne tik pas mus nelabai žinomos ir koncertuose retai atliekamos stačiatikių giesmės, bet ir žymūs ansamblio (įsikūrusio kaip ir Vilniaus choras 1989 m.) nuopelnai: kompaktinė plokštelė įvertinta Prancūzijos "Diapason d`Or" apdovanojimu, dalyvauta įvairiuose festivaliuose Liublijanoje (1995), Prancūzijoje (1997), Anglijoje (1998), Roterdame (1999), Vokietijoje (2000), "Senosios muzikos festivalyje" Jaroslave. Ansamblio koncertas Jeruzalėje (2000) buvo įtrauktas į krikščionybės jubiliejinių metų renginius.

Kas pritraukia ansamblius ir atlikėjus iš įvairiausių kraštų į šį "Vienbalsės muzikos festivalį"? Tikrai ne garsus festivalio vardas, reklama ar naujų kontraktų galimybės - turbūt mažai kas yra girdėjęs apie šį renginį. Pritraukia naivumas ir tikėjimas, kad dar yra žmonių, galinčių įsiklausyti į vienbalsę muziką, rodos, tokią paprastą ir nuobodžią, bet išties įvairią ir gana sudėtingą; kad ši muzika, turinti gilias tradicijas, gali suvienyti ją atliekančius žmones, kad ir kokios būtų skirtingos jų interpretacijos. Žinoma, traukia ir pati erdvė. Ant Vyslos kranto stovinti Plocko katedra, kurioje vyksta festivalio koncertai, yra viena seniausių Lenkijoje ir turi turtingą istoriją: įspūdinga romaninė katedra, XII amžiaus viduryje pastatyta Belgijos vyskupo Aleksandro iš Mallone pavedimu, deja, iki XX a. pradžios net kelis kartus perstatyta - po 1530 m. gaisro, XVIII a. antroje pusėje bei XX a. pradžioje. Taigi tai, ką matome šiandien, yra jau XX a. pradžios neoromaninė statyba su gotikiniais bokštais bei senų mūrų montažu (reiktų pagirti puikų lenkų restauratorių darbą - "plika" akimi katedros amžių sunku nustatyti).

Anot Plocko katedros kunigo dr. Andrzejaus Leleńo, "kasmet per gavėnią rengiami koncertai teikia ne tik estetinį išgyvenimą, bet kartu yra ir Kryžiaus paslapties kontempliacija bei malda už visų tautų saugumą, tokia svarbi Europos vienijimosi laikais". Kartu tai malda gailestingajai Dievo Motinai, viltis turėti amžinąjį gyvenimą, kurią puoselėjo daugelis kompozitorių nuo Palestrinos iki Pendereckio, ir kuri rusena paskutinėse viduramžių sekvencijos "Stabat Mater" eilutėse: Quando corpus morietur / Fac ut animae donetur / Paradisi gloria.