Mirtis yra rašytojo pakaitalas

Įteikiant Nobelio premiją 1949 m.

Tęsinys. Pradžia Nr. 15

Tad kitą rytą itin prabangiu nuomotu kateriu mes visi, išskyrus scenarijaus redaktorių, išplaukėme į Grando salą, esančią maždaug už 100 mylių, kur turėjo būti filmuojamas filmas. Atsiradome ten kaip tik per pietus, o po to iki saulėlydžio dar šimtą mylių turėjome grįžti atgal.

Tai kartojosi apie tris savaites. Jau buvau pradėjęs šiek tiek nerimauti dėl scenarijaus, tačiau Browningas nuolat sakė: "Nesijaudink. Gerai išsimiegok, kad anksti ryte galėtume pradėti".

Vieną vakarą mums grįžus ir vos man spėjus įžengti į kambarį suskambo telefonas. Skambino Browningas. Jis liepė man išsyk ateiti į jo kambarį. Taip ir padariau. Jis buvo gavęs telegramą: "Faulkneris atleistas. MGM Studija". "Nesuk galvos, - tarė Browningas. - Aš tuojau pat paskambinsiu tokiam ir tokiam ir priversiu jį ne tik toliau mokėti Jums algą, bet ir atsiųsti atsiprašymą raštu". Tuomet kažkas pabeldė į duris. Tai buvo dar viena telegrama. Šioje buvo rašoma: "Browningas atleistas. MGM Studija".

Taigi aš grįžau į namus. Manau, kad Browningas irgi kažkur grįžo. Įsivaizduoju, kad tas scenarijaus redaktorius vis dar sėdi kažkur kambaryje stipriai gniauždamas saujoje savaitės algos čekį. Jie taip ir nebaigė filmo. Tačiau pastatė krevečių gaudytojų kaimelį - ilgą platformą ant stulpų vandenyje kaip prieplauką su pašiūrėmis. Studija būtų galėjusi nusipirkti tuzinus jų po keturiasdešimt ar penkiasdešimt dolerių kiekvieną. Užuot tai padarę, jie pastatė savo, suklastotą, variantą. Platforma teturėjo tik vieną - išorinę - sieną, tad atvėręs duris įžengdavai tiesiai į vandenyną. Jau pačią pirmą dieną, kai ji buvo pastatyta, cajuno [Luizianos čiabuviai, manantys, kad jie yra prancūzų tremtinių iš Akadijos palikuonys] genties žvejys prisiyrė savo siaura išmoningai padirbta kanoja, išskaptuota iš tuščiavidurio rąsto. Jis galėdavo ištisą dieną sėdėti kepinančioje saulėje ir stebėti šią keistą platformos imitaciją. Kitą dieną jis grįžo, atsiplukdė kanoja visą savo šeimą, savo žmoną su žindomu kūdikiu ant rankų, kitus vaikus ir uošvę, kad visi kiaurą dieną svilinančioje saulėje stebėtų šią kvailoką ir nesuprantamą veiklą.

Kai lankiausi Naujajame Orleane po dvejų ar trejų metų, girdėjau, kad cajuno žmonės iki šiol atkanka iš toliausiai pažvelgti į tą netikrą krevečių platformą, kurią daugybė baltaodžių taip skubėjo statyti ir po to paliko likimo valiai.

J. S.: Jūs teigiate, kad rašytojas, rašydamas scenarijus, turi eiti į kompromisą? O kaip tada jo kūryba? Argi jis nėra įsipareigojęs savo skaitytojui?

W. F.: Jis yra įsipareigojęs kuo geriau atlikti savo darbą, o jau po to gali veikti, ką nori. Aš pats esu per daug užimtas, kad man rūpėtų skaitytojai. Neturiu laiko domėtis, kas mane skaito. Man nesvarbi Johno Doe nuomonė apie mano ar apie kieno nors kūrybą. Turiu savo vertybių supratimą, kurį siekiu išlaikyti. Tai yra jausmas, kurį pajuntu skaitydamas "Švento Antano gundymus" arba Senąjį Testamentą. Mano širdis atsigauna. Aš taip pat atsigaunu stebėdamas paukštį. Žinote, jeigu aš kada nors atgimčiau, norėčiau būti suopiu. Niekas jam nepavydi, jis neturi pavydžių priešų; niekam jo nereikia, niekas jo nevargina. Jis niekad nėra kuo nors susirūpinęs, jam niekas niekad negresia, ir lesti jis gali viską.

J. S.: Kokią techniką Jūs naudojate savo tikslui pasiekti?

W. F.: Jeigu rašytojui rūpi technika, tegu jis užsiima chirurgija arba mūrininkyste. Joks mechaninis būdas nepadės gerai rašyti. Jaunas rašytojas būtų kvailys, jeigu sektų teorija. Reikia mokytis iš savo paties klaidų; žmonės pasimoko tik iš jų. Geras menininkas netiki, kad kas nors galėtų jam patarti. Tikram menininkui būdinga aukščiausio lygio tuštybė. Visai nesvarbu, kiek jis gerbia senąjį rašytoją, jis tik nori jį pranokti.

J. S.: Tai Jūs nemanote, kad technika yra vertinga?

W. F.: Jokiu būdu. Kartais, dar prieš rašytojui imantis darbo, technika užvaldo ir ima vadovauti rašytojo fantazijai. Tai tarsi tour de force, ir paskutinis darbo etapas yra paprasčiausiai dėlioti greta viena kitos derančias plytas, nes rašytojas nuo pat pirmojo parašyto žodžio tikriausiai žino visus kitus iki pat pabaigos. Taip man atsitiko su "Kai aš gulėjau mirties patale". Šis darbas nebuvo lengvas ir garbingas. Atsitiko taip paprasčiausiai todėl, kad visa medžiaga jau buvo po ranka. Užtrukau tik maždaug šešias savaites savo laisvalaikio po dvylikos valandų rankų darbo dienos. Aš paprasčiausiai įsivaizdavau grupę žmonių ir priverčiau juos patirti universalias ir natūralias katastrofas, būtent tvaną ir gaisrą, kartu suteikdamas jiems paprastą natūralų motyvą pažangai, pastumdamas juos progreso link. Tačiau kai technika nevyrauja, ir rašyti yra lengviau. Bent jau man knygoje visuomet yra vieta, kur personažai sukyla ir ima veikti patys, galiausiai patys užbaigdami darbą, tarkim, taip atsitiko kažkur apie 275-ąjį puslapį. Žinoma, nežinau, kas būtų atsitikę, jeigu būčiau baigęs knygą 274-ajame puslapyje. Menininkas turi būti objektyvus vertindamas savo darbą, taip pat - garbingas ir drąsus, norėdamas rimtai jį daryti. Kadangi nė vienas mano kūrinys neatitiko mano reikalavimų, privalau spręsti apie savo kūrybą pasiremdamas tuo kūriniu, kuris sukėlė man daugiausiai sielvarto ir nevilties, kaip kad motina labiau myli vaiką, kuris tapo vagiu ar žudiku, nei tą, kuris tapo kunigu.

J. S.: Apie kokį kūrinį Jūs kalbate?

W. F.: Apie "Triukšmą ir įniršį". Aš perrašinėjau jį penkis kartus, bandydamas papasakoti istoriją, atsikratyti mane persekiojančios idėjos. Tai dviejų prarastų moterų, Caddy ir jos dukters, tragedija. Dilsey yra vienas mano mėgstamiausių personažų, kadangi ji yra narsi, ryžtinga, nuoširdi, švelni ir garbinga, daug narsesnė, garbingesnė ir nuoširdesnė už mane.

J. S.: Kaip gimė "Triukšmas ir įniršis"?

W. F.: Jis prasidėjo nuo vieno vaizdinio. Tada aš dar nesupratau, kad jis buvo simboliškas. Tai mažos mergaitės, įsilipusios kriaušėn, purvinos apatinės kelnaitės. Sėdėdama kriaušėje ji galėjo matyti savo močiutės laidotuves ir pranešinėti įvykius savo broliams, esantiems apačioje. Iki tol, kol aš išsiaiškinau, kas jie tokie buvo, ką jie darė ir kodėl jos kelnaitės susipurvino, aš supratau, kad neįmanoma sudėti viso to į apsakymą ir tai turėtų būti atskira knyga. Būtent tada suvokiau žemėtų kelnaičių simboliškumą, ir tą įvaizdį pakeitė tėvo ir motinos neturinti mergaitė, besileidžianti žemyn lietvamzdžiu, kad pabėgtų iš vienintelių namų, kuriuos ji turėjo, iš namų, kuriuose jos niekas niekad nemylėjo, neužjautė ir nesuprato.

Jau buvau pradėjęs pasakoti tą istoriją psichiškai neįgalaus vaiko akimis, kai pajutau, kad būtų daug įtaigiau, jei ją pasakotų kažkas, galintis žinoti, kas atsitiko, bet nežinantis, kodėl taip atsitiko. Supratau, kad tuokart istorijos nesukursiu. Pamėginau darsyk papasakoti tą pačią istoriją kito brolio akimis. Trečią kartą papasakojau istoriją lyg būčiau trečias brolis. Vis dar buvo ne tai. Pamėginau sujungti tas dalis prisiimdamas pasakotojo vaidmenį. Visgi kūrinys dar nebuvo baigtas, kol po knygos išspausdinimo praėjus penkiolikai metų aš parašiau papildymą kitai knygai - taip paskutinį kartą pamėginau pabaigti istoriją ir išmesti ją iš galvos, kad pagaliau pats galėčiau ją pamiršti. Tai yra knyga, prie kurios esu labiausiai prisirišęs. Negalėjau jos atsisakyti ir negalėčiau tinkamai parašyti jos vėl, nors labai stengiausi. Jei norėčiau pabandyti dar kartą, tikriausiai ir vėl nepavyktų.

J. S.: Kokias emocijas Benjy sukelia Jums?

W. F.: Galvodamas apie Benjy, jaučiu sielvartą ir užuojautą visai žmonijai. Sunku ką nors jausti Benjy, nes jis pats nieko nejaučia. Vienintelis dalykas, kurį galėčiau pasakyti apie Benjy - man svarbu, ar šis personažas įtikina, kadangi aš jį sukūriau. Tai tarsi prologas, panašiai kaip duobkasys Elžbietos laikų dramose. Jis atliko savo vaidmenį ir pasišalino. Benjy nepajėgia suvokti gėrį ir blogį, nes apie gėrio ir blogio nieko nežino.

J. S.: Ar Benjy gali jausti meilę?

W. F.: Benjy nebuvo pakankamai racionalus netgi tam, kad būtų savanaudiškas. Jis buvo tarsi gyvulys: pažino švelnumą ir meilę, nors negalėjo jų įvardyti. Kai jis pamatė Caddy permainą, švelnumui ir meilei iškilo grėsme. Jis nebeturėjo Caddy; būdamas psichiškai neįgalus, jis netgi nežinojo, kad Caddy dingo. Jis tik žinojo, kad kažkas yra blogai, jautė tuštumą ir sielvartavo. Jis mėgino užpildyti tą tuštumą. Vienintelis dalykas, kurį jis turėjo, buvo viena iš Caddy išmestų šlepečių. Šlepetė buvo jo švelnumas ir meilė, kurių jis negalėjo įvardyti, tačiau jautė jų trūkumą. Jis buvo purvinas, nes nugriuvo, o be to, purvas jam nieko nereiškė. Jis negalėjo skirti švaros nuo nešvaros, kaip ir gėrio nuo blogio. Šlepetė jam teikė paguodą, nors jis ir nebeprisiminė asmens, kuriam ši priklausė. Jis negalėjo prisiminti, dėl ko sielvartauja. Jei Caddy būtų sugrįžus, greičiausiai jis nebebūtų jos atpažinęs.

J. S.: Ar narcizas, kurį gavo Benjy, bent truputį svarbus?

W. F.: Narcizas buvo įteiktas Benjy norint atitraukti jo dėmesį. Ta gėlė paprasčiausiai buvo po ranka tą balandžio penktąją.

J. S.: Ar romanas meniškai kiek nors pranašesnis, jeigu jis rašomas alegorijos, krikščioniškos alegorijos forma, kaip, tarkim, Jūsų "Legenda" (A Fable)?

W. F.: Toks pat pranašumas dailidei yra kvadrato kampai, kai jis stato kvadratinį namą. "Legendoje" krikščioniška alegorija tiko šiuo konkrečiu atveju, panašiai kaip stačiakampis tinka norint pastatyti stačiakampį namą.

J. S.: Ar tai reikštų, kad menininkas gali naudotis krikščionybės simboliais kaip dar vienu įrankiu, taip, kaip dailidė skolinasi plaktuką?

W. F.: Tam dailidei, apie kurį kalbame, niekad netrūksta plaktuko. Visi mes susiję su krikščionybe, jeigu susitarsime, ką reiškia šis žodis. Tai yra kiekvieno individo individualus elgsenos kodas, kuris leidžia jam tapti geresniu žmogumi, negu jis būtų tik paklusdamas savo prigimties balsui.

B.d.

Vertė Julius Keleras