Dailė

Mindaugo Navako estetika: kultūra vs natūra

Mindaugo Navako instaliacija "Šnaresiai" galerijoje "O11"

Renata Ščerbavičiūtė

iliustracija
Mindaugas Navakas. "Šnaresiai". Ekspozicijos fragmentas
L. Augustaitytės nuotr.

Nauja Mindaugo Navako instaliacija "Šnaresiai" - švarus darbas. Švarus, kadangi šviežias, o atliktas taip pat švariai, be įvairių papildymų, darkančių aiškią konceptualią formą. Instaliaciją sudaro dvi dalys, atstovaujančios formų pasauliui, ir trečioji, papildanti formą garsais. Pavadinimas "Šnaresiai" neblogai nusako tą kalbą, kuria į žiūrovą paprastai kreipiasi meno kūrinys. Retokai meno kūriniai kalba kalba, įprasta mūsų pasauliui, retokai šaukia, giliai pažeisdmi meno kūrinių supratimui skirtus ausų būgnelius. Aišku, yra nemažai meno kūrinių, kurie tiesiog tyli, ir tas tylėjimas liudija tik jų infantilumą, o tokio tylėjimo visai nesinori pajusti intelektualiam ar estetiniam suvokimui skirtais receptoriais. Yra ir kitoks tylėjimas - tas, kurį sunku išgirsti, kurio būtina klausytis. Kartais meno kūriniai girgžda tarp dantų lyg smėlis, nuolat plaunamas seilių ir minčių srovelės, kartais ilgą laiką bilsčioja į smilkinius lyg migreninis galvos skausmas. Yra ir tokių, kurie priekaištauja, verčia su jais ginčytis, ginti savo poziciją, o ji rodosi ne tokia jau svari, nes paprastai ją reiškiu žodžiais, kurie ne visuomet įgyja apčiuopiamą ir įtikinančią formą.

Šnarėjimas - gera kalba, nes neįkyri, neįsikalanti į galvą tarsi populiari melodija, nuolat transliuojama radijo stočių. Šnarėjimas neturi aiškaus verbalinio pavidalo, todėl jį visuomet galima išversti į savą kalbą, prisijaukinti kaip svetimą mintį, kuri ilgainiui taps sava.

Navako instaliaciją sudaro dvi dalys, kurių viena - bambuko lazda su pakabomis ir skalbinių segtukais, laikančiais silikonu aptrauktus lapus, o kita - skalbinių džiovyklė, ant kurios taip pat sukabinti analogiško pavidalo lapai. Po antrąja įtaisyta marmurinė garso kolonėlė, iš jos ir sklinda garsai, kurių kilmę sunkoka išsyk nusakyti.

Šioji kompozicija nieko nevaizduoja, jos būvis labiau struktūrinis ir estetinis negu prasminis. Todėl ir pažeisti ji turėtų ne tiek verbalinius, kiek mentalinius klodus. Semiotikai tokią struktūrą veikiausiai bandytų apibrėžti tokia priešybių pora: kultūra vs natūra. Manyčiau, meninė kūryba dažniausiai ir yra atliekama kaip aktas, per kurį natūra paverčiama kultūra. Čia menininkui atitenka "kultūristo" vaidmuo, o šio vaidmens esmė - stabilias ir kasdienes prasmes turinčioms formoms suteikti kitas - naujesnes ir netikėtas. Tikrieji kultūristai panašiai elgiasi su savo kūno formomis, ilgais ir varginančiais fiziniais pratimais minkštiems ir pasyvokiems iš prigimties kūnų raumenukams suteikdami aiškiai apčiuopiamas formas. Navako instaliacijoje kultūrai atstovauja skabinių džiovyklė, segtukai ir pakabos, o natūrai - bambuko lazda ir lapai, kurių pavidalas irgi yra gerokai suniokotas kultūros. Silikonas, kaip kultūros produktas, yra gerokai naujesnis už skalbinių džiovykles, segtukus ar pakabas. Jis atstovauja šiuolaikinei plastinės chirurgijos sričiai - krūtų ir kitų iškilių vietų implantams, o šie savo ruožtu, kaip ir meno kūriniai, pretenduoja natūrą pakeisti kultūra ir paversti ją kuo patrauklesne arba estetiškesne. Lapų natūra yra savaime graži, o padžiūvusių - dar ir gerokai tapybiška, ką jau kalbėti apie romantinį praeities atspalvį, susijusį su rudenį džiūstančiais, susisukančiais, krentančiais, šnarančiais (!) lapais. Silikono oda apsaugo lapus nuo viso šio natūralaus proceso užkonservuodama juos, tačiau atimdama natūralaus šnarėjimo galimybę. Kadangi tokiu būdu natūrai užkemšama burna ir atimama viešo pasisakymo galimybė, vėl prabyla kultūra, t. y. CD garsas, kurį, beje, marmurinė garso kolonėlė transformuoja į pakankamai neįprastą. Garsas uždaras ir šlapias, marmuro sienos suteikia skambėjimo oloje, aido iliuziją (tokios galima pasiekti šlepsint kur nors kanalizacijos tuneliuose šlapiais guminiais sportbačiais). Nebe šnaresiai tai, šnaresiai - tai kažkas sausa, iš oro, o kliuksintys garsai - tai šlapesiai, džiovinami CD grotuvo ir marmurinio kolonėlės vidaus. Tokie struktūriniai instaliacijos santykiai man rodosi visai netikėti ir peršasi dar viena prasminė priešybių pora: kasdienybė vs egzotika. Mažiausiai egzotiška čia atrodo skalbinių džiovyklė su pakabomis ir segtukais. Akivaizdu, kad rūbų džiovinimas ir kabinimas - banalokas veiksmas. Egzotikai bando atstovauti šiltesnių kraštų augalo bambuko lazda ir silikone įkalinti lapai. Lapai nekasdieniški ne tik savo rūbu, bet ir dydžiu, forma. Lietuvoje tokie veikiausiai auga pelkėse, kur palanki šlapia dirva leidžia jiems pasiekti nemenkos dydžio ir formos egzotikos. Gyvybė randasi vandenyje, drėgmėje. Gyvybė nuolat šlapia, vadinasi, mirtis - išdžiūvusi. Iš dėžės sklindąs kliuksėjimas ima nešvankiai imituoti vaginą, o susiraukšlėję silikoninėse placentose negimę kūdikiai-šikšnosparniai bejėgiai laukia savo pradžios. Tarsi žiurkių uodegos raitosi kūdikių-lapų koteliai.

Kalbėjimas vs tyla. Beprotybė, seksualumas, prievarta, kultūros libido - visa tai palaidojama po nešnarančių M. Navako lapų tyla. Bandžiau užmušti juos savo kalbėjimu. Kultūroje, kurioje dar yra šiek tiek vietos estetikai, reikia klausytis tyliai. Tada gali pavykti išgirsti šnarėjimą. Tą patį, kurio vardas - pasaulio murmesys.