25-a valanda Niujorke

Spike`o Lee filmo "25-a valanda" ("25th Hour", JAV, 2002) siužetas visai paprastas. Pagrindinis herojus - narkotikų prekeivis Montis Broganas (Edward Northon) po paros turės septyneriems metams sėstis į kalėjimą. Jis turi dvidešimt keturias valandas, kad atsisveikintų su geriausiais draugais, tėvu, mylimąja. Dvidešimt keturios valandos - ir daug, ir mažai. Jų neužtenka gyvenimui pakeisti, bet visai gana, norint suvokti savo bejėgiškumą ką nors pakeisti. Per tą dieną Montis ne kartą mintimis grįš į praeitį ir mėgins suvokti, kas iš tikrųjų atsitiko. Ta diena - lyg šių laikų Uliso kelionė."25-a valanda" iškelia Edwardą Northoną į amerikiečių kino aktorių elitą. Tai ryškiausias savo kartos aktorius, kurio darbai lygintini su Jameso Deano, Roberto De Niro vaidmenimis. Apskritai, filmas pasižymi puikiu aktorių ansambliu.

Montis - daugialypis herojus. Pirmuosiuose filmo kadruose jis išgelbsti mirtinai sumuštą šunį. Regis, jis niekam ir nelinki blogo, tačiau prekiauja narkotikais, puikiai suvokdamas, ką tai reiškia. Jis myli savo merginą Naturel (Rosario Dowson), tačiau gali ją įtarti bendradarbiavus su policija. Jis dirba rusų mafijai (beje, epizodai, kuriuose ta mafija rodoma tiesiogiai, patys silpniausi filme, nes apraizgyti jau serialuose nuvalkiotų štampų), ir nors ši nelabai su juo skaitosi, pasirenka ne išdavystę, o kalėjimą. Jis ištikimas savo seniems, dar mokyklos laikų draugams - kompleksuotam mokytojui (Philip Seymour Hoffman) ir Volstryto makleriui Frenkui (Barry Pepper), kurie, keista, bet toleruoja Mončio užsiėmimą. Tačiau vidiniai Mončio prieštaravimai greičiau išryškina jo vidinę tuštumą. Jis tarsi žmogus be savybių. Susiklosčius vienoms aplinkybėms, jis gal būtų tapęs krepšinio žvaigžde, tačiau pasirinko visai ką kita. Jis svajoja apie pabėgimą, bet nepabėgs, nes nujaučia, kad pabėgimas nieko nepakeis. Filmo pabaigoje Lee įdeda ironišką filmą filme - idėjos pabėgti komentarą. Skambant ilgesingai dainai tarsi sapne prieš akis prabėga visas būsimas Mončio gyvenimas kažkur Meksikoje ar šalia jos. Jis, regis, dar gali būti laimingas, bet kažkodėl vis dėlto atrodo tuščias. Kodėl taip atrodo, paaiškina ankstesnis epizodas, kai stovėdamas priešais veidrodį Montis tarsi koks repo dainininkas išrėkia savo neapykantą viskam ir visiems. (Šiame epizode - visas Lee: ironiškas, piktas, sarkastiškas, išmintingas.) Aišku, tą neapykantą Montis sugeba apvilkti politinio korektiškumo kiautu, tačiau destruktyvus jos poveikis neišvengiamas. Režisierius leidžia suprasti, kad neapykanta kondensuojasi, sklinda po visą miestą ir griauna jį iš vidaus.

Spike`as Lee visada mėgo filmuoti Niujorką. Kartu su operatoriumi Rodrigo Prieto ("8 mylios", "Frida") jis pavertė Niujorką visaverčiu "25-os valandos" personažu. Skirtingos miesto dalys panardinamos vis į kitus tonus, tačiau dominuoja prislopintos, niūrios spalvos ir akį rėžiantis dirbtinis apšvietimas. Miestas atspindi vidinę herojaus būseną. Tačiau ne tik ją. Tai - Niujorkas po rugsėjo 11-osios. Miestas, patyręs pažeminimą, išgąstį, skausmą. Viena įsimintiniausių filmo scenų - vaizdas pro langą, kai staiga prieš akis tarsi atsiveria Mėnulio peizažas... Tai vieta, kur dar visai neseniai stovėjo garsieji "dvyniai". Milžiniškoje dykvietėje tamsoje dirba buldozeriai, juda žmonės. Režisierius sąmoningai tai rodo kaip vaizdą pro langą, nes dar būtina tam tikra distancija, tam tikras atsiribojimas, kol bus galima apie viską prabilti tiesiogiai. Viename interviu režisierius yra sakęs: "Nors knyga ir scenarijus parašyti prieš rugsėjo 11-ąją, puikiai supratome, kad tos dienos filme negalime nutylėti. Nebūtume brandūs menininkai, jei vaizduotume, kad nieko neatsitiko. Vaizduose ir dialoguose atsiranda tragedijos motyvas."

Tragedijos nuotaika persunktas visas filmas, nors Lee neatsisako savo energijos, pripildančios visą kadrą kaip ir ankstesniuose jo filmuose "Malcolmas X", "Džiunglių karštinė", "Semo vasara" ar net "Šeštoji mergina". "25-a valanda" nebeturi ankstesnių filmų patoso, nukreipto prieš baltuosius. Ko gero, jis pirmąkart sulygina visus personažus - baltuosius ir spalvotuosius. Jie visi vienodai vieniši ir bejėgiai, susidūrę akis į akį su 25-a valanda. Todėl filmas universalus, pasakojimas apie smulkų mafijozą tampa pasakojimu apie kiekvienam skirtą 25-ą valandą. Lee negailestingai preparuoja savo personažus, atskleisdamas jų viltis, skausmą ir nerimą. Tačiau ir jis nesiryžta atsakyti į klausimą, kas laukia kelio, kuriuo tarsi tuneliu važiuoja kalėjiman Montis, gale?