Danguje kalba prancūziškai

"Iš Dievo nieko nauja"

Regis, turime naują kankinį. Iškart po p. V. Milaknio atsistatydinimo žiniasklaidą užplūdo įvairūs atsiliepimai, esą suduotas dar vienas smūgis nepriklausomai televizijai, Lietuvos kultūros sklaidai, įžvelgti bjaurūs politikų kėslai politizuoti nekaltą mergelę LTV. Kažkodėl niekas neprisimena, kad būtent kartu su p. Milakniu LTV atsirado "Bėdų turgus", "Veto", "SOS" ir panašios "kultūros" laidos, geriausiu laiku rodytas serialas "Likimo valsas", kuris pasirodė pernelyg prastas net komercinėms televizijoms, o "Panoramos" studija pradėjo mirgėti tūkstančiais Iljičiaus lempučių. Jos gal ir kėlė pasigerėjimą vidurinį išsilavinimą įgijusiai televizijos direktorei, kurios lūpose žodis "misija" skambėjo tarsi keiksmažodis, tačiau kultūringoji masė patyliukais emigravo į kitus kanalus. Tai suprantama, nes nepagarba šiai žiūrovų daliai buvo demonstruojama visais būdais ir priemonėmis. Tos publikos tikrai nesugrąžins ir rachitiškas LTV2.

Kad kultūros kanalas gali būti įdomus visiems ir kartu nenuleisti kartelės iki Valinsko ir jo publikos lygio, pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Geriausias - Rusijos kanalas "Kultūra". Prieš penkerius metus idėja sukurti tokį kanalą net Rusijoje vadinta avantiūra, beprotybe arba gudriu planu kiek vėliau privatizuoti niekam nereikalingą kanalą. Tačiau pamažu "Kultūra" tapo tikrai įtakingu kanalu. Rusų televizijos kritikai net didesnį dėmesį kultūros laidoms kituose kanaluose sieja būtent su tuo, kad "Kultūra" įrodė - kalbėti apie meną ir aukštas materijas galima įdomiai ir paprastai. "Pirmojo kanalo" (ne pačius geriausius jo likučius retransliuoja "Pirmasis Baltijos kanalas") laidą "Naujoji diena" lydi šūkis "Būti intelektualiu - prestižiška".

Žiniasklaida aprauda direktoriaus Milaknio pasitraukimą, tačiau televizijos gyvenimas tęsiasi. Bus net filmų, kurie visiškai atliepia rusų šūkį. LTV (11 d. 21.45) tęsia Ingmaro Bergmano filmų retrospektyvą. Šįkart bus parodytas vienas garsiausių režisieriaus filmų - 1956 m. sukurtas "Septintasis antspaudas". Knygoje "Vaizdai" Bergmanas prisimena, kad sumanymas gimė klausantis Carlo Orffo "Carmina Burana". Veiksmas nukelia į XIV a., karų ir maro išvargintą Europą. Riteris (Max von Sydow) grįžta iš Kryžiaus žygio. Režisierius sako, kad tai savotiškas kelio filmas, laisvas laiko ir erdvės atžvilgiu. Jis buvo sukurtas per trisdešimt penkias dienas. Bergmanas rašo: "Septintasis antspaudas" - vienas iš nedaugelio mano filmų, kurie man iš tikrųjų yra labai artimi. Net nežinau, kodėl. Aišku, tai nėra kūrinys be trūkumų. Jame nestinga nesusipratimų ir galima pastebėti skubėjimą. Tačiau esu įsitikinęs, kad jis kupinas gyvybės ir neturi jokios neurozės."

Dabar "Septintojo antspaudo" filosofija atrodo gana naivi, ypač jei lygintume ją su filmo lyrizmu. Tačiau kartą pamačius filmą, visam laikui išlieka dance macabre scena, Riterio ir Mirties šachmatų partija, breigeliška procesija...

Visai kitokiu tonu apie Dievo ir šėtono grumtynes prabyla ispanų režisierius Agustinas Diaz Yanesas 2001 m. sukurtame filme "Iš Dievo nieko nauja" (LNK, 10 d. 20.55). Dėl menko vyriškio - buvusio boksininko, mačo ir tinginio - sielos šiame filme grumiasi angelas (Victoria Abril) ir velnias (Penelope Cruz). Kodėl dangui ir pragarui toks svarbus kažkoks nususęs boksininkas? Pasirodo, ir tose institucijose klesti biurokratinis marazmas. Aišku, ir Dievas nelabai domisi savo sukurtu pasauliu, todėl įsigalėjo visiška apatija. Apatija, kaip žinia, griauna viską. Dangaus ir pragaro pasiuntinės grumiasi norėdamos apginti pasirinkimo teisę ir atkurti aiškią vertybių hierarchiją, kuri popso apsėstame pasaulyje vis nepastebimesnė.

Agustinas Diaz Yanesas - istorikas ir universiteto dėstytojas bei scenarijų autorius - režisūroje debiutavo 1995-aisiais. Po debiutinio filmo "Kai numirsime, apie mus niekas nekalbės" jį pavadino ispanų Tarantinu ir didžiausia dešimtmečio viltimi. Tačiau antro filmo teko laukti net šešerius metus.

"Iš Dievo nieko nauja" tikrai patiks snobams, kuriems filmą skiria LNK. Čia daug puikių dialogų ir stilingų užuominų. Dangus čia - nespalvotas filmas, nukeliantis į 6-ojo dešimtmečio Paryžių. Pragaras - amerikietiška kalėjimo drama, kupina prievartos ir cinizmo. Danguje kalbama prancūziškai, pragare - angliškai, o kontaktams naudojama lotynų. Pagaliau aktorių duetas (režisierius puikiai išnaudoja jų ekraninius įvaizdžius) - tikrai be priekaištų.

Jei jau prisiminėme postmodernistinius žaidimus su kino istorija, tai puikiausias jų pavyzdys - Timo Burtono "Marsas atakuoja" (LNK, 11 d. 16.40), manau, yra nepralenkiamas. Šiame 1996 m. filme Burtonas šmaikščiai ir be gailesčio atakuoja visą šiuolaikinę populia- riąją kulturą, giliai paveikusią politiką, mokslą, religiją, armiją, televiziją, maistą, muziką... Filmo stilių, ko gero, padiktavo blogiausias visų laikų režisierius Edas Woodas (jis tapo kito Burtono filmo herojumi), nes kadre karaliauja visiškas kičas, tapęs žaidimo elementu. Filme vaidina daugybė žvaigždžių - Jackas Nicholsonas, Pierce`as Brosnanas, Sarah Jessica Parker, dainininkas Tomas Jonesas ir režisieriai Jerzy Skolimowskis bei Barbetas Schroederis. Lietuvoje šitą filmą pasižiūrėti bus paprasčiausia sveika, mat Burtonas išjuokia amerikiečių kine ir mentalitete labai gajus pasakojimus apie marsiečių apsilankymus. Jam labai tiktų sukurti ir filmą apie lietuvių valdžios mentalitete giliai įstrigusias būrėjas.

Lietuvos ekranuose netrukus pasirodo naujausias Andrejaus Končialovskio, kuris mano jaunystės metais dar vadinosi Andronu Michalkovu - Končialovskiu, filmas "Kvailių laivas". LTV (8 d. 21 val.) siūlo prisiminti jo holivudinį triumfą "Pabėgęs traukinys" (1985). Sukurtas pagal originalų Akiros Kurosawos scenarijų ir pasakojantis apie įžūlų pabėgimą iš kalėjimo, "Pabėgęs traukinys" sujungė nuotykių filmo įtampą ir įspūdingą metafizinę potekstę. Čia pamatysime garsius aktorius Joną Voightą (dabar jis labiau žinomas kaip Angelinos Jolie tėvas), Ericą Robertsą.

Vertas dėmesio ir "Snobo nakties" per LNK (13 d. 22.35) filmas - Tony Kaye "Nežinoma Amerikos istorija" (1999). Tai pasakojimas apie jauną neonacį, kilusį iš viduriniosios klasės. Filme atskleidžiamos įvairios aplinkybės ir situacijos, sukeliančios susižavėjimą svastika, prievarta, nepilnavertės rasės žudymo idėjomis... Pirmiausia filmą rekomenduoju dėl aktoriaus Edwardo Nortono ("Kovos klubas"), kuris dabar yra turbūt įdomiausias, brandžiausias ir intelektualiausias savo kartos aktorius.

Kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau žaviuosi Alfredo Hitchcocko filmais. Galiu juos žiūrėti dideliais kiekiais ir bet kuriuo paros laiku. Tačiau TV3, matyt, nusprendė pasityčioti iš mano meilės, nes "Psichozę" (kažkodėl pavadintą "Psichopatu") rodo naktį - 8 d. 23.55. "Psichozė" (1960) - trileris, kuris sumušė visus siaubo kine rekordus, iki šiol lieka geriausias pavyzdys, kaip pasinaudojus montažu, režisūra, dramaturgine struktūra, atmosfera, įtampos didinimu galima manipuliuoti žiūrovu jausmais. Tačiau režisierius sakydavo, kad tai tik pokštai: "Pasiėmiau publiką ekskursijon į atrak- cionų miestelį, į namą, kuriame vaidenasi".

1960-aisiais, kai buvo kuriamas filmas, Holivudas vis dar nepageidavo atvirai šokiruoti žiūrovų, bet Hitchcockas jau buvo ištobulinęs sugebėjimą paveikti ne žiūrovo akis, o jo pasąmonę, ypač tų žiūrovų, kurie buvo froidistai. "Psichozė" - tai pasakojimas apie beprotį žudiką, po motinos mirties žudantį jaunas moteris, nes per didelis emocinis ryšys su motina pastūmėjo jį psichopatijos.link. Tai buvo mažo biudžeto filmas, net filmavimo grupę sudarė televizininkai.

Kai Truffaut rengė savo pirmąjį garsųjį interviu su Hitchcocku, pastarasis prisipažino, kad viena pagrindinių paskatų išvykti į JAV buvo įsitikinimas, kad amerikiečiai kuria tikrai profesionalius filmus. "Psichozė" - pats tikriausias tokio profesionalumo liudijimas. Pasak režisieriaus, tai gryna kino forma, nes filmo poveikis nesiremia nei turtingu turiniu, nei sudėtinga fabula, nei įsimintinais aktorių vaidmenimis, nei efektingais vaizdais. Jis stengiasi ne plepėti, o pasakoti tik kamera, vaizdų priešprieša, scenografija, garsu. Tačiau kiekvienoje iš šių sričių pasiekia aukščiausią klasę.

Jūsų - Jonas Ūbis