Pono De Palma atostogos

Brian De Palma

Briano De Palma filmas "Fatališka moteris" jau Lietuvos ekranuose. Jo kūrėjas, kuris laikomas bene vieninteliu Alfredo Hitchcocko krypties kine tęsėju, jau dveji metai gyvena Prancūzijoje. Todėl ir naujausias jo filmas - grynai prancūziškas. De Palma garsėja savo sinefilija. Ją akivaizdžiausiai liudija jo filmai, kuriuose visada gausu ne tik klasikinio Holivudo, bet ir garsių europiečių (pvz., Sergejaus Eizenšteino) filmų ironiškų citatų. Domėjimasis tuo, kas vyksta kine, nelabai būdingas režisieriams. Būtent šis bruožas ir atkreipė "Cahiers du cinéma" žurnalistų dėmesį. Pateikiame sutrumpintus Olivier Jayard`o ir Jeano-Marco Lalanne įspūdžius apie susitikimą su Brianu De Palma.

2000-ųjų Kanų kino festivalyje Brianas De Palma parodė savo pirmąjį mokslinės fantastikos filmą "Misija į Marsą". Jis sužavėjo tik saujelę ištikimiausių fanų, atsiliepimai buvo daugiau nei šalti. Tačiau Kanų senbuviai įsiminė ką kita. Prisiekęs sinefilas De Palma nepraleido nė vieno įdomesnio filmo įvairiose festivalio sekcijose, jį buvo galima pamatyti net žurnalistams skirtose peržiūrose, kurios prasideda anksti ryte, pusę devynių. De Palma nepraleido beveik nieko ir gyrėsi pasižiūrėjęs net trisdešimt tris filmus. Pirmasis atradimas: De Palma intensyviai domisi visomis pačiomis šiuolaikiškiausiomis kino formomis: "Mane žavi visokios naujienos. Koks malonumas žiūrėti korėjiečių, japonų, kinų ar lotynų amerikiečių filmus. JAV jų beveik niekad nerodo..." Po 2000-ųjų De Palma nebuvo ilgam išvykęs iš Prancūzijos: "Turėjau daug draugų Paryžiuje, dievinu šį miestą. Tik užbaigęs "Misiją į Marsą", įšokau į lėktuvą ir pasidėjau savo lagaminus viename Eliziejaus laukų viešbučių, jaučiausi kaip atostogaujantis turistas."

Toli nuo Amerikos

Atostogos buvo labai intensyvios. 2001-ųjų gegužės pabaigoje De Palma pradėjo filmuoti "Fatališką moterį". Pradėjo nuo pirmosios scenos, kurią jis apibūdina kaip "labai realistišką". "Aš patyriau tą patį: lipau Kanų laiptais kartu su Elli Medeiros, kuri buvo užsidėjusi labai brangius papuošalus, prieš filmo pristatymą šitame milžiniškame ekrane... Vienintelis skirtumas tarp manęs ir filmo personažo tas, kad pasibaigus filmo titrams neišsijungė elektra ir kad mano dama nepabėgo į tualetą susitikti su kita mergina!" Antrasis atradimas: mes manėme, kad De Palma darbas nepriklauso nuo gyvenimo situacijų, bet pasirodė, kad yra atvirkščiai. Filmo sumanymas dažnai kyla iš susidomėjimo kokia nors konkrečia vieta. Suprantama, kad "Fatališka moteris" gimė toli nuo Amerikos: "Filmo idėja kilo mano Paryžiaus kambaryje, tad pagalvojau, kodėl nesukūrus filmo čia? Akimirksnį įsivaizdavau, kaip grįžtu į Ameriką, o po šešių mėnesių vykstu filmuoti į Vankuverį. Ačiū, nereikia! Labai gerai žinau Vankuverį. Visada mėgau keliauti, keisti vietas. "Neįmanomą misiją" filmavau Europoje, vaidino ne tiek jau mažai vietinių aktorių. Mėgstu vykti kur nors ir pasižiūrėti, kokie žmonės ten dirba, kokius talentus galėčiau panaudoti savo filme."

"Fatališka moteris"

Visą laiką knieti paklausti, ar tai nėra tremtis? "Ne. Tai ne tremtis. "Misija į Marsą" neturėjo didelio pasisekimo, bet tai nebuvo katastrofa. Nebūčiau turėjęs jokių problemų su nauju projektu. Katastrofos sąvoka yra gana sąlygiška. Oficialiai "Neįmanoma misija" buvo nuostolinga 130 milijonų dolerių. Jūs tuo tikite? Šiais laikais filmas ilgai išlieka gyvas, įplaukos nuolat didėja: DVD, televizija ir pan."

Sugrįžimas į nepriklausomybę

Taigi De Palma pasirinko: "Filmuoti Europoje - reiškia pabėgti nuo daugybės dalykų, pavyzdžiui, sneak prewiews, kai dar prieš filmo premjerą surengiamos peržiūros žiūrovams kokiame nors Santa Monikos prekybos centre ir ieškoma mažiausių priekabių, kad būtų išsiaiškinta, kodėl kažkas nepatinka. Tai ne pats geriausias būdas kurti laisvus filmus." Po tokios peržiūros pakeista "Gyvatės akių" pabaiga jam iki šiol įstrigusi gerklėje.

Režisierius suprato, kad Prancūzijoje viskas vyksta kitaip: "Priėmiau tai kaip iššūkį. Ar galėsiu finansuoti vidutinio biudžeto filmą be Holivudo kasos? Pabandžiau. Pas mane atėjo žmonių, kurie sakė: "Noriu kurti filmą kartu su Brianu De Palma". Tai buvo net pernelyg paprasta. Nustūmiau į šalį visus, kurie norėjo tik prabangiai papietauti kartu su manimi, ir būtent tuo metu mano sena draugė Christine Haas supažindino mane su Tareku Ben Ammaru. Jis pirmasis pasakė: "Taip, aš noriu kurti filmą, štai pinigai, pirmyn, veikite". Scenarijus jau buvo baigtas, viskas įvyko greitai. Esu atėjęs iš nepriklausomo kino ir galiu pasakyti, kad sugrįžti į jį buvo laimė. Suprantu tokius režisierius kaip Johnas McTiernanas, kurie bet kokia kaina nori kurti gerus filmus Holivude. Tačiau tokiu atveju reikia gyventi ir mirti taip, kaip diktuoja sistema. Aš visada troškau gryno oro."

"Antrininkas", "Malholando kelias" ir "Fatališka moteris"

Prisiminimai apie "Antrininką" ("Body Double", 1984 m. De Palma filmas - Red.) inspiravo tokius naujojo projekto paaiškinimus: "Pasirinkau tokią heroję dėl jums visiškai suprantamos priežasties - erotizmo. Dievinu filmuoti moteris, kai jų kančios yra niūrios ir gundančios. Žinoma, tai bet kokio juodojo filmo pagrindas. Pasirinkau jį išeities tašku. Daugiaveidė gražuolė atsiduria sudėtingos aferos centre. Kad pabėgtų nuo tų, kuriuos apgavo, ji suranda unikalią progą - kaip sapne - gyventi svetimą gyvenimą." Natūralu, kad į pokalbį įsibrauna kitas filmas - Davido Lyncho "Malholando kelias": "Pamačiau jį prieš tris mėnesius ir buvau nepaprastai nustebintas. Mus abu tuo pačiu metu nušvietė ta pati idėja: padaryti blondinę ir brunetę fantazmatiško pasakojimo centru. Tačiau yra ir skirtumų. "Fatališkoje moteryje" aš norėjau užbaigti sapną. Čia yra įėjimas ir išėjimas. Lyncho filme niekad niekuo negali būti tikras. Be to, aš perdirbau žanrą. Iš juodojo filmo sukūriau sapną. Lynchas dirba su savo paties ikonomis, aš naudoju žanro konvencijas ir jas perdarau. Mano filmas yra schematiškas, jo funkcionuoja pasąmoningai. Noriu, kad žiūrovas suprastų, ką aš jam rodau ir kodėl, o Lynchas trokšta, kad žiūrovas sutriktų. Rezultatas yra nuostabus, bet nepaaiškinamas, nes "Malholando kelyje" žiūrovas nėra tas, kuris sapnuoja, jis apgraibomis juda iš vieno sapno į kitą."

"Fatališka moteris"

Kinas, neįmanoma misija

Giliai viduje De Palma save suvokia kaip prarastų amerikiečių kino sapnų pedagogą. Jis šiek tiek melancholiškas: "Vakar vakare per televizorių žiūrėdamas Minnelli filmą "The Clock" prisiminiau Niujorką ir paklausiau savęs, ar galima pasakyti apie Manheteną ką nors daugiau nei tai, ką rodo filmas. Dažnai sau užduodu panašius klausimus: kaip filmuoti amerikiečių aktorius, kuriuos mačiau daugybę kartų įvairiausių režisierių filmuose? Kaip sukurti kitokį filmą apie gangsterius po "Sopranų"? Žiūrėdamas šį serialą dažnai savęs klausiu, kaip dar kitaip pateikti mafijozus kine? Nebegaliu įsivaizduoti, kad dar klausyčiausi jų dialogų. "Sopranai" puikiai išsėmė žanrą. Kai ką gal dar galima būtų padaryti pasirinkus gangsterius lotynų amerikiečius, bet visa kita jau "užmūryta". Prie viso to dar prisideda didysis studijų nuosmukis ir skurdas. Penki scenaristai vienam filmui; negailestinga biurokratija, kuo mažiau rizikos. Šalia viso to, tokia kompanija kaip "HBO" televizijoje atkuria seną Holivudo sistemą: scenaristai, režisieriai, aktoriai - visi dirba pagal kontraktus, kartais vienas asmuo parašo visas serijas, tačiau bet kuriuo atveju projektai turi laiko subręsti. Štai kodėl serialai taip teigiamai skiriasi nuo filmų. Štai kodėl čia galima rasti tiek originalių temų."

Paklaustas, ar nenorėtų prie to prisijungti, De Palma atsako: "Esu per didelis tinginys! Be to, mano filmams būtinai reikia didelio ekrano."

Taigi jam lieka tęsti savo nesibaigiančias atostogas ir susitikimus su naujomis formomis. Kad ir su vadinamaisiais realybės šou, kurių kasetes jam atsiunčia iš JAV. Tuose šou jo manymu, nėra išnykęs kinematografininko žvilgsnis, tačiau juose matyti žavus naujosiosios fikcijos mados išradingumas. "Jie yra gudrūs sukčiai" - priduria režisierius. Geriau nepasakysi.

Parengė Kora Ročkienė